„Senatvėje sutrikęs virškinimas ir pyktis sukelia įvairias ligas. Ant kraujagyslių sienelių ima kauptis riebalai, skrandis prasčiau virškina mums tokius svarbius baltymus, lėtėja ir kitų maisto medžiagų skaidymas. O turėtume ne kaupti, bet visiškai išnaudoti šiuos resursus dainuodami, šokdami, melsdamiesi, bendraudami, kartu gerdami kavą“, — sako žinomas vaistininkas, farmakognostas, fitoterapeutas Virgilijus Skirkevičius.
Su juo kalbamės apie tai, kodėl senstant vis dažniau susiduriama su virškinimo problemomis, kaip keičiasi skrandžio rūgštingumas, ar įmanoma šiuos procesus kontroliuoti, bei kokiomis natūraliomis priemonėmis galima sau padėti.
— Su senėjimu pirmiausia siejame išvaizdos pokyčius. O kokią įtaką bėgantys metai daro visam mūsų organizmui? Kokie procesai prasideda viduje ir kaip juos atpažinti?
— Fizinis kūnas ir gyvybės kūnas nuolat keičiasi. Yra tam tikri vystymosi elementai, kurie daugelyje kultūrų interpretuojami vadinamaisiais septynmečiais.
Pirmasis septynmetis — tai vaiko vystymasis, kuris tęsiasi iki tol, kol atsiranda pastovūs dantys, išsivysto nervų sistema, vaikas auga, formuoja organus ir t. t. Po to pereinama į kitą laikotarpį — ritminės sistemos vystymąsi, kuris tęsiasi nuo 7 iki 14 metų. Tuomet aktyviai vystosi širdies ir plaučių sistemos. Šiuo laiku svarbu, kad vaikas mokytųsi, patirtų įvairius išgyvenimus.
Pats geriausias laikas žmogui pagal septynmečius yra nuo 21 iki 49 metų: stipriausios jėgos, aiškiausi vaizdai, geras regėjimas, klausa.
Kito septynmečio metu, nuo 14 iki 21 metų, prasideda lytinė branda. Ji vyksta iki tol, kol normaliai susiformuoja stuburas ir žmogaus imuninė sistema. Galima sakyti, kad tuomet žmogus stovi tiesiai, kalba ir mąsto, ir tai yra pagrindinis bei svarbiausias jo skirtumas nuo visų kitų gyvųjų formų. Šie trys suaugusio žmogaus gebėjimai yra tam tikra duotybė, kurią turime išlaikyti iki pat mirties.
Pats geriausias laikas žmogui pagal septynmečius yra nuo 21 iki 49 metų: stipriausios jėgos, aiškiausi vaizdai, geras regėjimas, klausa, jausmai, emocijos, daug naujų išbandymų, ir juos žmogus nugali.
Bet su amžiumi matome, kad stovėjimas tiesiai tampa vis sunkesnis, žmogus pradeda vaikščioti su lazdele, ima trikti kalbėjimas, atsiranda emociniai užsispyrimai, žmogus nebegali daug ko valgyti, turi atitinkamai atsigulti, kad kažko neskaudėtų, vis dažniau kartoja tas pačias mintis.
Nuo 42 iki 49 metų pradeda silpnėti inkstų energija, organizme mažėja hormonų. Būtent šiuo laikotarpiu vyksta didžiausi pasikeitimai, nors pats žmogus galbūt ir nejaučia kažkokių didelių pokyčių savo organizme. Tačiau atsiranda klausimų apie gyvenimo prasmę, kurių jis anksčiau nekeldavo, juk reikėdavo dirbti, auginti vaikus.
— Sakoma, kad iki maždaug 40-ties metų mūsų virškinimo sistema veikia gerai, o tuomet joje prasideda tam tikri pokyčiai. Į kokius pagrindinius požymius reikėtų atkreipti dėmesį?
— Senstant organizmas praranda gebėjimą atkurti pažeistas ląsteles, todėl žmonės ima vis dažniau susidurti su sveikatos problemomis. Virškinimo sistema taip pat nebeveikia taip, kaip anksčiau.
Pirmiausia, senstant kūnas ima gaminti mažiau seilių, todėl pirmasis virškinimo etapas tampa sunkesnis. Atsiranda kramtymo, rijimo sutrikimai.
