Neužbėgdami įvykiams už akių, pakalbėkime apie pasaulio dykumas. Taip vadinamos vietovės, kuriose lyja mažiau, negu galėtų išgaruoti. Pavyzdžiui, Mirties slėnyje (angl. Death Valley), Kalifornijoje, per metus vidutiniškai iškrinta vos apie 60 mm kritulių, kai dėl ten tvyrančio karščio (aukščiausia kada nors užfiksuota temperatūra siekė net 56,7 laipsnius šilumos, vidutinė metinė – apie 25 laipsnius) galėtų išgaruoti apie 4000 mm.
Nors paprastai daugelyje dykumų per metus iškrinta apie 400 mm kritulių, tokiuose sausuose regionuose sunku aptikti gyvybės. Čia auga tik reti dykumų augalai ir veisiasi su trupučiu drėgmės galintys išgyventi gyvūnai.
Beje, ne visose dykumose sausa ir karšta. Pavyzdžiui, poliarinėse, Arktyje, Antarktyje sausa ir be galo šalta. Poliarinėse dykumose per metus iškrinta mažiau nei 250 mm kritulių, o vidutinė temperatūra šilčiausią metų mėnesį nesiekia nė 10 laipsnių šilumos.
Visos dykumos užima apie trečdalį Žemės sausumos ploto. Šį kartą siūlome susipažinti su didžiausiomis.
Sachara – dykumų žemynas
Ši mišri atogrąžų ir žemyninė dykuma užima 8,6 mln. km² Afrikos žemyno ploto. Tai didžiausia Žemėje karštoji dykuma. Sachara apima Maroko, Tuniso pietus, Malio, Nigerio, Čado, Sudano šiaurę, didelę dalį Alžyro, Mauritanijos, Libijos, Egipto.
Sacharos gamta įvairi. Čia galima aptikti įvairių rūšių sausros ir kone visas dykumų formas. Taigi vietiniai gyventojai tuaregai Sacharą vadina ne dykuma, o ištisu dykumų žemynu. Ją galima padalyti į atskirus regionus, tarsi mažesnes dykumas. Vienos jų – smėlingosios – sudaro tik apie ketvirtį viso Sacharos ploto. Kita dalis – uolienos, akmenys, žvyras. Taip pat kalnynai. Pietų Alžyre nusidriekusių kalnų viršūnėse kartais pasninga.
Fotolia nuotr./Kupranugarių vilkstinė Sacharos dykumoje |
Sacharoje galima aptikti išskirtinių gamtos objektų: išdžiūvusių upių vagų, ežerų, oazių (vandens šaltinių maitinamų vietų, kur gali vešėti augalai).
Sausį Sacharoje vidutinė temperatūra yra 9–12 laipsnius šilumos, liepą – apie 33–38 laipsnius. Tačiau pats žemės paviršius įkaista net iki 80 laipsnių. Žiemą dykumoje naktimis šąla, kalnuose temperatūra nukrinta iki 18 laipsnių šalčio. Pučia stiprūs vėjai.
Sacharoje (išskyrus Nilo slėnį) gyvena apie 2,5 mln. žmonių. Jie užsiima klajokline gyvulininkyste, oazėse – žemdirbyste.
Bene labiausiai stulbina tai, kad dykuma Sachara virto ne taip ir seniai. Dar maždaug prieš 6000 metų dabartinės dykumos vietoje augo medžiai, veisėsi gyvūnai, gyveno žmonės ir teliūškavo mėlyni ežerai. Tačiau, pamažu kintant klimatui, derlinga žemė virto smėlynais.
Besiplečiantis Gobis
Gobio dykuma užima 1,3 mln. km² pietinės Mongolijos ir šiaurinės Kinijos ploto. Po Sacharos tai antra pagal dydį pasaulio dykuma. Žiemą čia temperatūra gali nukristi iki 40 laipsnių šalčio. O vasarą šoktelėti net iki 50 laipsnių karščio. Kitaip nei Sacharoje, Gobio dykumoje yra vos keletas smėlio kopų. Įprastas kraštovaizdis – didžiulės žvyruotos lygumos ar uolėtos atodangos. Nors per metus Gobio dykumoje vidutiniškai iškrenta apie 10–250 mm kritulių, joje galima sutikti visai nemažai gyvūnų: dvikuprių kupranugarių, laukinių asilų, Gobio lokių (tai vienintelė lokių, prisitaikiusių gyventi dykumoje, rūšis). Į kai kurias dykumos dalis atklysta net snieginių leopardų (irbių), rudųjų meškų ir vilkų.
Fotolia nuotr./Gobio dykuma |
Kadaise per Gobio dykumą į Europą buvo gabenamas šilkas ir kitos vertingos prekės. Tais laikais prie dykumos oazėje esančio Crescento ežero buvo įsikūręs miestas. Šiuo metu kadaise buvęs didžiulis ežeras sparčiai nyksta ir per paskutinius 30 metų nuo krantų atsitraukė 8 metrus. Rytinė dykumos dalis, kur daugiau lietaus, kenčia nuo besiganančių naminių gyvulių, važiuojančių transporto priemonių.
Mongolijoje augmeniją naikina ožkos, kurias klajokliai augina kašmyrui. Pasaulinė ekonomikos krizė paskatino nemažai žmonių grįžti prie senovinio gyvenimo būdo, todėl Gobyje padaugėjo klajoklių piemenų.
