Vyras silpo, o medikai tik gūžčiojo pečiais
„Viskas prasidėjo birželio pirmoje pusėje. Atsirado įkyrus sausas kosulys, sloga. Kai po dviejų savaičių simptomai nepraėjo, pradėjo kilti temperatūra, nuėjau pas šeimos gydytoją. Gavau purškalą, kuris trumpam padėdavo, bet iš esmės situacija negerėjo. Tuo metu išvykau į seniai suplanuotą kelionę, bet, deja, daug džiaugsmo ji man neteikė: jaučiau, kad kažkas ne taip – nuotaika prislėgta, jaučiuosi prislopintas, maistas tarsi ir skanus, bet malonumo, kaip anksčiau, neteikia.
Aukšta temperatūra laikėsi, silpnumas stiprėjo, prie kurio prisidėjo stiprus prakaitavimas, pradėjo nuolat skaudėti galvą, ji svaigo. Tuo tarpu kraujo tyrimai buvo idealūs.
Kai grįžau, temperatūra užkilo iki 39 laipsnių. Vėl nuėjau pas šeimos gydytoją, ji nusiuntė pasidaryti plaučių nuotrauką. Matėsi nedidelis patamsėjimas plaučių apačioje, todėl gydytoja spėjo, kad gal formuojasi plaučių uždegimas, ir išrašė antibiotikų.
Kai gerdamas antibiotikus lovoje su aukšta temperatūra, kurią vaistai numušdavo tik valandai, praleidau 4 ar 5 dienas, o sąmonė vis labiau blausėsi, vėl nuėjau pas šeimos gydytoją. Tai buvo jau antra birželio pusė. Šįkart gavau siuntimą į Infekcinių ligų ir tuberkuliozės ligoninę, tačiau jos išsigandau“, – pasakojo vyras.
Galiausiai jis atsidūrė Santaros klinikų Pulmonologijos skyriuje, kur buvo ištirtas nuo visų iš eilės ligų, galinčių sukelti panašius simptomus, net nuo ŽIV. Mat plaučių tyrimai parodė, kad liga su jais tikrai nesusijusi. Kadangi Nerijus lankė sporto centrą su baseinu ir burbuline vonia, buvo įtariama legioneliozė, tačiau nepasitvirtino, o aukšta temperatūra laikėsi, silpnumas stiprėjo, prie kurio prisidėjo stiprus prakaitavimas, pradėjo nuolat skaudėti galvą, ji svaigo. Tuo tarpu kraujo tyrimai buvo idealūs.
Tuometinę savo būseną jis apibūdina taip: visiškas abejingumas, kai guli, o galvoje – jokių minčių.
Labiausiai gąsdino, kad nebegalės grįžti į darbą
Pagaliau vienas iš tyrimų parodė – tai erkinis encefalitas. Vyras iš karto buvo pervežtas į infekcinių ligų ligoninę.
Dar baisiau pasidarė, kai man pasakė, kad gydymo nuo šios ligos nėra, organizmas pats turi susitvarkyti, jam galima tik šiek tiek padėti.
„Aplinka ten baisi, tačiau apie gydytojus negaliu pasakyti nė vieno blogo žodžio. Tiesa, buvau labai išsigandęs, nes pasiskaičiau internete apie ligą ir jos komplikacijas. Dar baisiau pasidarė, kai man pasakė, kad gydymo nuo šios ligos nėra, organizmas pats turi susitvarkyti, jam galima tik šiek tiek padėti. Taigi man buvo lašinamas fiziologinis tirpalas, duodami smegenų veiklą aktyvuojantys vaistai, dar kažkas. Be to, gydytojai vis ramino, kad esu jaunas, mano organizmas stiprus, turėčiau išsikapstyti. Tai šiek tiek palaikė, nors ligos istorijoje buvo nurodyta, kad liga – vidutinio sunkumo.
Ta savaitė, praleista ligoninėje, buvo sunkiausia. Jaučiausi toks nusilpęs, kad net ligoninės koridoriumi pereiti buvo sunku, keletą dienų gydytojai man net neleido keltis. Iš tiesų silpnumas toks, kad beveik neįmanoma iš lovos išlipti. Kalbėdavau labai tyliai, nes ką nors pasakyti reikėdavo milžiniškų pastangų.