Antra, skrandis taip pat ima gaminti mažiau rūgšties ir mažiau virškinimo fermentų, kurie mums tokie svarbūs. Esminė jų funkcija — pagreitinti tam tikrų cheminių junginių reakcijas, nuimti krūvį nuo virškinimo liaukų. Kitaip tariant, suskaldyti dideles molekules į mažesnes jų formas tam, kad organizmui būtų lengviau jas pasisavinti ir jis galėtų išgyventi, vystytis. Bet maždaug nuo 20-tųjų gyvenimo metų natūraliai organizmo išskiriamų virškinimo fermentų kiekis mažėja apie 10 procentų sulig kiekvienu nugyventu dešimtmečiu. Tai sulėtina virškinimo procesus ir gali lemti padidėjusį skrandžio jautrumą.
Trečias dalykas — senėjant ima prastėti žarnyno motorinė funkcija, kuri reikalinga maisto pernešimui. Tai irgi sukelia nemalonių simptomų, tokių kaip lėtinis vidurių užkietėjimas, kurį patiria 30–40 procentų vyresnių žmonių. Be to, sumažėja žarnyno gebėjimas įsisavinti maistines medžiagas. Todėl pagyvenusiems žmonėms svarbu naudoti gerąsias bakterijas — probiotikus ir prebiotikus. Jiems dažniau nustatoma ir gastroezofaginio refliukso liga (GERL), ypač atipinės jos formos. Būdinga ir vadinamoji amžinė anoreksija — dėl skonio, uoslės pokyčių maistas tampa negardus, jo suvalgoma mažiau, todėl krinta svoris, suprastėja mityba.
— Visos mūsų organizmo sistemos tarpusavyje susijusios — nuo virškinimo sistemos priklauso ir imuninės sistemos stiprumas, psichologinė būsena, bendra savijauta. Į kokius ryšius svarbiausia atkreipti dėmesį?
— Bet koks pakitimas vienoje sistemoje lemia pažeidimus ir kitose sistemose. Dėl to žmogui senstant atsiranda daugialypių problemų. Virškinimas tampa nebe toks sklandus, todėl reikia pakeisti mitybą. Pirmiausiai nusilpsta inkstai, nuo kurių priklauso kepenų „mityba“ ir darbas, o kepenys savo ruožtu pablogina virškinimo galimybes, provokuoja kasą, skrandį, blužnį ir t. t.
Nuo 42 iki 49 metų vyksta didžiausi pasikeitimai, nors pats žmogus galbūt ir nejaučia.
Organų ryšys yra vienareikšmiškai labai svarbus, todėl ligonį vertinantis gydytojas turi pamatyti giluminę priežastį, kodėl jam atsirado padidėjęs spaudimas, arba kodėl kietėja viduriai, ar kodėl taip byra plaukai ir dantys. Senėjimas yra neišvengiamas, nes žmogaus kūnas tiesiog nebepagamina tiek hormonų, kiek reikia, norint išlikti stipriam, bet visi mūsų norai juk lieka.
Žmonės eina pas gydytojus ir skundžiasi tam tikrais simptomais, bet noriu atkreipti dėmesį, kad problema dažniausiai yra net ne toje vietoje, kurioje jaučiamas nusiskundimas. Pavyzdžiui, žmogus skundžiasi širdimi, o iš tikrųjų priežastis yra inkstų veikla. Žmogus skundžiasi skydliauke, bet ne skydliaukėje yra problema, o antinksčiuose, adrenalino sistemoje.
Arba jam pradeda tirpti kaulai, prasideda osteoporozės reiškiniai, kurie, sakyčiau, net reikalingi. Tokiu būdu žmogus gauna kalcio ir fosforo nervų bei kraujodaros sistemai, nes lytinė sistema jo jau yra nusilpusi, tad lytiniai hormonai jau nebegali padėti per maistą įsisavinti kalcio į kaulų sistemą. Stovėti tiesiai darosi sunkiau. Būtent šį 42–49 metų septynmetį akcentuoju kaip vieną svarbiausių septynmečių: kuomet žmogus pradeda jausti, kad jis silpnėja, ir turi imtis pokyčių.
— Kuo vyresnis žmogus, tuo dažniau jį kankina su skrandžio rūgštingumu susijusios problemos. Kaip jos pasireiškia?
— Skrandžio rūgštingumas yra labai svarbi prigimtinė duotybė, lyg ir skrandžio gebėjimas „paimti“ išorinį pasaulį ir po truputį jį tirpinti, pasisavinti reikalingas medžiagas. Tam, kad virškinimas būtų geras, skrandyje turi pakakti rūgšties ir jis turi dirbti kaip laikrodis — uždaryti stemplės sfinkterį, atidaryti prievarčio sfinkterį, nes jeigu neužsidarys stemplės sfinkteris, bus jaučiamas rėmens graužimas, jeigu skrandžio apačioj neatsidarys prievarčio sfinkteris, kankins sunkumo jausmas, žmogus vaikščios visas išpūstas ir t. t.
