Apskritai, su tuo pabėgimu nuo emocijų galima prisidaryti išties nemažai žalos. Bėgantis nuo savo emocijų žmogus sukuria iliuziją, kad jam yra viskas gerai – jis, žinoma, ir pats tuo patiki, bet vieną dieną ši iliuzija neišvengiamai griūna. Ir kas tada nutinka? Tada vienu metu išlenda visos emocijos, kurias šitiek laiko nuo savęs jis bandė paslėpti. Jos pritrenkia su tokia jėga, kad žmogus tiesiog net nebežino, kur dėtis ir kaip jam su jomis tvarkytis.
– Sakote, nuo emocijų nepabėgsime, jei jas bandysime užgniaužti, naudos nebus, o jų išreiškimas taip pat nėra efektyvus. Tai ką tada su jomis daryti?
– Emocijas reikia paleisti, o tai daryti mes mokame visi. Ir ne tik mokame, bet ir darome tai kiekvieną dieną. Tiesiog mes tai darome nesąmoningai.
Štai situacija – žmogus labai ilgai suka dėl kažko galvą ir ateina toks momentas, kai jis atsikvepia ir pagalvoja – ai dzin, nekreipsiu dėmesio. Ir jei jam tada palengvėja, tai reiškia, kad šią emociją jis paleido.
Bėgantis nuo savo emocijų žmogus sukuria iliuziją, kad jam yra viskas gerai – jis, žinoma, ir pats tuo patiki, bet vieną dieną ši iliuzija neišvengiamai griūna.
Emocijų paleidimas yra visiškai natūralus mūsų būvis, o štai tų emocijų užspaudimas arba bandymas nuo jų pabėgti – jau reikalauja pastangų, ir tai nėra natūralu. Dėl to reikėtų kiek pakeisti savo mąstymą ir sąmoningai keisti savo įpročius – užuot įsitempę tiesiog atsipalaiduokite.
– Na, tarkime, žmogus dėl kažko stipriai jaudinasi ir stresuoja, tai ar jam užtenka tiesiog atsikvėpti ir sau pasakyti: „Viskas, reikia atsipalaiduoti“?
– Ne, dažniausiai tai neveikia. Nes jei žmogus taip daro, tuomet jis nuo tos emocijos stengiasi pabėgti, o ne ją paleisti. Vienas paprasčiausių būdų, kaip reikia paleisti savo emocijas, yra sutikimas. Reikia sutikti ir pasakyti „taip“ tam, ką jaučiate. Nes juk visas skausmas ir atsiranda dėl to, kad su tomis emocijomis mes kovojame.
Štai, pavyzdžiui, ateina liūdesys, ir mes sakome: „Ne, aš nenoriu jo jausti, nes bijau, man skaudės ir pan.“. Va tada šią emociją ir nustumiame į šoną. Daug geriau bus, jei sutiksite su tuo liūdesiu ir nesistengsite su juo kovoti –su jausmais ginčytis nereikia, su jais reikia sutikti.
Su savo jausmais ginčytis nereikia, su jais reikia sutikti.
Jei įtampa yra labai stipri ir jeigu ją net jaučiate fiziniu skausmu, tuomet užsimerkite ir įsivaizduokite, kad toje vietoje, kur jums skauda, yra durys – atidarykite jas ir, susitaikę su ta emocija, išvaduokite ją. Tai tam tikra aktyvios meditacijos forma, kuri yra išties labai veiksminga.
Kita veiksminga technika – pasinėrimas į nemalonią emociją. Čia taip pat reikėtų užsimerkti ir pagalvoti, kaip tas jausmas atrodo, o tada atsipalaiduoti ir nerti tiesiai į jį. Kas iš to išeina? Įsivaizduokite, jei pro mikroskopą žiūrėtumėte į bet kokį daiktą, pamatytumėte, kad iš tiesų jame pilna tuštumos. Tas pats principas yra ir su jausmais – kai į juos neriate, nieko apčiuopiamo juose nerasite – vis giliau nerdami tik dar aiškiau suvoksite, kad ten nieko nėra.
