Nors dauguma nerūpestingai pripažįsta, kad yra „šopoholikai“, nemažai ekspertų nori, kad ši priklausomybė nuo apsipirkinėjimų, dar žinoma kaip „oniomanija“ arba „kompulsinio pirkimo sutrikimas“, būtų pripažinta kaip psichinė liga, rašoma independent.co.uk.
Toks noras kilo po naujausio Hanoverio medicinos mokyklos (Vokietija) tyrimo, kuris parodė, kad 7 procentai suaugusiųjų turi kompulsinio pirkimo sutrikimo formą, o per pastaruosius du dešimtmečius Amerikoje ir Europoje šie skaičiai gerokai išaugo.
Profesorė Astrid Mueller, Hanoverio medicinos mokyklos klinikinė psichologė, besidominti priklausomybėmis, sako, kad reikia geriau suprasti bei pripažinti, kokia pavojinga ši būklė gali būti.
„Laikas kompulsinį pirkimo sutrikimą pripažinti kaip atskirą psichinę būklę, o tai mums padės sukurti tinkamesnius gydymo bei diagnozavimo metodus“, – sakė moteris „Daily Mail“.
Profesorius Markas Griffithsas, Notingamo Trento universiteto elgesio priklausomybės profesorius, sutinka ir priduria: „Dabar turime tvirtų įrodymų, kad yra individų, kurie kompulsyviai perka (tai dažnai vadinama „priklausomybe nuo apsipirkinėjimų“).
Nors yra įrodymų iš daugybės šalių, kuriose egzistuoja ši priklausomybė, tyrimų kokybė yra labai įvairi, tad reikia daugiau aukštos kokybės ir klinikinių tyrimų, kol šiam sutrikimui bus oficialiai suteiktas psichinio sutrikimo statusas.
Kaip bebūtų keista, viena kompulsinio pirkimo rūšis (t.y. lošimo sutrikimas) jau yra oficialiai pripažinta ir daugybės medicinos bei psichiatrijos įstaigų priimta kaip psichinis sutrikimas, todėl labai tikėtina, kad bendresnis kompulsinis pirkimas ateityje taip pat bus oficialiai pripažintas.“
Pasak „PsychGuides“ tinklapio, tie, kurie kenčia nuo šios būklės – kuri kažkada priklausė impulsų kontrolės sutrikimų kategorijai, kartu su kleptomanija (poreikiu vogti) – dažnai apibrėžia didėjantį poreikį pirkti arba nerimą, kurį numalšinti gali tik kažko nusipirkimas.
Apsipirkinėjimą šie žmonės taip pat naudoja kaip būdą kovoti su neigiamomis emocijomis, be to, jie labai stengiasi nuslėpti pirkinius nuo savo mylimųjų.
Sutrikimas gali išsivystyti nepriklausomai nuo pajamų, o kompulsinių pirkėjų pirkiniai nebūtinai būna brangūs. Tačiau dauguma kompulsinių pirkėjų perka daug ir dauguma pripažįsta, kad kažką nusipirko dėl to, kad daiktas buvo „su akcija arba kainavo pigiau grybo“.
Noras priklausomybę nuo apsipirkinėjimo pripažinti kaip psichinę ligą buvo išreikštas vos kelios savaitės po to, kai Pasaulio Sveikatos Organizacija obsesinį video žaidimų žaidimą oficialiai pripažino psichinės sveikatos būkle.
Dr. Shekharas Sexena, Pasaulio Sveikatos Organizacijos psichinės sveikatos ir priklausomybių skyriaus direktorius, sakė, kad agentūra priėmė siūlymą žaidimų sutrikimą įtraukti į problemų sąrašą, kadangi yra mokslinių įrodymų, be to, „daugelyje pasaulio vietų yra šios problemos gydymo poreikis ir paklausa“.
Vos praėjusį mėnesį 15-metis berniukas iš šiaurės Londono tapo pirmuoju pacientu, kuriam diagnozuota ši būklė.
Jo mama Kendal Parmar atskleidė, kad ji matė, kaip jos sūnus paauglystės metu tampa vis labiau priklausomas nuo video žaidimų, ir tai tapo didžiule problema, užgožiančia visą jo gyvenimą.
„Kiekvieną akimirką, kai nemiega, jis nori žaisti, – jo mama sakė „The Telegraph“. – Išorinio pasaulio nebeliko. Žaidimas pasiglemžė viską.“
