Viskas prasidėjo nuo per naktį iškilusio limfmazgio
Manto liga prasidėjo labai netikėtai. Vaikinas užmigo visiškai sveikas, o ryte atsibudo su diskomfortu kakle – tarsi kažkas temptų. Pasižiūrėjęs į veidrodį pamatė, kad iškilęs limfmazgis – aiškiai matomas gumbas tarp kaklo ir raktikaulio.
„Nors buvo net galvą į tą pusę sunku pasukti, skausmo nejutau, todėl nedramatizavau. Pas šeimos gydytoją nuėjau maždaug po savaitės. Gydytoja šiek tiek nustebo, nes taip padidėjusio limfmazgio dar nebuvo mačiusi. Kraujas rodė uždegiminį procesą. Ji mane nusiuntė tiesiai į Kauno klinikas, į priėmimo skyrių, bet aš ne iš karto nuėjau. Pas hematologą patekau tik kitą savaitę. Tyrimai nieko bloga neparodė. Liko atlikti biopsiją.
Dieną prieš chemoterapiją stengdavausi suvalgyti ką nors skanaus, nes žinodavau, kad po to dvi dienas jausiu šleikštulį ir valgysiu tik todėl, kad tai daryti verčia hormoninis preparatas.
Taip bijojau procedūros, kad paskirtą dieną nenuėjau. Galiausiai vis tiek teko ryžtis. Personalas juokėsi – sakė, kad išmindžiosiu takelį, nes negalėjau ramiai laukti palatoje, vis sukau ratus po skyrių. Paradoksas, bet tą dieną man jos nepadarė, nes chirurgui buvo daug skubių atvejų. Visą naktį nemiegojus teko ateiti kitą rytą. Procedūra pasirodė ne tokia baisi, kad taip bijoti būtų reikėję. Truko pusvalandį su vietine nejautra – išsiprašiau, kad manęs nemigdytų“, – pasakojo pats iš savęs pasišaipyti nevengiantis vaikinas.
Mantui buvo diagnozuota Langerhanso ląstelių histiocitozė. Tai labai reta liga, kuri nėra vėžinės prigimties, tačiau gali ir suvėžėti. Iš pradžių vaikinui buvo paskirtas švelnus gydymas: septynias savaites kartą per savaitę ligoninėje jam sušvirkšdavo chemoterapijai naudojamų vaistų. Kai jis nepadėjo, imtasi rimtosios artilerijos – paskirtas trijų mėnesių stiprios chemijos kursas.
Kartą per savaitę apie tris valandas tekdavo praleisti ligoninėje, kur būdavo sulašinamos dvi lašinės, o kas tris savaites – atsigulti penkioms dienoms, per kurias būdavo sulašinama net apie 20 įvairių skysčių, daugiausiai fiziologinio tirpalo, lašinių. Kad Mantas neprarastų apetito, taip pat dėl kitų organizmo funkcijų palaikymo, buvo skirtas hormoninis preparatas, nuo kurio labai augo svoris.
Nuslinko plaukai, nusilpo imuninė sistema, bet liga neatsitraukė
„Dieną prieš chemoterapiją stengdavausi suvalgyti ką nors skanaus, nes žinodavau, kad po to dvi dienas jausiu šleikštulį ir valgysiu tik todėl, kad tai daryti verčia hormoninis preparatas. Deja, po trijų mėnesių sužinojau, kad gydymas nepasiteisino. Tik nuslinko plaukai, priaugau svorio, atsirado strijų, sunkiau darėsi vaikščioti, nes nusilpo imuninė sistema. Tuomet dviem savaitėms gavau dar stipresnį chemoterapijos kursą.
Labai jo nenorėjau, nes buvau prisiklausęs, kad jį skiria tik aukštų stadijų vėžininkams. Chemoterapija laikinai padėjo – šiek tiek sumažėjo guzai, kurie jau buvo užspaudę limfos kanalus, dėl to po pagurkliu kaupdavosi skystis“, – prisiminė pašnekovas.
Mantas prisipažino savo ligą nuslėpęs nuo visų draugų ir giminių. Ligoninėje prašė jo nelankyti net tėvų. Nepaisant to vaikinas ligoninėje praleistą laiką prisimena kaip patį geriausią, nes, atsiribojęs nuo draugų, trūkstamą bendravimo dozę gaudavo iš slaugytojų ir daktarų, su kuriais visais greitai rado bendrą kalbą.
„Skype'u“ seniai nebesinaudoju, „Facebook“ neturiu, taigi man nebuvo sunku dingti. Apsipirkti važiuodavau toliau nuo namų. Nieko nesusitinkant reikėdavo išsmukti tik iš laiptinės į garažą. Iš mano veido aiškiai matėsi, kad kažkas negerai, todėl nenorėjau girdėti klausimų, nenorėjau gailesčio. Po to būtų prasidėję pasakojimai iš lūpų į lūpas, klausinėjimai ne todėl, kad rūpi, o iš smalsumo“, – atviravo vaikinas.
