Druską maistui konservuoti ir jo skoniui pagerinti vartojame jau 4 tūkst. metų, tačiau ji vis dar tyrinėjama. Paskaičiuota, kad per metus žmonija suvartoja apie 180 mln. tonų druskos. Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto Mitybos skyriaus vedėja Ilona Drulytė sako, kad populiariausia yra iškasamoji (žemės) druska.
„Valgome dviejų formų druską: arba smulkią ir baltą, kuri yra tokia labiau apdirbta, arba stambesnę, kartais net su akmenukais. Druska, parduodama maisto prekių parduotuvėse, turi būti joduota. Parduotuvėse dabar matome įvairaus asortimento: yra ir jūros druska, ir Himalajų, ir rožinė, ir rūkyta, ir pilkoji, ir juodoji... Tų pavadinimų – daugybė. Bet gal svarbu pasakyti, kad tai bet kokiu atveju yra druska. Didžioji, pagrindinė sudedamoji dalis bet kokios rūšies druskoje vis dėlto yra natrio chloridas“, – sako I. Drulytė. Ji aiškina, kad būtent natrio chloridas ir suteikia druskai sūrų skonį.
Kurią druską pasirinkti – smulkią ar rupią, – pačių šeimininkių reikalas. Mažiau perdirbta yra tamsesnė, rupesnė druska. „Ta šviesi druska yra papildomai paruošta, kad turėtų estetinį vaizdą. Pagal sudėtį tikrai nėra esminių skirtumų“, – tikina mitybos specialistė. Ji aiškina, kad kai kuriais atvejais druska yra su saugomais pavadinimais, pavyzdžiui „fleur de sel“.
Mažiau perdirbta yra tamsesnė, rupesnė druska
„Tai vadinamoji jūros druska, kuri renkama Prancūzijoje ypatingu metodu – mediniais indais nuo jūros paviršiaus. Žodžiu, labai tradicinė vertybė ir kulinariniais tikslais naudojama kaip ypatingas, brangus produktas dėl tos savo gavybos. [...] Akcentuojama tai, kad tai – labai natūrali, žmogaus mažai perdirbta druska, sukurta gamtos, gamtinių sąlygų, mikroklimato, vėjo ir saulės“, – pasakoja I. Drulytė.
Kitų rūšių druskos yra ypatingos ne tik dėl išskirtinio gavybos būdo. Jos nuo tradicinės druskos, pasak I. Drulytės, labiausiai skiriasi savo išvaizda, kristalų dydžiu – dažnai jie būna didesnio dydžio, turi kokį nors atspalvį. Dažniausiai tai – rausva, pilka arba dar taip vadinama juoda, rudo atspalvio druska.
„Paprastai druskos sudėtyje natrio chlorido yra daugiau nei 90 proc. – 97–99 proc., ta likusi dalis – tai tam tikros gamtinės medžiagos. Ten gali būti geležis, varis, kobaltas ar kitos medžiagos, kurių yra labai nedidelė dalis, bet jos suteikia kitokią spalvą druskai, ir ji galbūt patraukliau atrodo, įdomiau, natūraliau“, – teigia I. Drulytė.
Anot jos, skirtingos druskos rūšies skonis per daug nesiskiria. Sakoma, kad Himalajų druska turi šiek tiek saldumo. Truputį „dūmo skonio“, I. Drulytės teigimu, gali turėti rūkyta druska. „Dėl tų ypatingų savybių ji gali būti panaudota virtuvėje kaip prieskonis arba maisto pagardinimui. Tačiau bet kokiu atveju tai yra druska, kurios tikslas – suteikti sūrų skonį maistui arba konservuoti maistą. Ir poveikis sveikatai yra toks pats, kaip ir visos kitos druskos“, – priduria mitybos specialistė.
Apie neigiamą druskos skonį medikai kalba nuolat ir siūlo druskos vartoti mažiau. I. Drulytės žiniomis, lietuviai per dieną druskos suvartoja apie 9 g – du kartus daugiau, negu rekomenduojama Pasaulio sveikatos organizacijos. Pastaroji pataria per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos. Kai kurie kiti literatūros šaltiniai leidžia suvartoti iki 6 g.
„Tai yra mažas šaukštelis, gal net kiek mažiau. Bet čia mes kalbame apie visą druską, kuri jau yra ir maisto produktuose. Tai – ta druska, kurią mes suvalgome su duona, dešra, sūriu. Druskos yra net tokiuose maisto produktuose, kaip sausi pusryčiai. Ten yra gana didelis druskos kiekis, tik ten yra ir druskos, ir cukraus, ir mes nelabai jaučiame sūrumą. Be kitų produktų, kurie yra tikrai sūrūs, druskos yra ir žuvies produktuose, silkėje, padažuose, bulvių traškučiuose, rūkyti mėsos gaminiai turi be galo daug druskos. Taip pat konservuotos daržovės, kurias perkame“, – vardija I. Drulytė.
Pasak jos, druska gali būti pavojinga dėl per didelio natrio kiekio. Dėl to padidėja kraujospūdis, išsivysto širdies kraujagyslių ligos, arterinė hipertenzija. Literatūroje, mitybos specialistės žiniomis, ypač daug kalbama apie insultą. Ji pabrėžia, kad tai – bene 50 proc. visų mirčių priežasčių.
„Tai – tikrai tos ligos, su kuriomis turime kovoti. Aišku, ne vien tik druska čia vaidina pagrindinį vaidmenį. Ir kitų rizikos veiksnių yra visa puokštė: riebus maistas, mažas fizinis aktyvumas, alkoholio vartojimas, rūkymas, kitos priežastys. Bet tikrai moksliniais tyrimais įrodyta, kad per didelis druskos vartojimas – svarbi per didelio kraujospūdžio priežastis. Didėja rizika atsirasti insultui“, – įspėja I. Drulytė.