Ši situacija labai dažna — žmogus nevirškina, kaupiasi dujos, yra atsiraugėjimai, sunkumo jausmas, rėmens jausmas. Problema ta, kad senstant skrandyje gaminasi mažiau skrandžio rūgšties, taip pat ir mažiau virškinimo fermentų, todėl virškinimo bėdų tik daugėja.
2001 m. japonų atliktas tyrimas atskleidė, kad net 70 procentų vyresnių nei 60 metų japonų susiduria su per mažo skrandžio rūgštingumo problema. Situacija paradoksali, nes nors tiems pagyvenusiems žmonėms nustatytas per mažas skrandžio rūgštingumas, iš tiesų tiek padidėjusio, tiek sumažėjusio skrandžio rūgštingumo simptomai yra beveik identiški — jie jaučia rėmenį, refliuksą. O gydydamas ligonį gydytojas dažniausiai nekreipia į tai dėmesio: duoda preparatus, kurie mažina rūgštingumą, nuima rūgštį, ir tokiu būdu stipriai bloginama situacija. Didesnį dėmesį čia turėtų atkreipti pagyvenę žmonės, kurie dažniau susiduria su tikimybe, kad jų skrandžio rūgštingumas yra per mažas.
Senstant skrandyje gaminasi mažiau skrandžio rūgšties, taip pat ir mažiau virškinimo fermentų, todėl virškinimo bėdų tik daugėja.
— Ar įmanoma šį skrandžio rūgštingumo mažėjimo procesą kontroliuoti ir surasti geros savijautos pusiausvyrą?
— Skrandis labai mėgsta drėgmę, jam reikia, kad būtų daug seilių, kad maistas būtų kramtomas lėtai, su dėkingumo jausmu. Šie momentai yra labai svarbūs. Valgyti reikia tyliai, nežiūrint televizoriaus, neskaitant laikraščio, nenaršant internete. Priešingu atveju skrandžio sfinkteriai negalės tinkamai funkcionuoti, nes nervų sistemai bus duodami tam tikri papildomi impulsai iš šalies. Bėgant metams, į šį dalyką turime žiūrėti daug dėmesingiau.
Maisto mums reikia nedaug, nes žmogus iš tiesų yra pripratęs prie bado, o ne prie pertekliaus. Todėl, neleisdamas sau išalkti, žmogus dažniau serga. Labai svarbus yra visų 6 skonių — saldumo, sūrumo, sutraukiančio, kartumo, aštrumo ir rūgštumo — jutimas. Kitaip tariant, skonių jutimas yra gyvenimo ir gyvybės pojūtis. Rytiečiai sako, kad reikia jausti 5 atskirų grūdų skonius, tai yra viena iš skrandžio misijų. Kiekvienas skonis kažką reiškia: vienas skatina regeneravimą, kitas mažina uždegimą, dar kitas nuima spazmus ir t. t.
Virškinimui padeda aštrus ir kartus skoniai, kurie mažina lėtinius uždegimus.
— Vaistažolės, padedančios pagerinti virškinimą, vaistinėse parduodamos įvairiausiomis formomis — arbatomis, maisto papildais, vandeniniais tirpalais ir kt. Kaip iš tokios gausybės išsirinkti efektyviausią jų derinį jei kankina rėmuo?
— Augalus ir jų teikiamą naudą nurašyti į „bobučių“ lygmenį ir jų nevartoti būtų didžiulis praradimas, nes augalai ir jų pagrindu pagaminti papildai iš tiesų yra labai reikalingi. Virškinimui padeda aštrus ir kartus skoniai, kurie mažina lėtinius uždegimus. Visos mūsų valgomos medžiagos, ypač senatvėje, turi organizme neskatinti oksidacinio streso, vadinamojo „degimo“.
Labai naudingi tie augalai, kurie savyje turi hormonų ir yra adaptogenai, tokie kaip ženšenis, eleuterokokas, citrinvytis, rapontikas. Jie tonizuoja antinksčius, gerina tonusą, kraujotaką, gerina cholesterolio situaciją. Jauni augalai pavasarį duoda daug kalio ir magnio, kurie yra labai svarbūs koloidinėms sistemoms, nes žmogus yra koloidinė būtybė. Jis turi būti šiltas ir minkštas, o ne kietas ir sausas.