Stebuklingas vaistas nesuveikė
Po dešimties mėnesių nesėkmingo gydymo Mantas buvo išsiųstas į Santariškių klinikas – konsultacijai dėl jo paties kaulų čiulpų ląstelių persodinimo. Čia vėl viskas prasidėjo nuo pradžių: kraujo tyrimai, biopsija, kuri jau taip nebegąsdino, tačiau po kurios limfmazgiai taip sureagavo, kad vaikinas net galvos pasukti negalėjo, po smakru nuo skysčių kaupimosi atsirado didelis pagurklis.
Čia jam buvo diagnozuota Hodžkino limfoma – onkohematologinis susirgimas, kurį gydyti, atsižvelgiant į ankstesnį nesėkmingą gydymą, nuspręsta brangia biologine terapija. Viena vaisto dozė kainuoja per 5 tūkst. eurų.
Apie tą vaistą tiek buvau prisiskaitęs, kad tikėjausi, kad jis suveiks kaip burtų lazdele mostelėjus. Tačiau tik labai nupleiskanojo viso kūno oda: skaudėjo atsisėsti, atsigulti, net atsistoti.
Tuo metu vaikinui jau buvo ištinęs kaklas, atsirado didžiulis pagurklis. Taip pat skysčiai kaupėsi kojose, bet jis vis tiek vaikščiodavo, kad ir sukandęs dantis.
„Buvo žiema, apsivilkdavau drabužį su laisvesne apykakle ir prisidengdavau smakrą, kad nekristų į akis. Tačiau patinusių žandų nepaslėpsi. Jei kas nors pamatydavo, sakydavo – turbūt skauda dantį. Gerai būtų, kad tik dantis būtų iškilęs, galvodavau. Apie tą vaistą tiek buvau prisiskaitęs, kad tikėjausi, kad jis suveiks kaip burtų lazdele mostelėjus. Tačiau tik labai nupleiskanojo viso kūno oda: skaudėjo atsisėsti, atsigulti, net atsistoti. Sutriko inkstų veikla. Vienintelė gera žinia buvo, kad liga toliau neplito. Tuomet vėl grįžta prie chemoterapijos. Žinote, aš labai patikėjau, kad šįkart ji padės.
Ir tikrai – vizualiai tarsi niekas nepasikeitė, koks buvau patinęs, toks ir likau, bet guzai nebuvo tokie kieti ir stangrūs. Besibaigiant savaitei, namie netikėtai supratau, kad jau galiu išsižioti. Iki tol kebabą man valgyti buvo sudėtinga.
Kai pirmadienį atvykau į ligoninę priduoti kraujo, gydytojai apsidžiaugė, kad vos mane atpažįsta. Patinimas gerokai atlėgo ir jau atrodžiau sąlyginai gražus. Anksčiau smakro nebesimatė, kai skusdavausi, peiliuku užtekdavo braukti vertikaliai žemyn. Pasišalinus skysčiams, priaugtas svoris nuo 105 kg nukrito iki 95 kg. Taigi nors antrą kartą nuslinko visi plaukai, gydymas pagaliau suveikė“, – pasakojo Mantas.
Transplantacija tik skamba baisiai
Tuomet vaikinas pradėtas ruošti kaulų čiulpų ląstelių transplantacijai, t. y. buvo surinktos jo paties kaulų čiulpų ląstelės. Procedūra labai paprasta. Vienas kateteris įstatomas rankoje, kitas – kakle. Iš rankos kraujas bėga į aparatą, kuriame surenkamos reikalingos ląstelės, ir grįžta atgal per kaklą. Tai užtrunka apie 3,5 val. Vėliau, po dar vieno chemoterapijos kurso trimis lašinėmis jos buvo Mantui sulašintos.
Procedūra labai paprasta. Vienas kateteris įstatomas rankoje, kitas – kakle. Iš rankos kraujas bėga į aparatą, kuriame surenkamos reikalingos ląstelės, ir grįžta atgal per kaklą.
„Kadangi ligoninėse jau buvau visko prisižiūrėjęs ir prisiklausęs apie pašalinius transplantacijos poveikius, nusiteikiau blogiausiam – savaitė bus sunkesnė. Iš karto beveik iki nulio nukrito kraujo rodikliai. Labiausiai tai pajuto seselės. Kaip jos sakė, tylu ramu koridoriuje, niekas nepakalbina.
Po dviejų dienų, vos pasijutęs geriau, stengiausi išsmukti iš palatos, tik kaskart „pasisekdavo“ sutikti vedėją. Gaudavau velnių nuo jo. Suprantu – tuo metu man buvo pavojingas bet koks kito žmogaus nusičiaudėjimas ar nusikosėjimas, skersvėjis, man netgi buvo pavojinga įsitaisyti mėlynę. Tačiau gerai išsisukau, nebuvo jokių komplikacijų, tik keletui dienų liežuvio šonai paopėjo. Nors man tai buvo kaip Dievo rykštė, nes negalėjau daug kalbėti, o taip mėgstu“, – juokėsi pašnekovas.
Šiuo metu vėžys įveiktas. Po pastarojo tikrinimo gegužės mėnesį piktybinių ląstelių nerasta, tačiau tikrintis dar teks dažnai – kas tris mėnesius.
