Kai dažnas skundžiasi lauke tvyrančiu žiemos šalčiu, įlįsti į šalčio kamerą, kurioje temparatūra siekia -120 laipsnių, tikrai ne svajonė. Tačiau Birštone funkcinės diagnostikos ir reabilitacijos centre „Nemunas“ esanti šalčio kamera yra vienintelė tokio tipo kamera visoje Lietuvoje, todėl nusprendėme išmėginti, ar galima pakęsti joje esantį šaltį ir kokią naudą jis teikia.
Taigi, kas apskritai yra krioterapija? Tai mūsų kūno ir sielos gydymas šalčiu specialioje kameroje, kur temperatūra nukrenta net iki -120–140 laipsnių šalčio. Šaltis paliečia tik paviršinį odos sluoksnį, todėl nesušąlame, be to, prie to prisideda ir skystos azoto dujos.
Kineziterapeutė Simona Stakauskienė sako, kad ši šalčio kamera susideda iš dviejų patalpų:
„Pati krioterapijos procedūra taip pat susideda iš dviejų dalių. Iš pradžių einama į pirmąją patalpą, kurioje vyrauja -70−80 laipsnių šaltis, o po garsinio signalo reikia pereiti į kitą, kurioje temperatūra siekia −120−140 °C. Krioterapijos metu labai svarbu judėti, nestovėti vietoje. Taip pat apdengiamos ausys, nosis, kad nenušaltume galūnių.
Krioterapija puikiai tinka žmonėms, kurie turi nervų sistemos ligų, malšina uždegimus, skausmą, tinka sportininkams atsigauti po traumų, stiprina imunitetą, greitina medžiagų apykaitą, gražina odą, atjaunina, mažina nerimą, tinka skaudantiems sąnariams, taip pat – pagerina miego kokybę. Na, o po procedūros daugelį užplūsta labai teigiami jausmai, todėl ją išbandę žmonės dalijasi savo emocijomis ir patirtimi bei pojūčiais.“
Išties aprašymas viliojantis, be to, krioterapija iš apibendrinimo atrodo labai universali procedūra, gebanti pagerinti savijautą, nuimti stresą, nerimą, kuris kamuoja daugelį žmonių.
Prieš procedūrą tenka pasiruošti ir morališkai, kadangi apima baimė – ar tikrai įmanoma geriau pasijausti po to, kai pabuvoji -120 laipsnių šaltyje? Ir nors tokia procedūra galbūt atrodytų gąsdinanti žmonėms, kurie bijo šalčio, uždarų patalpų, vis dėlto šalčio kameroje yra pakankamai vietos, kad jaustumeisi komfortiškai ir patogiai.
Taigi, pasiruošimas paprastas – speciali kepuraitė, ausinės, pirštinės, vilnonės kojinės, klumpės, kaukė. Su baime (ir su kolega fotožurnalistu Eriku) neriu į šalčio kamerą, kurioje reikia visą laiką judėti, trepsėti, judinti rankas, pirštus, kad nesušaltume. Gąsdinantis šaltis, kaip jį įsivaizduojame, yra visiškai sausas, dėl to jaučiamas visai kitaip, ir -70 ar -80 atrodo visai pakenčiama, ypač kai ten reikia pabūti vos 30 sekundžių. Jos prabėga tikrai greitai ir, manau, kad jeigu reikėtų pasivolioti sniege, tai būtų didesnis iššūkis.
Tačiau tai buvo tik pradžia.
Visas malonumas laukia tuomet, kai pakliūvame į -120 laipsnių šaltį. Po garsinio signalo reikia atidaryti duris ir pereiti į antrą patalpą, kurioje tenka išbūti 1,5 minutės. Turiu pasakyti, kad tai buvo vienos ilgiausių 1,5 minutės mano gyvenime, kai skaičiuoji sekundes ir lauki, kada pagaliau visa tai baigsis.
Kai prabėga pusantros minutės, galiausiai supranti, kad pati procedūra nėra nemaloni, tiesiog ji visai kitokia, palyginti su tuo, ką įsivaizduoji.
Šaltis geliantis, labiausiai jaučiamas šlaunų srityje, o ir kvėpuoti atrodo sunkiau, kai antroje patalpoje yra gerokai daugiau skysto azoto dujų ir esi tarsi rūke. Beje, būtent dėl jų šaltis ir yra sausas, dėl to paliečia tik paviršinius odos sluoksnius, tad stipriai nesušąlame, bet ir lyg Karibuose nesijauti.
Buvimą tokiame šaltyje sunku aprašyti, kadangi jausmai labai prieštaringi – iš vienos pusės atrodo, kad tikrai neįmanoma to iškęsti, iš kitos pusės – koją kiša baimė. Kai prabėga pusantros minutės, galiausiai supranti, kad pati procedūra nėra nemaloni, tiesiog ji visai kitokia, palyginti su tuo, ką įsivaizduoji. Organizmas patiria šoką gerąja prasme, ir tada tas šalčio žnaibymasis atrodo tiesiog žaismingas ledo karalienės prisilietimas − stiprus, bet drauge ir švelnus. Trumpai tariant, per tas pusantros minutės tikrai nepavirsite į ledo gabalą, o štai teigiamų emocijų patirsite su kaupu.
Rezultatą apibūdinčiau kaip teigiamą vien dėl to, kad pasiryžau išmėginti krioterapiją ir leidau sau pajusti, ką gali šaltis. Ir, kaip teigė specialistė, po procedūros tikrai apima džiugi ir pakili nuotaika, padaugėja energijos, pagerėja bendra savijauta, na, o naktį reikėtų tikėtis dar ir gilaus bei saldaus miego. Deja, šios procedūros privalumo patirti nepavyko matyt dėl to, kad buvo per daug įspūdžių.
Svarbu paminėti tai, kad iš karto po procedūros reikia bent pusvalandį pajudėti (pasirinkome pritūpimus ir pasivaikščiojimą), o 2 valandas prieš ir 6 valandas po krioterapijos patariama vengti šiluminių procedūrų, įvairių pirčių ar baseinų. Atsižvelgiant į situaciją ir sveikatos būklę, krioterapiją galima taikyti kiekvieną dieną, žinoma, tai turi rekomenduoti specialistai.
Atsižvelgiant į situaciją ir sveikatos būklę, krioterapiją galima taikyti kiekvieną dieną, žinoma, tai turi rekomenduoti specialistai.
Reziumė: nors sakoma, kad po vienos procedūros poveikį pajusti sunku, šiuo atveju užteko ir vienos, kad įsivaizduotume, ką tai reiškia, ir ar norėtume tai pakartoti. Išbandyti krioterapiją bent vieną kartą gyvenime tikrai verta, nes per dvi minutes patiriate tikrą emocijų audrą, be to, ir draugams galėsite pasigirti, kad -120 laipsnių šalčio geriau nei lietuviški drėgni -5.
Na, ir, aišku, džiugu, kad tai trunka vos kelias minutes, per kurias visai kitaip pažvelgi į šaltį ir jo poveikį kūnui. Ir nors daug kas (tie, kurie nebandė) gąsdino, kad po procedūros laukia peršalimas, turiu priminti, kad krioterapija kaip tik stiprina imunitetą.
