Onos patirtis
Daugelį metų pati savo vyrą slaugiusi Ona išsivertė be samdytų slaugytojų ir kitų specialistų pagalbos, tačiau į namus parsivežus ir insulto ištiktą, paralyžiuotą bei psichiškai paveiktą sūnų, ant moters pečių krito žymiai didesnė našta, o ką dar kalbėti apie privalomus buities darbus, tvarkymąsi, namų aplinkos priežiūrą...
„Turiu du labai sunkius ligonius. Vyras jau devinti metai guli ant patalo, pats nesugeba nei atsisėsti, nei apsiversti ant kito šono.
Negana to, prieš penkerius metus iš Vokietijos parsivežiau ten penkiolika metų pragyvenusį sūnų. Jį ištiko insultas, buvo šuntuota širdis, atimta kalba, buvo psichiškai paveiktas.
Ilgą laiką negavusi jokių žinių apie sūnų ir net nežinodama apie jo ligą, pati savo pastangomis pradėjau jo ieškoti. Kreipiausi net ir į Interpolą, tik su jo pagalba atradau savo sūnų, kuris tuo metu jau gulėjo Vokietijos slaugos namuose ištiktas nelaimės“, – savo istoriją pasakoja Ona.
Niekada neatsisako padėti
Slaugyti ir rūpintis savo ligoniais moteriai, kuri ir pati yra turėjusi onkologinių problemų ir idealia sveikata pasigirti negali, buvo išties sunku.
„Kėdainių bendruomenės socialinio centro direktorė Rūta Kaupienė prieš dvejus metus paskyrė socialinę darbuotoją Andželiką Tamulienę. Ji man lyg šviesos spindulėlis tamsią naktį – padeda prižiūrėti ligonius, atlieka visas reikiamas procedūras, reikalui esant, nuvažiuoja į ligoninę išrašyti vaistų, sutvarko ligonių kambarius, viską išplauna, net ir mano kambaryje padaro tvarką, išvalo langus bei padeda artimųjų kapus prižiūrėti. Net ir atostogų metu neatsisako pagelbėti“, – pasakoja socialinės darbuotojos darbu labai patenkinta Ona.
Daugiau valandų ligonių slaugai
Tačiau Bendruomenės socialinio centro direktorės nuomone, du sunkius ligonius turinčiai Onai vienos socialinės darbuotojos tikrai negana, todėl jai buvo pasiūlytos ir integralios pagalbos paslaugos.
„Iš pradžių aš ir pati nenorėjau prisileisti daugiau svetimų žmonių, o ir mano sūnus netoleruoja jų, todėl vengiau. Vis dėlto įkalbėjo pabandyti. Žinojau, jog tokios paslaugos kaip integrali pagalba yra teikiamos Lietuvoje, bet niekada nebūčiau pagalvojusi, kad ir mūsų mažame miestelyje ji bus taip išvystyta.
Esu labai patenkinta socialinės slaugytojos Vaidos Lekūnienės teikiamomis paslaugomis bei jų kokybe. Nors esu reikli, griežta, bet išties labai džiaugiuosi slaugytojos darbu – ji ir vaistus į namus pristato, ir mane visur išleidžia, nereikia patalynės keisti, nereikia ligoniams skusti barzdos, jų švara ir higiena rūpintis – visada viskas padaryta“, – tikina Ona ir priduria, kad šiuo metu rajono savivaldybės Socialinio skyriaus vedėja Jūratė Blinstrubaitė paskyrė moteriai dar daugiau valandų ligonių slaugai.
Atvyksta be pakvietimo
O.Moisejenkova patikino, kad puikiai savo darbą atlieka ir Kėdainių pirminės sveikatos priežiūros centro bei ligoninės darbuotojos.
„Mus aptarnauja labai gera apylinkės sesutė-slaugytoja Birutė Grigienė, su kuria draugaujame jau devynerius metus. Ji padėjo prižiūrėti ir kartu gyvenusią ligotą tetą, dabar ji jau amžinąjį atilsį.
Džiaugiuosi, nes jai nebijodama galiu skambinti, kai man tik prireikia pagalbos. Net ir naktį, visada atvažiuoja, pagelbėja, niekada neatsisako padėti.
Taip pat noriu pasidžiaugti psichiatre Vida Rekliene. Ji be jokio pakvietimo ar skambučio reguliariai mus aplanko kartą per mėnesį – jeigu tik reiktų, ir du kartus atvyktų“, – akcentuoja Ona.
Daugelį metų pati savo vyrą slaugiusi Ona išsivertė be samdytų slaugytojų ir kitų specialistų pagalbos, tačiau į namus parsivežus ir insulto ištiktą, paralyžiuotą bei psichiškai paveiktą sūnų, ant moters pečių krito žymiai didesnė našta
Nebesijaučia vieniša
Per šitiek metų susigyvenusi su esama situacija moteris šiuo metu jaučiasi iš tiesų laimingesnė, turinti šalia pagalbos ranką ištiesiančių ir niekada neatsakančių padėti žmonių – jai jie lyg šeimos nariai, prisidedantys prie jos šeimos gerovės kūrimo.
„Mano gyvenimas iš tiesų pasikeitė – nesijaučiu vieniša. Pati ne per seniausiai gripavau ir jaučiau kaip net ir manimi buvo rūpinamasi – darbuotojos visada teiravosi, ar man nieko netrūksta, ar nereikia nueiti į parduotuvę, ar nereikia padėti susitvarkyti.
Joms dirbant aš bent valandai galiu išeiti iš namų pasivaikščioti ir kartu šiek tiek atsiriboti nuo tų visų sunkumų.
Be to, finansiškai taip pat esame remiami. Praeitą rudenį mums įrengė tikrai labai erdvų ir ligoniams pritaikytą dušą.
Kai parsivežiau sūnų, buvo gana sunku su pinigėliais, o vaistai labai brangūs, ką kalbėti apie visas higienos priemones, kurių reikia tikrai nemažai. Todėl kreipiausi į savivaldybę su prašymu gauti paramą, ir į mano situaciją buvo atsižvelgė – skyrė 300 litų. Man tai buvo labai didelė parama“, – džiaugiasi Ona ir pabrėžia, kad gaudama tiek pagalbos daugiau laiko turi pabūti su sūnumi.
„Kai sūnų parsivežiau, jis kalbėjo tik vokiškai. Po truputį išmokome lietuviškai – ir pavardę, ir vardą parašyti, šiek tiek dirbti kompiuteriu. Nors klaidų būna ir tenka vis pataisyti, tačiau svarbu bandyti.
Taip pat gydytojai rekomendavo įsigyti šuniuką – nors veisliniam šuniukui pinigėlių neturėjome, tačiau dabar džiaugiamės paprastu, bet labai mielu, paklusniu ir protingu augintiniu. Jis visada prie ligonių, visada šalia lovos“, – pasakoja Ona.
Dėkoja ir džiaugiasi
Pasiryžusi perlipti per save ir pasinaudoti integralios pagalbos paslaugomis O.Moisejenkova dabar tuo džiaugiasi.
Moteris dėkoja visiems, prisidėjusiems prie jos gerovės kūrimo, ir kartu skatina kraštiečius nebijoti prašyti jiems reikalingos pagalbos.