Vaikino patarimas: svarbiausia nesijausti ligoniu
Vaikinas be galo dėkingas visiems tiek Kauno klinikų, tiek Santariškių klinikų medikams, su kuriais jam teko susidurti. Gydytojai savo ruožtu jam yra sakę, kad jo optimizmas taip pat labai padėjo.
„Man gydytojas sakė: kadangi nė karto nebuvau palūžęs, kaip kai kurie kiti, tvirtai laikiausi, tai jiems labai padėjo. Aš tiesiog pasitikėjau gydytojais, žinojau, kad jie visada sugalvos, kaip mane gydyti toliau, jei nepasiseks. Kai su gydymu nepasisekė keturis kartus, nusprendžiau, kad negali taip visada būti, todėl labai tikėjau.
Man padėjo tai, kad stengiausi nesijausti ligoniu, gyvenau visavertį gyvenimą, leidau sau ir skaniau pavalgyti, ir kitų pramogų. Neįstačiau savęs į griežtus rėmus. Tiesiog nereikia savęs pirma laiko laidoti – jeigu reikės, kiti palaidos. Žinoma, yra ligonių, kurie serga sunkiai, nepasikelia iš lovos. Man šiuo atveju pasisekė.
Kai su gydymu nepasisekė keturis kartus, nusprendžiau, kad negali taip visada būti, todėl labai tikėjau.
Kauno klinikose apskritai įsivaizdavau esantis viešbutyje. Patalpos buvo gražios, renovuotos, palatoje – atskiras dušas, šaldytuvas. Pasivaikščiodavau po parkelį, įeidavau vidun ir įsivaizduodavau, kad seselių postas – tarsi viešbučio administracija. Galima sakyti, kai tai dirbtinis savęs apgaudinėjimas, bet jis padeda“, – tikino pašnekovas.
Nuo chemoterapijos nusilpo Manto širdies raumuo. Toli nueiti jau yra sunkiau – pradeda tabaluoti širdis. Anksčiau Mantas užsidėdavo 10 kg sveriančią liemenę ir kasdien, išskyrus sekmadienį, keliaudavo 16 km. Dabar to nebegalėtų. Tačiau vaikinas nenukabina nosies: vis dar gerai jį veikia sveikas krūvis, jis gali minti dviratį, laiptais taip pat nesunkiai užlipa.
Iš pradžių dėl vizitų ir skiriamų vaistų ožiavęsis, į gydymo pabaigą vaikinas tapo daug drausmingesnis. Dabar ir kitiems pataria nedelsti – antraip vis tiek teks ateiti iš gėdos nuleidus galvą. Pagaliau liga juk pati neišnyks, ją reikia gydyti. Vėžio atveju laikas labai svarbus.
Mantui atlikta transplantacija – tūkstantoji
Mantui atlikta autologinė kaulų čiulpų transplantacija Santariškių klinikose buvo tūkstantoji. Pasak medikų, dėl stiprios chemoterapijos visiškai sunaikinamas paciento kraujo gamybos organas – kaulų čiulpai bei paciento imuninė sistema.
Siekiant atkurti kraujo gamybą, o kartu ir sveiką kraują bei imuninę sistemą, pacientui persodinami jo paties prieš chemoterapiją surinkti ir išsaugoti kaulų čiulpai. Čiulpų prigijimas trunka dvi–keturias savaites, o imuninės sistema atsistato maždaug dar per metus.
Anot Santariškių klinikų Hematologijos, onkologijos ir transfuziologijos centro vadovo prof. Laimono Griškevičiaus, autologinė kaulų čiulpų transplantacija yra skirta gydyti piktybines kraujo ligas bei kai kuriuos labai agresyvius piktybinius ne kraujo navikus. Pagrindinės kraujo ligos, kurios yra gydomos autologine kaulų čiulpų transplantacija, yra mielominė liga bei limfomos.
Santariškių klinikose sukaupta didelė patirtis transplantacijas atliekant mielomine liga sergantiems pacientams. Iš viso jų atlikta jau daugiau kaip 600, o dauguma pacientų išgyvena ilgiau nei 10 metų. Tais laikais, kai transplantacijos nebuvo atliekamos, tokie pacientai išgyvendavo vos trejus ketverius metus.
„Prieš transplantaciją liga buvo išplitusi kaklo, pažastų, tarpuplaučio limfmazgiuose. Šie buvo labai padidėję, spaudė gretimus audinius bei organus. Nuo anksčiau taikyto gydymo buvo labai nukentėjusi paciento širdis. Blogiausia tai, kad limfoma buvo visiškai atspari taikytam gydymui. Skiriant chemoterapiją, limfoma tik progresavo. Santariškių klinikose taikėme gelbstintįjį gydymą, imunoterapiją.
Jaunuoliui tinkamą gydymą pavyko pritaikyti iš trečio karto ir liga šiek tiek atsitraukė. Po atliktos autologinės kaulų čiulpų transplantacijos pacientas turi galimybę visiškai pasveikti“, – Manto situaciją komentavo medikas.
