Natūraliai žmogus nori meilės ir tikisi, kad tą meilę jis gali gauti iš kito, bet ne ten jos reikia ieškoti.
Išsiskyrus svarbu savęs paklausti, ko aš tikėjausi iš šių santykių, kaip tikėjausi gauti tą meilę ir ar galiu patikėti, kad tos meilės dabar aš neturiu? Kai žmogus atsako į šiuos klausimus ir supranta, kad visos jo svajonės, įsitikinimai ir įsivaizdavimai sugriuvo, tuomet ateina skausmas.
Skausmas kyla dėl to, kad žmogus yra įsikabinęs į savo lūkesčius, fantazijas ir svajones apie tą mylimąjį, kuris jau išėjo. Viską reikia paleisti, nes to skausmo pagrindas ir yra tas, kad žmogui atrodo, jog jis būtų buvęs laimingas, jeigu... Taigi, reikia siekti supratimo, kad laimė iš tikrųjų nuo to nepriklauso.
– O nuo ko tada ji priklauso?
– Nuo kiekvieno žmogaus asmeninio požiūrio. Nes būtent tas požiūris, žmogaus pasaulėžiūra ir suformavo dabartinį rezultatą – juntamą skausmą dėl griuvusių santykių. Dėl to tą požiūrį reikia bent šiek tiek pakeisti, nes pačios praeities juk pakeisti neįmanoma. Vienintelis dalykas, kurį tikrai įmanoma pakeisti, – tai požiūris į tą praeitį. Tačiau nereikia savęs įtikinėti ar bandyti šias emocijas nustumti. Jas reikia paleisti, ir tik tada pajusite ramybę.
– Esate emocijų paleidimo instruktorius, to mokote ir kitus, tad tikriausiai puikiai mokate tvarkytis su visomis neigiamomis savo emocijomis. Kaip tai pakeitė jūsų paties požiūrį į gyvenimą?
– Pirmas atsakymas, kuris šauna į galvą, būtų toks – mano požiūrį tai pakeitė visiškai, absoliučiai ir iš esmės. Per tuos ketverius metus kardinaliai pasikeitė visos mano gyvenimo sritys.
Mano požiūris dėl to ir pasikeitė, kad palaipsniui aš paleidau ir nustojau tikėti tais dalykais, kuriais tikėjau anksčiau. O anksčiau aš tikėjau, kad galiu būti laimingas tik tuomet, jei kažką gausiu, kad galiu džiaugtis gyvenimu tik tada, jeigu...
Galiausiai aš supratau, kad laimės niekur ieškoti nereikia – ji yra viduje ir jai jokių priežasčių neturi būti. Tai nereiškia, kad aš visada patiriu tik šią vieną būseną. Tikrai ne, jos keičiasi, visi jausmai lieka, bet iš esmės pasikeitė tai, kad nebeliko dramos.
Kai aš pajuntu tuos neigiamus jausmus – pyktį, baimę, skausmą ar panašiai, mano protas nekelia panikos, mano reakcija tiesiog būna rami ir adekvati. Mano požiūris dėl to ir pasikeitė, kad palaipsniui aš paleidau ir nustojau tikėti tais dalykais, kuriais tikėjau anksčiau.
O anksčiau aš tikėjau, kad galiu būti laimingas tik tuomet, jei kažką gausiu, kad galiu džiaugtis gyvenimu tik tada, jeigu... Kad galiu mylėti tik tada, jei bus taip ar anaip. Nukrito labai daug situacijų vertinimo, ir šios emocijos man jau nebedaro tokios didelės įtakos.
Labai stipriai pasikeitė ir santykiai su žmona. Tai, kokie jie buvo anksčiau, ir kokie yra dabar – skiriasi kaip diena nuo nakties. Iš esmės pasikeitė ir pats požiūris į gyvenimą – dabar viską darau su ramybe ir atsipalaidavimu.
– Ar tikrai tos emocijos mums taip stipriai trukdo laimingai gyventi?
– Gyventi laimingai iš esmės mums trukdo jausmai ir nemokėjimas jų paleisti bei mūsų pačių įsitikinimai. O trukdo jie tikrai labai stipriai. Kiekvienas nešiojamės savo praeities naštą ir, nemokėdami jos paleisti, laimingi niekada nebūsime, nes ta našta mums trukdys daryti teisingus pasirinkimus. O kai jau tą naštą paleidi, tuomet tu ne tampi laimingas, tada tau tiesiog nelieka priežasčių būti nelaimingam.
Kuomet paleidi savo naštą, tuomet tu ne tampi laimingas, tada tau tiesiog nelieka priežasčių būti nelaimingam.
Laimė žmogui yra visiškai natūralus jausmas ir ją turi kiekvienas, tik dažnai tą laimę uždengia daug neigiamų emocijų, todėl visas jas reikia iš lėto paleisti. Taigi, jei norite būti laimingi, tiesiog išmokite nebesinešioti savo skausmo.
– O ką jūs pasakytumėte tiems žmonėms, kurie tos laimės ieško tokiuose standartiniuose dalykuose, maždaug, susirasiu darbą, uždirbsiu pinigų, susikursiu sau patogų gyvenimą, tada šeimą – ir tada jau būsiu laimingas?..
– Iš vienos pusės tikrai galiu pasakyti labai tvirtai – laimė ne ten. Bet iš kitos pusės – jei žmogus tikrai tuo tiki ir jis tikrai nori eiti šiuo keliu, tai aš jam pasakysiu – pirmyn! Tik pats žmogus bandymų keliu gali pakeisti savo tikėjimą, asmuo iš šalies labai retai tai gali padaryti.
Išties gali būti, kad eidamas tuo savo karjeros ar patogaus gyvenimo keliu, jis vieną dieną sustos ir jausis sugniuždytas, nes supras, kad laimės jis vis neranda. O galbūt bus taip, kad jis tikrai pasijus laimingas, bet iš tiesų taip jausis jis ne dėl to, kad užsidirbo, o todėl, kad įgijo patirtį.
Taip pat skaitykite: Psichoterapeutas Andrius Kaluginas: apie ką nutyli vyrai, arba kodėl vyrą galima paveikti tik manipuliacijomis
Aš pats turėjau visas šias iliuzijas – maniau, kad laimę rasiu eidamas karjeros keliu, bandydamas sukurti šeimą, užsidirbdamas pinigų...
Laimė, visos šios iliuzijos man griuvo dar pakankamai anksti. Man buvo kokie 28-eri, kuomet pradėjau matyti, kad štai – turiu gerą darbą, turiu šeimą, bet aš – vis tiek nelaimingas. Aš įgyvendinau sociumo man primestą modelį – gerai mokiausi, baigiau mokslus, gavau gerą darbą – žodžiu, padariau viską pagal taisykles. Tai kurgi ta mano laimė?
Džiaugiuosi, kad man tai įvyko anksti, bet kitiems prireikia daug daugiau laiko, kol tai supranta. Per gyvenimą jie gali bėgti dar 20–30, o gal daugiau metų, kol galiausiai supras, jog buvo išdurti. Būtent taip jaučiausi ir aš – jaučiausi išdurtas, apgautas ir piktas. Bet man tai tapo atspirties tašku keistis.