Dar viena technika – jausmų paleidimas per priešingybes. Tarkime, aš jaučiu pyktį, tai tuo pačiu bandau pajusti ir meilę, o tada – vėl pyktį ir vėl – meilę. Perjunginėjant savo dėmesį nuo vieno prie kito, abu šie jausmai sureaguoja ir subliūkšta.
Yra ir daugiau emocijų paleidimo technikų, tačiau kitos jau paremtos konkrečiais klausimais, kuriems reikia gilesnio paaiškinimo prieš naudojant.
– Bet čia labiau kalbate apie tas momentines emocijas, kurios ištinka čia ir dabar. O ką daryti su tomis, kurių šaknys glūdi giliai praeityje? Ar sunkiau yra jas paleisti?
– Sunkiau nebus, tačiau gali būti, kad tai užtruks kiek ilgiau, nes juk šią emociją žmogus ilgai nešiojosi. Dėl to šioje vietoje labai svarbu yra pasiryžimas. Reikėtų paklausti savęs, ar esate pasiryžęs tai daryti tol, kol galiausiai pajusite ramybę. O laikas, per kurį ji ateis, taip pat labiausiai priklauso nuo paties žmogaus ir nuo to, kiek stipriai jis yra prisirišęs prie savo kančios. Kol giliai pasąmonėje jis norės kankintis, tol tos emocijos jis ir nepaleis. Kartais tai gali užtrukti 5 minutes, kartais – ir valandą, bet tai jau sunkesniais atvejais.
Laikas, per kurį ateis ramybė, priklauso nuo paties žmogaus ir nuo to, kiek stipriai jis yra prisirišęs prie savo kančios. Kol giliai pasąmonėje jis norės kankintis, tol tos emocijos jis ir nepaleis.
Vienoje situacijoje gali būti daug jausmų ir kiekvieną jų reikia paleisti iš eilės – tai tarsi keleto sluoksnių atsikratymas. Reikia gilintis į save ir stebėti, kas slypi po pykčiu, po baime, nesaugumo jausmu ir taip toliau. Kuomet pavyksta visų šių sluoksnių atsikratyti, tuomet žmogus pagaliau pajunta visišką ramybę. Jis nuo emocijų yra ne pabėgęs, o su jomis susitaikęs ir į jas tiesiog nereaguoja.
– O ar įmanoma paleisti meilę?
– Po išsiskyrimo su mylimu žmogumi dažniausiai einame dviem keliais: arba užsidarome vienumoje ir net negalime pagalvoti apie kažkokius kitus santykius, arba priešingai – tuojau pat ieškome kito žmogaus. Deja, nė vienas iš šių variantų ramybės neduos.
Taip pat skaitykite: 20 naudingų įpročių, kurie per mėnesį neabejotinai pakeis jūsų gyvenimą
Kodėl? Nes jei žmogus puls į naujus santykius, jam viskas pradės kartotis – iš pradžių gal viskas bus ir gražu, bet paskui vėl bus ta pati situacija. Ilgus santykius palaikantys žmonės gal to net nepastebi, bet jeigu jie labiau pasigilintų, suprastų ir pamatytų, kad visuose jų santykiuose kartojasi tie patys modeliai.
Mylimąjį praradusiam žmogui labai svarbu suvokti, kad visos jo problemos ateina iš trūkumo jausmo jo viduje. Žmogus jaučia meilės, saugumo ir kontrolės trūkumą. Jis nori kontroliuoti, keisti save ir savo praeitį, bet kadangi negali to padaryti, tai jis jaučiasi nesaugiai ir patiria baimę.
Natūraliai žmogus nori meilės ir tikisi, kad tą meilę jis gali gauti iš kito, bet ne ten jos reikia ieškoti. Meilė yra jo paties viduje – tam kito žmogaus nereikia. Dėl to, visų pirma reikia paleisti tą meilės trūkumą, kuris yra žmogaus viduje, o tai padaryti galima tik aiškiai suvokus, kad meilės išorėje ir iš kitų žmonių ieškoti nereikia – tik tada ji ateis pati iš savęs. O kol tas trūkumas bus žmogaus viduje, tol jis nejaus ramybės.