Kai ateidavo pas mane lankytojas, mano baterija išsekdavo labai greitai. Jei norėdavo ateiti du žmonės per dieną, jau prašydavau neateiti. Prisimenu, buvo atėjusi viena kolegė, bendraudamas taip pavargau, kad paprašiau jos tiesiog pasėdėti, o aš pats valandai užmigau“, – prisiminė pašnekovas.
Psichologinis krūvis buvo dar sunkesnis. Nerijus atvirauja labai bijojęs, kad jo neparalyžiuotų ir „nesudegtų“ smegenys nuo aukštos temperatūros. Buvo baisu, kad dėl ligos komplikacijų nesugebės grįžti į visavertį gyvenimą, nesugebės dirbti, kadangi jo profesija susijusi su protavimu, o protauti tuo metu buvo labai sunku. Labiausiai gąsdino, kad vaistų nuo šios ligos nėra ir padėti sau gali, kaip sakė gydytojai, tik jis pats. Tik kaip?
Pabandė nueiti iki parduotuvės – vos parėjo
Galiausiai temperatūrą pavyko numušti, iš stuburo paimtas skysčio mėginys taip pat parodė, kad jis skaidrus, o tai reiškia, kad liga traukiasi. Tiesa, Nerijaus savijauta vis dar buvo tokia, kad jis sveikimo požymių nejuto.
Iš pradžių tiesiog nuvažiuodavau iki parko ir eidavo maždaug po 10 km, kol praktiškai nugriūdavau. Pailsėdavau ant suoliuko ir eidavau toliau. Jaučiau, kad turiu kažką daryti, antraip gulėsiu namuose, apniktas juodų minčių.
„Po geros savaitės mane paleido namo. Antrą dieną išsiruošiau į parduotuvę visai šalia namų. Nueiti nuėjau, bet pareiti buvo košmaras. Supratau, kad esu visiškai nusilpęs. Dar ir liepos pradžioje kažkur išeiti galėdavau tik įsikibęs kam nors į parankę.
Atsimenu savo pirmą išėjimą į Bernardinų sodą su mama po trijų savaičių gulėjimo. Tai man buvo tikra šventė, imi visai kitaip matyti spalvas, viską.
Labai padėjo paskirta reabilitacija – iš esmės tai organizmą atstatančios ir aktyvinančios procedūros, mankšta. Gydytojai patarė man stengtis gyventi taip, kaip gyvenau iki ligos. Aš visada daug sportavau, taigi nusprendžiau vėl kūną apkrauti fiziniu krūviu. Iš pradžių tiesiog nuvažiuodavau iki parko ir eidavo maždaug po 10 km, kol praktiškai nugriūdavau. Pailsėdavau ant suoliuko ir eidavau toliau.
Jaučiau, kad turiu kažką daryti, antraip gulėsiu namuose, apniktas juodų minčių. Dabar vėl pradėjau vaikščioti į sporto klubą“, – pasakojo pašnekovas.
Ligos metu antsvorio neturėjęs Nerijus neteko apie 5 kg, tačiau po truputį svoris sugrįžta, nes atsistatantis organizmas pradėjo reikalauti maisto. Jei Nerijus ilgiau nepavalgo, iškart darosi silpna. Pasak jo, tik neseniai nustojo drebėti rankos ir visas kūnas, mėtyti į šalis einant. Nors gydytojai patarė dar pabūti namuose, vyras apie liepos vidurį nusprendė grįžti į darbą, kadangi taip ilgai sėdėti namuose su savo mintimis jam buvo per sunku.
TAIP PAT SKAITYKITE: 85-erių žemaitė Joana Milašienė: „Iki šiol regiu atkastus žydų kūnus“
Liga, kuri išderina ne tik kūną, bet ir mąstymą
„Pirmą savaitę darbe jaučiausi prastai. Pirmoje dienos pusėje dar kažką nuveikdavau, tačiau vakarop jau būdavau kaip lapas. Antra savaitė jau praėjo puikiai.
Pradedu tikėti, kad liga atsitraukia, nors gydytojai sako, kad dar reikės trijų mėnesių, kol organizmas visiškai atsistatys. Tai labai sunki liga, niekada nebūčiau patikėjęs, kad ji tokia sunki. Todėl tikrai didelis džiaugsmas, kad vėl pradedu gyventi visavertį gyvenimą. Šią savaitę pirmą kartą po ilgo laiko jau buvau koncerte. O pirmą kartą į žmones po ligos išėjau liepos 6 d., kai buvo giedamas Lietuvos himnas. Buvo labai smagu pabūti tarp žmonių po ilgos izoliacijos.
