Dvi ligos vienu metu
Buvusi skaičiavimo mašinų – senųjų kompiuterių – specialistė Gita Jurkūnienė šiandien darbinga tik 35 proc. Ji negali dirbti fizinio darbo, beveik negali stovėti ir jos širdis nebeplaka taip, kaip turėtų. Tai vėžio ligos pasekmė, kuri jai buvo nustatyta 2015-aisiais, kai moteriai buvo sukakę vos 50 metų.
Sako, žmogui ir vieno vėžio užtenka, o aš gavau du.
„Nuėjau pasitikrinti pagal krūties vėžio ankstyvosios diagnostikos programą. Jos metu man ir buvo nustatytas I stadijos krūties vėžys“, – prisimena panevėžietė.
Moteris buvo operuota, o po operacija jai buvo skirta chemoterapija.
„Įpusėjus gydymui gydytojai patikrino, ar gydymas padeda, taip pat buvo ištirti kiti organai. Atlikus skydliaukės echoskopiją buvo rastas darinys skydliaukėje. Po biopsijos paaiškėjo, kad tai irgi vėžys. Laimė, pirmos stadijos.
Sako, žmogui ir vieno vėžio užtenka, o aš gavau du, – pasakoja moteris. – Man leido truputį atsigauti po chemoterapijos ir operavo. Tuomet gydė spinduline terapija.“
Gydymas pirma, tyrimai – paskui
G.Jurkūnienė teigia, jog tuomet, kai jai pirmąkart buvo nustatytas vėžys, gydytojams papasakojo apie tai, kad daug jos šeimos narių yra sirgę vėžiu – abu tėvai, kiti giminaičiai.
„Išvardijau visus, kuriuos prisiminiau, – sako moteris. – Ne pirmoji buvau tokia. Buvo galima įtarti, kad sergu paveldimu vėžiu, tačiau genetinius tyrimus man paskyrė tik po operacijos ir gydymo chemoterapija. Būtų logiška, kad pirma ištirtų, ar nesergu paveldimu vėžiu, ir tik tuomet skirtų gydymą. Bet tuomet neturėjau nei laiko, nei jėgų kažkam reikšti pretenzijas.“
Gitai genetikai nustatė mutavusį geną, kuris lemia vėžį. Tada panevėžietė susidūrė su kitomis mūsų sveikatos sistemos ydomis.
Genetiko išvadoje buvo parašyta, kad rekomenduojama šalinti abi krūtis, nes yra net 60 proc. tikimybė, jog vėžys atsiras ir kitoje krūtyje, bei kiaušides – jose irgi gali išsivystyti vėžys.
Kaip gydytis, domėjosi pati
„Kur kreiptis? Eik, kur nori. O kur eiti, kai nežinai kur? – prisimena pašnekovė. – Nusprendžiau krūtų nešalinti, nes sužinojau, kad išoperavus kiaušides, krūtų vėžio tikimybė sumažėja per pusę, vadinasi, lieka tik 30 procentų. Nuėjau pas poliklinikos ginekologę ir sakau, kad man reikia išoperuoti kiaušides. O ji klausia: kaip galiu duoti siuntimą operacijai, jei kiaušidės sveikos? Onkologai turėtų siųsti.
Sakau, kad man reikia išoperuoti kiaušides. O ji klausia: kaip galiu duoti siuntimą operacijai, jei kiaušidės sveikos?
Mane išgelbėjo genetikė Olga Liaugaudienė – ji susitarė dėl vizito pas onkologę. Sveikam žmogui gal būtų paprasčiau, susikauptum ir ką nors sugalvotum. Tačiau kai esi ligonis, esi visiškai sutrikęs – du vėžiai, išgyventos keturios operacijos, keturios terapijos, esi vos gyvas, kovoti už save be galo sudėtinga.
Esu dar jauna, ne iš kaimo glūdumos, buvau susidūrusi su tėvų liga, tad kai kuriuos kelius jau žinau. Man buvo lengviau susivokti, tačiau pirmą kartą su visu tuo susiduriančiam žmogui be galo sunku. Gal šie žmonės nepadaro daug būtinų dalykų, nes labai painu suprasti, ką reikia daryti, surasti, kaip ir kur tai padaryti.“
G.Jurkūnienė teigia, kad išgirdus vėžio diagnozę galvoje kyla baisi sumaištis, kai, rodos, pasiklysti realiame gyvenime, o kaip nepasiklysti gydymo sistemoje? Vien nuvykti į ligoninę ir suprasti, kur turi registruotis, kaip rasti gydytoją, kokius tyrimus reikia atlikti, atrodo, neįmanoma!