Toli nuo civilizacijos
Didžiojo Baseino dykuma užima 492 tūkst. km² Šiaurės Amerikos žemyno ploto. Didysis Baseinas – tai poliarinė dykuma, esanti Nevados, Jutos, Kalifornijos, Oregono ir Aidaho valstijose. Ji susidarė dėl lietaus nepakankamumo (lietaus debesis sustabdo šalia esantys Sieros Nevados kalnai). Įprastas kraštovaizdis – baltos krūmokšniais ir žole apaugusios lygumos, kalnynai.
Fotolia nuotr./Didžiojo baseino dykuma |
Didžiojo Baseino regionas apgyvendintas menkai (yra tik du dideli miestai Solt Leik Sitis ir Rino). Taigi, nieko keisto, kad amerikiečiai vieną iš kelių, kertančių dykumą, pavadino atokiausiu visoje Amerikoje (angl. The Loneliest Road in America). Nepaisant to, atsiranda norinčių čia įsigyti nekilnojamojo turto. Ar bent trumpam apsilankyti. Juk dykumoje gausu gyvūnų. Vien Didžiojo Baseino nacionaliniame parke galima sutikti apie 73 rūšis žinduolių ir 18 rūšių roplių. Iš laukinių gyvūnų čia gyvena kalnų liūtai, kojotai, snieginiai avinai, skunkai, bebrai, dygliakiaulės, didžiųjų veislės kiškiai, kengūrinės žiurkės ir kt.
Beje, Didžiojo Baseino dykumoje auga Brislekono rūšies pušys. Šie medžiai – vieni seniausių Žemėje gyvenančių organizmų. Jų amžius siekia 5000 metų.
Sausiausia vieta Žemėje
Atakamos dykuma užima 140 tūkst. km² Pietų Amerikos ploto. Nepaisant to, kad jos kopos driekiasi iki pat Ramiojo vandenyno, Atakama yra pati sausiausia vieta Žemėje. Vadinama Marso planetos atitikmeniu. Sausus Atakamos orus lemia jos geografinė padėtis ir Ramiojo vandenyno srovės. Nors nuo šaltosios Humbolto srovės vandenyne pakyla drėgmė, tačiau šiltas vėjas, pučiantis nuo sausumos, neleidžia susidaryti lietaus debesims. Šiame regione lietaus iškrinta iki 1 mm per metus, o kai kuriose vietose apskritai nėra liję. Atakamą pasiekia atvėsusios ir nusausėjusios oro masės, todėl kartais dykuma skendėja rūke. Jis čia – kone vienintelis drėgmės šaltinis. Taigi ir gyvybės Atakamoje, manoma, nėra arba ją sunku rasti. Kita vertus, kai kuriose dalyse, oazėse, gyvena klajoklių gentys.
Verta paminėti, kad ši dykuma – kone tobula vieta astronominiams stebėjimams. Joje veikia Paranalio ir La Silla observatorijos.
Fotolia nuotr./Atakamos dykuma |
Derlingos žemės virsta dykyne
Nepaisant to, kad dykumos žavi kraštovaizdžiu, unikalia augalija ir gyvūnija, pasaulį turtina vietinių gyventojų kultūra, jų plėtimasis ir susidarymas Žemei pražūtingas. Paskutiniais dešimtmečiais aplinkosaugininkai susirūpinę dykumėjimu. Taip vadinamas derlingo dirvožemio sluoksnio irimas šalyse, kurioms būdingas sausas klimatas. Dėl to plečiasi arba susidaro naujos dykumos, kurių dirvožemyje nėra maistingųjų medžiagų, todėl jame sunkiau auga augalai, medžiai, netinkamos sąlygos veistis kitiems gyviems organizmams. Nykstant augmenijai viršutinį žemės sluoksnį nupučia vėjas arba išplauna vanduo, todėl mažėja žemės derlingumas. Galiausiai ji tampa nebederlinga. Paprastai dykumėjimą sukelia žmonės. Žemė nualinama ūkininkaujant ar ganant gyvulius, nesaikingai naudojant vandens išteklius, kertant miškus, plečiant miestus ir vystant turizmą. Dykumėjimą gali sustiprinti klimato pokyčiai (taip pat ir visuotinis atšilimas), sumažėjęs kritulių kiekis, kylanti temperatūra ir pan.
Šiandien sausringos žemės užima maždaug 40 proc. Žemės paviršiaus ir yra maždaug 2 milijardų žmonių namai. Paskaičiuota, kad apie 10–20 proc. sausringų žemių jau paveiktos erozijos.
Nors dirvos erozijos mastai labiausiai juntami ekonomiškai besivystančiose Afrikos, Azijos ir Lotynų Amerikos šalyse, tačiau dykumėjimas liečia ir Europą. Pavyzdžiui, Ispaniją. Šioje valstybėje auginama ir eksportuojama milijonai tonų daržovių ir vaisių. Klesti turizmas. Žemės ūkiui ir turistams aprūpinti sunaudojama perdaug vandens, nualinamas dirvožemis.
Džiūvant žemei, žmonės išvyksta iš tam tikrų regionų. Manoma, kad per ateinančius 30 metų šimtams tūkstančių žmonių reikės naujų namų. Konkurencija dėl likusių derlingų žemių gali peraugti į socialinius neramumus arba ginkluotus konfliktus. Negana to, jau dabar dėl dulkių audrų pasaulio gyventojams kyla sveikatos problemų.
Fotolia nuotr./Besikalantis daigas sausoje žemėje |