Bet kai dabar pagalvoju, gal ir gerai, kad susirgau, nes tai privertė pamatyti save, koks tu esi, kiek valios turi. Mat kai išsigąsti, visgi pradedi kabintis į gyvenimą ir kažką daryti. Šliaužiodavau po tuos ligoninės koridorius, darydavau įvairius pratimus ir vis galvodavau – negi viskas, čia tas gyvenimas ir baigėsi“, – atviravo Nerijus.
Vyro teigimu, ši liga paveikia ne tik kūną, bet ir smegenis bei mąstymą: tu nuolat būni prislėgtas, apniktas tamsių minčių, tavęs niekas nedžiugina, net draugų apsilankymai.
„Tarsi gyvenimas eina savo vaga, o tu – šalia jo. Sąmonė aptemusi ir atrodo, kad tu tiesiog gesti. Viskas tūkstantį kartų paaštrėja – visi neigiami jausmai, kaltės jausmas, ko tu nepadarei gyvenime ar blogai padarei. Visiems žmonėms būna tokių minčių, bet ligos periodu viskas labai išsididina. Ir viskas priklauso nuo to, kaip tu į visa tai reaguosi – adekvačiai ar ne. Jei tu būsi vienas, užsidaręs nuo visų, tai ir pasinersi į juodas mintis, todėl draugų, artimųjų palaikymas ir aktyvi veikla, mano atveju, sportas labai padeda“, – tikino pašnekovas.
Tai pirmas rimtas jo susidūrimas su lietuviška medicina ir jos lygis, pasak Nerijaus, jį nudžiugino. Nuvylė tik pirmoji grandis – šeimos gydytojai. Jei jo gydytoja būtų rimčiau reagavusi į simptomus, užuot paprastuoju būdu skyrusi antibiotikus, gal liga taip nebūtų užsitęsusi. Tiesa, ir pats Nerijus nenumanė, kad jam buvo įsisiurbusi erkė – ji taip ir liko nepastebėta.
Erkinio encefalito požymiai
Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro duomenimis, Lietuvoje sergamumas erkių platinamomis ligomis didėja. Ypač smarkiai šoktelėjo pernai. Lietuva – šalis, kurioje sergamumas erkių platinamomis ligomis yra vienas didžiausių Europoje.
Erkinis encefalitas pasireiškia sunkiu galvos smegenų ar jų dangalų uždegimu, o jo simptomai neretai būna panašūs į gripo – liga prasideda staiga, pakyla aukšta temperatūra, gali skaudėti galvą, sąnarius, pečius, kai kuriais atvejais gali pradėti krėsti šaltis, pykinti, viduriuoti. Inkubacinis periodas (nuo erkės įkandimo iki pirmųjų simptomų atsiradimo) gali trukti iki 30 dienų.
Įsisiurbus erkei, virusas iš pradžių patenka į kraujotaką ir limfotaką – tada atsiranda požymių, panašių į gripą. Negalavimai paprastai vargina tik apie savaitę, o tada jie išnyksta. Tiems, kurių organizmo gynyba sušlubuoja, prasideda antroji ligos fazė – smegenų dangalų ar netgi smegenų uždegimas, kuris ypač pavojingas ar net mirtinas.
Žmogus gydomas tik simptomiškai – vaistais, sumažinančiais ligos požymius. Specifinio gydymo, nukreipto prieš ligos sukėlėją, nėra.
Mirštamumas nuo erkinio encefalito siekia 0,5–4 proc. Lietuvoje nuo šios ligos kasmet miršta 1–3 asmenys. Maždaug trečdalis žmonių pasveiksta nevisiškai. Dažniausi liekamieji reiškiniai: negalėjimas susikaupti, miego sutrikimai, nuolatiniai galvos skausmai, padidėjęs jautrumas, elgesio pokyčiai. Rečiau – paralyžius. Žmonės, persirgę erkiniu encefalitu, įgyja imunitetą šiai ligai.
Pernai sausio–lapkričio mėnesiais užregistruoti 632 erkinio encefalito atvejai, tuo tarpu 2015 m. – 336. Taigi sergamumo rodiklis padidėjo 91,58 proc.
