„Ačiū“ teatro projektuotojams arba kodėl prireikė karšto šokolado?
Pirmoji Operos ir baleto teatro barmenė, dabar – bendrovės „Operos“ savininkė ir direktorė Regina Rakštienė sako, kad į karštą šokoladą dedama šokolado, grietinėlės ir ... meilės bei sąžiningumo. Jo receptūra nekinta jau beveik keturiasdešimt metų. Pati R. Rakštienė toje pačioje vietoje dirba nuo 1974-ųjų – keitėsi tik jos pareigos.
Karštas šokoladas maždaug 1984-1985-aisiais metais čia buvo sukurtas todėl, kad kavos aparatus Operos ir baleto teatre buvo galima pastatyti tik pirmajame aukšte. Antrasis liko šampanui, tačiau į antrojo aukšto foje per spektaklių pertraukas sugužėdavo didžiausias srautas žmonių. Barmenai jiems negalėjo pasiūlyti jokio karšto gėrimo.
Nežinojome, kas tas karštas šokoladas apskritai, ar jį gers, ar negers. Iš pradžių jis buvo kiek kitoks, bet galiausiai padarėme jį tokį gerą, koks yra dabar.
„Kai pradėjome dirbti, barai buvo suskirstyti taip: pirmajame aukšte buvo tiekiama kava, konjakas, vynai, antrajame aukšte – tik šampanas, trečiam aukšte – konjakai ir kiti prabangesni gėrimai. Nedaug kas pasikeitė, tačiau dabar asortimentą suplakėme – vadinamajame šampano bare šiandien galite gauti ir brendžio, ir konjako,“ – sako R. Rakštienė.
Tuomet technologė pasiūlė antrame aukšte prekiauti karštu šokoladu. Sprendimas, už kurį šiai darbuotojai tikrai turėtų būti skirta piniginė premija, 1984-85 aisiais, kaip sako Regina Rakštienė, visiems sukėlė „strioko“.
„Nežinojome, kas tas karštas šokoladas apskritai, ar jį gers, ar negers. Iš pradžių jis buvo kiek kitoks, bet galiausiai padarėme jį tokį gerą, koks yra dabar. Be pagyrų jokių kitokių nuomonių apie teatro karštą šokoladą mes nesame girdėję“, – sakė R. Rakštienė.
Tie, kurie ragavo, atveda anūkus
Kadangi į antrojo aukšto barus neatvestas vanduo, į antrąjį aukštą šokoladas atnešamas dideliuose termosuose ir išpilstomas į nedidelius, 80-ies gramų talpos puodelius. Taip – jau keturiasdešimt metų.
„Receptą sugalvojo mūsų technologė Audronė Jupatovienė. Bandėme dėti įvairių priedų: riešutų, prieskonių. Tačiau žmonės nenorėjo jokių priedų – tik šito karšto šokolado. Su juo jau užaugo trys kartos. Tie, kurie būdami vaikai jį gėrė, dabar atveda savo anūkus“, – sako R. Rakštienė.
Dar vienas ilgametis Operos ir baleto teatro desertas vadinasi „Opera“. Jis pagaminamas iš spanguolių sulčių želė gabaliukų ir plaktos grietinėlės, kurią, sako R. Rakštienė, barmenės pačios išplaka, nededama jokių priedų, saldiklių ar tirštiklių.
Šypsodamasi pašnekovė pasakoja, kad kavinė „Opera“ kvietėsi įvairius konsultantus ir sukūrė daugybę naujų desertų. Tačiau panašu, kad Operos ir baleto teatras yra ta vieta visame Vilniuje, kur įžengus nesinori jokių naujovių.
„Galime turėti dar 6 desertus šalia „Operos“ ir vis tiek žmonės perka tik šitą. Na, kam tada išradinėti dviratį?“, – sakė kavinės direktorė.
Nuo 1985-ųjų Operos ir baleto teatre dirbanti Sigita Mačiulienė pritaria direktorei: lankytojai keičiasi, ateina vis naujos jų kartos, tačiau šokoladas išlieka nepakeičiamas pertraukų skanumynas.
Žmonės nenorėjo jokių priedų – tik šito karšto šokolado. Su juo jau užaugo trys kartos. Tie, kurie būdami vaikai jį gėrė, dabar atveda savo anūkus.
„Sako: „Nerealu. Dieviško skonio. Ar dar turit?“. Iš tikrųjų žmonės prisipažįsta, kaip valgė tą šokoladą dar darželį lankydami ir tiesiog ateina įsitikinti, kad jis nė kiek nepasikeitė“, – šypsosi S. Mačiulienė.
Užtat bufetininkei akį rėžia džinsuoti, kuprines ant pečių užsimetę operos lankytojai. Ji su nostalgija prisimena tuos laikus, kai taip norėdavosi ilgiau pasigėrėti damų ir ponų grožiu, suknelėmis ir kostiumais – gaila, nebūdavo tam laiko, nes reikėjo sparčiai aptarnauti bufeto lankytojus.