„Tada, prisimenu, apgailestaudama pagalvojau – reikėtų koordinuojančių specialistų, kurie būtų paskirti kiekvienam „naujokui“ ir pagelbėtų viso ilgo gydymo metu, mano atveju – pusantrų metų. Jie ne tik nuvestų, kur reikia, ypač prieš operacijas, chemoterapiją, bet ir ramiai paaiškintų nustatytą tvarką, net pasirūpintų registracijos talonais“, – sako moteris.
Ne atvejis, o žmogus
Gita teigia, kad jai labiausiai padėjo medikai, kurie į ją pasižiūrėdavo ne kaip į „atvejį“, o kaip į žmogų: „Suprantu, kad medikai pavargę, tačiau mes esame labai pažeidžiami. Man labiausiai padėjo registratūroje dirbanti moteris – davė daug patarimų, kur eiti, kaip elgtis, taip pat daktarė Olga Liaugaudienė. Ji dėl manęs darė tai, ko pagal pareigas neturėtų daryti.
Kita vertus, ji susidūrė ir su darbuotojais, kurie nepadarė to, ką turėtų. Kai po chemoterapijos kurso Gita ryžosi reabilitacijai, chemoterapeutė pasakė, kad su jos liga reabilitacija „nepriklauso“. Tačiau Gita jau buvo pasikonsultavusi su ligonių kasomis ir žinojo, kad ši paslauga jai visiškai kompensuojama. „Tik todėl, kad žinojau įstatymus, pasiekiau, kad mane nusiųstų reabilitacijai. Ligoninėje reikia ieškoti žmonių“, – sako moteris.
Po gydymo jau praėjo ketveri metai. Gita kas pusmetį tikrinasi sveikatą ir džiaugiasi, kad liga atsitraukė.
„Kai sužinojau diagnozę, iš pradžių labai išsigandau, bet greitai susiėmiau ir supratau, kad tai kelias, kurį privalu nueiti – nekilo klausimų už ką, kodėl. Tai buvo geras spendimas“, – teigia panevėžietė.
Laukia pasiūlymų
Ilgai besigydydamos ir kartais net pasveikusios, moterys susiduria su įvairiausiomis problemomis. Rūpesčių kyla ir jų šeimų nariams – vaikams, sutuoktiniams, tėvams. Bendraudami su pacientėmis, jų artimaisiais, medikai išgirsta įvairiausių klausimų, ligonės dalijasi savo patirtimi ir rūpesčiais. Daugelį jų problemų būtų galima įveikti, tačiau visų pirma reikia išsiaiškinti svarbiausias ir aktualiausias.
Panašių rūpesčių yra turėję ir švedai. Jų sėkmingas socialinis projektas „Crowd idea“ padėjo išspręsti daug skausmingų problemų ir tapo pavyzdžiu Lietuvoje susibūrusiai iniciatyvinei grupei „Minios balsas“, kurioje yra medikų, visuomeninių organizacijų atstovų, politikų. Šie žmonės nori išgirsti pacientų balsą, todėl laukia visų žmonių, kurie yra susidūrę su sveikatos sistemos netobulumais, nuomonių.
„Jei nekalbėsime apie savo problemas, jų negalėsime išspręsti. „Minios balsas“ projektui pateikta informacija bus konfidenciali. Todėl nebijokite pasidalyti net skaudžiausia savo patirtimi, jei manote, kad kažką pakeitus, kitos moterys galėtų išvengti panašios patirties“, – sakė Nacionalinės krūties ligų asociacijos prezidentė Aušra Bružienė.
Pasiūlymai, kaip pakeisti sveikatos sistemą, kad ji būtų draugiškesnė ir patogesnė sergantiesiems ir jų artimiesiems, renkami iki liepos 30-osios. Vėliau darbo grupė juos analizuos ir, išrinkusi svarbiausius, kuriuos būtų galima įgyvendinti, rudenį pristatys Seime.
Savo patirtį ir pasiūlymus „Minios balso“ iniciatyvinei galima išsiųsti per visuomeninių organizacijų puslapius: www.nkla.lt/minios-balsas arba www.eivena.lt.