Todėl mums reikia kalio ir magnio, mums reikia dilgėlių, kiaulpienių chlorofilo. Maži, jauni, gražių spalvų augalai turi labai daug energijos, tik, žinoma, reikia jais neapsinuodyti. Augalus ruošti reikia taip, kad būtų skanu: galima net įdėti papildomų aštrių prieskonių, kurie mums leistų valgyti dilgėles, kiaulpienes, garšvas. Būtinai reikia valgyti jaunus svogūnų laiškus.
Rudenį labai svarbios visos šaknys, sėklos, jas taip pat reikia naudoti savo mityboje. Kamuojant konkrečiai skrandžio rūgštingumui, patarčiau rinktis tokius maisto papildus, į kuriuos įeina kartusis gencijonas, saldus saldymedis, taip pat naujoji Lietuvoje saldymedžio forma be glicirhizinės rūgšties (sutrumpintai — DGL), aštrusis imbieras, ožragės sėklos. Visi šie skonių ir augalų deriniai padeda pagerinti virškinimą, mažina su nevirškinimu susijusius poveikius, kurie negydomi gali veikti ir širdį, ir smegenis, ir t. t.
Maisto mums reikia nedaug, nes žmogus iš tiesų yra pripratęs prie bado, o ne prie pertekliaus.
Rėmuo yra sudėtinė problema, besikeičiančio gyvenimo būdo ir artėjančios senatvės pasekmė. Todėl jai spręsti reikalingi išmanūs sprendimai — streso valdymas, imuninės sistemos stiprinimas, virškinimo veiklos gerinimas. Šalia minėtų augalų ir jų derinių verta vartoti gerąsias bakterijas, inuliną, augalinės kilmės virškinimo fermentus ir kitus pagalbininkus.
— Ką patartumėte tiems vyresnio amžiaus žmonėms, kurie susiduria su virškinimo problemomis ir priima tai kaip savaime suprantamą, su amžiumi atsirandantį dalyką, ir nesistengia sau padėti?
— Vyresnio žmogaus gyvenime viskas keičiasi ir jam reikalinga pagalba, ypatingai iš augalų, kurie gali paskatinti, apsaugoti, padėti ilgiau išlaikyti stovėjimą tiesiai, mąstymą ir kalbėjimą.
Augalai padeda, kai trūksta hormonų, mineralų, vitaminų, kai kankina suprastėjęs virškinimas, kai labai jautri nervų sistema. Bet jų naudojimui reikia kantrybės. Fitoterapijoje aiškiai nurodoma: reikalingas ne vienos, dviejų ar trijų dienų augalų vartojimas. Reikalinga kantrybė. Cikliškai juos vartoti reikia 21 dieną, po to daryti 7 dienų pertrauką. Tuomet galima keisti mišinio sudėtį, kartais didinti dozę, ir vartoti nuo 3 mėnesių iki 3 metų, ypač sergant sudėtingesnėmis ligomis.
Senatvėje mes turime tapti gurmanais, valgyti nedideliais kiekiais, gerai įsisavinamą, geros kokybės maistą. Gurmaniškai naudoti prieskonius, augalus, kurie pagerina virškinimą, kraujotaką.
Vienas iš pagrindinių seno žmogaus vaistų yra medus. Jis yra šildantis, išskaidantis tai, kas bando susikaupti organizme, pavyzdžiui, gleives. Senatvėje turi tekėti medaus upės, kaip vaikystėj tekėjo pieno upės. Medaus upės ypač turi tekėti, kai žmogus jaučia šaltį kojose ir rankose. Jis medų turi naudoti net kaip maistą, ne tik vaistą, kasdien.
Senatvėje turi tekėti medaus upės, kaip vaikystėj tekėjo pieno upės. Medaus upės ypač turi tekėti, kai žmogus jaučia šaltį kojose ir rankose.
Dar vienas dalykas: maisto papildai turi būti ir vaistų papildai, nes jeigu saujomis vartojame cheminius vaistus, tai išsekina mūsų kepenis bei inkstus, ir tokiu būdu dar labiau gilinama senatvė, prastėja medžiagų įsisavinimas, o natūralūs augalai pagerina kepenų ir inkstų darbą.
Todėl geriant stiprius cheminius vaistus ir norint apsisaugoti nuo pašalinių poveikių, reikia prijungti ir augalų, kurie pagerina virškinimą, vartojimą. Jie turi būti atitinkamai sudėliojami ir juos galima vartoti įvairiomis formomis: tabletėmis, kapsulėmis, milteliais, suspensijomis ir t. t.