Dabar operos ir baleto gerbėjai panašaus aprangos kodo laikosi gal tik per Naujuosius metus arba tuomet, kai į teatrą atvyksta kitos šalies baleto meistrai, tuomet ir bilietai kainuoja brangiai.
Saldainių prašydavo po 30, 50 vienetų
Smaližiams, kurie nenorėjo karšto gėrimo, siūlytas fabriko „Pergalė“ saldumynas „Nomeda“. Prieš kelerius metus kulinarinių knygų ir televizijos laidų autorė, šeimos restorano „Jurgis ir Drakonas“ bendrasavininkė Beata Nicholson savo bloge beatosvirtuve.lt paaiškino, kodėl šį šokoladuką dauguma suaugusiųjų prisimena kaip vieną skaniausių vaikystės saldainių: jame vieninteliame susijungė ir marmeladas, ir vafliai, šokoladas ir dar riešutai.
Dabar turbūt sunku įsivaizduoti, kad galėtumėte per pertrauką Operos ir baleto teatre užsisakyti, pavyzdžiui, 50 ananasinių saldainių, 30 „Nomedų“. Nejau baleto ir operos mėgėjai tiek suvalgydavo?
R. Rakštienė sako, kad teatras gaudavo išskirtinę galimybę spektaklių metu parduoti daugiau saldainių, todėl kartais bufetininkės pasijusdavo gastronomėmis: norinčiųjų parvežti lauktuvių šių saldainių stovėdavo gyva eilė, net nebuvo kada pilstyti šampano. „Nomeda“ anuomet prilygo stebuklui.
„Saldainių anksčiau iš „Pergalės“ fabriko užsakydavome tiesiog tonomis. Dabar, žinoma, tiek neparduodame, užtenka smulkių tiekėjų. Užtat dabar parduodame putojančio vyno tiek, kiek niekuomet neparduodavome. Žmonės pereina prie lengvesnių gėrimų ir išgeria vieną taurę. Ne dvi, ne penkias. Lygiai taip pat niekas atėjęs nepaprašo 100 gramų degtinės. Nes ne teatre šį gėrimą gerti“, – sakė R. Rakštienė priminusi, kad anksčiau saldainiai „Nomeda“ buvo sveriami.
20 minučių operos ar baleto skoniui pajusti
Anksčiau kai kurie spektakliai turėdavo ir po dvi pertraukas. Šiandien dažniausiai renginiai trunka tiek, kad užtenka vienos. R. Rakštienė sako, kad opera arba baletas taip pat nulemia žmonių norą vaišintis arba ne.
„Išeina per pertrauką ir iškart matai, ar žmogus linksmas, sužavėtas, ar paniuręs. Kai žmonės žavisi spektakliu, jiems tada norisi ir puotauti. Žinoma, mes nevertinsime spektaklių meninės dalies – juk kai teatrui gerai – gerai ir mums, teatras yra ir visada buvo mūsų namai“, – sako R. Rakštienė.
Šiandien vadinamajame marmuriniame fojė veikia trys barai, juose yra ne tik desertų, bet ir 3 rūšių salotų. Todėl atskubėję į baletą ar operą tiesiai iš darbo dar galite spėti pasistiprinti, atsigerti arbatos.
Saldainių anksčiau iš „Pergalės“ fabriko užsakydavome tiesiog tonomis. Dabar, žinoma, tiek neparduodame, užtenka smulkių tiekėjų.
Antro aukšto baruose pilstomi įvairūs alkoholiniai gėrimai bei karštas šokoladas. Trečiajame aukšte įsikūrę du barai – „Ararato“ ir „Mumo“.
Taip pat yra tarnybinis bufetas, kuriame valgo visi artistai, gastrolėms atvykę svečiai ir likęs operos ir baleto teatro personalas.
Retam verslui reikia taip greitai suktis: kavinės „Opera“ barmenai turi parduoti visą numatytą kiekį produktų ir gėrimų vos per 20 minučių. R. Rakštienė sako, kad nepriklausomai nuo piniginės storio, rūpinamasi kiekvienu klientu ir stengiamasi, kad jis, pažvelgęs į kainoraštį, nepasijustų nepatogiai.
„Yra brendžio, kuris kainuoja 3.5 euro, ir yra konjako, kuris kainuoja 26 eurus“, – sako R. Rakštienė.
Ji su šypsena palydi operos ir baleto teatro lankytojų kalbas „Aš žinau, kaip jie tą šokoladą čia verda“ ir netgi stabteli paklausyti, ar jų spėjimai teisingi. R. Rakštienė visur, kur tik randa karštą šokoladą, užsisako jo paragauti, kad galėtų palyginti. Karšto šokolado receptūra nėra sudėtinga, tačiau ji neatskeidžiama net barmenų šeimos nariams.
