Vaikystė, praleista pas senelius – Pasvalio inteligentus
Rūta puikiai prisimena tuos sovietinius laikus, kai mamos negalėdavo, kaip dabar, savo vaikučius auginti net iki trejų metų. Gaudavo metus motinystės atostogų, o po jų būtinai turėdavo grįžti į darbą. „Manęs tokios mažos į darželį tėvai nenorėjo atiduoti. Todėl pas senelius gyvenau iki 5–6 metų“, – prisimena Rūta.
Kadangi mylėjau savo senelius, stengiausi ir daug valgyti, ir žuvies taukus gerti.
„Seneliai rūpestį savo vaikaičiais dažniausiai rodo rūpindamiesi jų sveikata ir, žinoma, maistu. Mano seneliai man nuolat duodavo žuvų taukų. Tai mums buvo labai svarbu ir dėl to, kad nuo mažumės nemėgau valgyti žuvies. Kadangi mylėjau savo senelius, stengiausi ir daug valgyti, ir žuvies taukus gerti. Tiesa, tais laikais, skirtingai nei dabar, žuvies taukai būdavo pateikiami tik skystu pavidalu ir be jokių prieskonių. Todėl, būsiu atvira, man jie nelabai patikdavo. Nosį užspausdavau, ir bandydavau greitai nuryti. Dabar – viskas kitaip, gamintojai tobulėja, gamina kapsules ar įvairių skonių skystus žuvų taukus, kuriuos geriant nebėra diskomforto.“
Rūtos močiutė buvo įsitikinusi, kad anūkėlė per liesa. Todėl bandydavo pridėti sveikatos, jos supratimu, geriausiais būdais: ne tik žuvų taukus girdė, bet ir pelynų bei kitokių žolelių arbatas virė, kurios turėdavo sukelti apetitą.
Be to, močiutė nuolat liepdavo čiulpti vitaminą C – tokius geltonus žirniukus ruduose buteliukuose.
Iš kur tokios senelių sveikatinimo žinios?
Rūta labai paprastai paaiškina, iš kur tas senelių išprusimas ir noras stiprinti Rūtos imunitetą:
„Mano senelė buvo Pasvalio dantų gydytoja. Taigi medikė, labai apsiskaičiusi moteris. Ji jautė didelę atsakomybę dėl manęs, todėl kaip išmanydama stengėsi mane stiprinti, kad
tėveliams nebūtų rūpesčio dėl mano sveikatos. Senelis – taip pat išsimokslinęs žmogus – Veislių tyrimo punkto vedėjas. Žodžiu, tikri Pasvalio inteligentai.“
Pas senelius Rūta išmoko ne tik visavertės mitybos, bet ir gerų manierų. Pavyzdžiui, atvykus svečiams, vaikas išvirdavo gardžią kavą. Todėl vėliau, pradėjusi lankyti darželį, ten nuobodžiaudavo – jautėsi labai suaugusi ir mokanti savimi pasirūpinti.
„Po senelių gyvenimo mokyklos žaisti su lėlėmis buvo nebeįdomu“, – sako žurnalistė.
Rūta nepasikeitė – žuvies ji nemėgsta
Vis dėlto auklėjimas ir švietimas ne visada gali pakeisti prigimtinius dalykus. Gal todėl kiekvieno žmogaus mityba išlieka individuali. Rūta ir dabar, kaip vaikystėje, nemėgsta žuvies:
„Maistą reikia rinktis pagal tai, kaip tu jautiesi. Pagal specialistų (ir sporto klubo trenerių) rekomendacijas turėčiau valgyti daugiau tuno. Tačiau tai nėra mėgiamas
mano patiekalas, kramtau jį atbulais dantimis. Žinoma, stengiuosi rinktis žuvį, o ne kiaulienos kepsnį, jei tik įmanoma. Bet ne visuomet tai yra šiaurės jūrų žuvis, turinti nepakeičiamų polinesočiųjų riebalų rūgščių Omega 3, naudingų širdžiai ir saugančių kraujagysles“.
Net ir daugelio lietuvių mėgiama, bet per retai valgoma lašiša Rūtai nelabai patinka, todėl laikytis šios rekomendacijos (valgyti šiaurės vandenų žuvis) jai sekasi sunkiai.
„Lašišą galiu valgyti tik sūdytą“, – nukerta kaip kirviu. (Mitybos specialistai rekomenduoja žuvies valgyti 2-3 kartus per savaitę – red. past.).
Tačiau kiti Rūtos pomėgiai puikiai atitinka maisto pasirinkimo piramidės principus.
Rūtos mitybos racione svarbią vietą užima vištiena bei kalakutiena be odelių (odelėje gausu cholesterolio), – paruošta garuose arba virta. Ir grūdinės kultūros – ryžiai, penkių grūdų košės. Bet jas Rūta rytais ne verda, o pusvalandžiui užpila paprastu vandeniu. Dar – grikiai ir ryžiai. Ji taip pat tiesiog dievina tėčio marinuotus ar raugtus agurkus.
Šiuo metu Rūta sveria 60 kg – idealus svoris pagal visus kūno masės indekso skaičiavimus. „Esu neįdubusiais skruostais, apetitnai graži ir labai lengva“, – džiaugiasi Rūta. Palyginimui, paauglystės metais, mokykloje, ji svėrė 55 kg.
zuvutaukai.lt medžiaga
