Gydytojai aiškino: jei donoras neatsiras per artimiausias kelias dienas, bus rizikuojama persodinti tėvo kepenis. Mažai vilties, kad jos prigytų, bet kito kelio nėra: „Ašaros sruvo upeliais, psichologiškai turėjome ruoštis viskam.“
Balandžio 9-ąją Edenui turėjo sueiti vieni metai, tačiau niekas nežinojo, ar gimtadienio jis sulauks.
Nežinią keitė nauja viltis
Edeno tėvų maldos buvo išklausytos. Balandžio 7-ąją juos pasiekė išsvajota žinia, kad kepenų donoras atsirado.
Tačiau buvo neaišku, ar jas bus galima persodinti Edenui, ar jas bus galima padalinti abiem eilėje laukiantiems vaikams.
„Su didžiule baime laukėme, kol kepenys bus parskraidintos į laboratoriją ir ištirtos. Medikai sakė, jei jos tiks, operacija bus atliekama vakare“, – pasakoja Karina.
Netrukus Edenas jau buvo gabenamas į operacinę.
„Nežmoniškai verkiau, bet tai jau buvo laimės ašaros. Tėvelis laikėsi tvirtai, tačiau rankos irgi drebėjo. Sūnų lydėjome iki pat operacinės durų, kur ant rankų jį nusinešė anesteziologas. Tuo metu Edenukas jau buvo labai silpnas – jokio kontakto su juo neturėjome. Nežinojome, ar jis ištvers operaciją“, – kalba Karina.
Viskas – Dievo valioje
Kepenų transplantacijos operacija truko 12 valandų. Visą naktį Karina ir Mindaugas praleido mindami taką aplink kliniką ir laukdami kokių nors žinių.
„Operacija buvo baigta 6 ryto. 7-ą valandą Edenas buvo pargabentas į reanimacijos skyrių, kur jį labai trumpai galėjome pamatyti“, – prisimena motina.
Chirurgas Lutzas Fischeris paaiškino, kad operacija vyko sklandžiai, tačiau pacientas labai silpnas. Viskas – Dievo valioje.
„O mes tuo metu džiaugėmės, kad sūnų matėme šiek tiek šviesesnį nei prieš operaciją. Naujas kepenis vadinome Vokietijos medikų dovana Edeno pirmojo gimtadienio proga“, – emocijomis dalijasi K.Pociūtė.
Buvo geltoniukas, dabar – Mikis
Dienos bėgo – Edeno būklė tolydžio gerėjo, nors reanimacijos ir intensyviosios terapijos skyriuje jis praleido visą mėnesį. Tiesa, iš jo perkeltas į palatą, ilgai joje neužsibuvo – teko grįžti: prikibo plaučių uždegimas, kaupėsi skysčiai, todėl buvo reikalingas deguonis, statomas drenas skysčiams ištraukti.
„Po to vėl grįžome į skyrių, kur esame iki šiol. Kasdien jaučiamės geriau, jau nesame geltoniukai, kaip mus vadindavo. Tačiau Edeno imunitetas vis dar labai silpnas – lyg siurbliukai traukiame infekcijas ir virusus“, – neslepia Karina.
