Su autoriaus sutikimu dalijamės jo mintimis po kelių savanorystės dienų.
„Jei virusas neateina pats, aš nukeliausiu pas jį“
– O gal norėtum savaitgalį padaryti apšilimą chirurginiame skyriuje, – klausia šiandien manęs personalo specialistė, su kuria susitikau prie SPS skyriaus, kad nuvestų iki izoliatoriaus ir padarytų testą.
– Tai aišku, – atsakau ir jau galvoju apie visokius vamzdelius, pypsinius aparačiukus ir kitus dalykus, kuriuos turėsiu galimybę pamatyti.
– O ką veiki gyvenime?
– Ai, fotkinu, tai kaip ir bedarbis jau kokius 10 metų.
– Jei COVID-19 testas neigiamas, duosiu tau vyr. slaugytojos tel. nr., susiskambinsi ir susitarsi dėl visko savaitgaliui, o tada pirmadienį susitinkam ryte, bus kostiumo apsirengimo instrukcija ir tada keliausite į Herojų skyrių.
Tai va taip va. Jei virusas neateina pats, aš nukeliausiu pas jį.
Juoko čia mažai. Kada miršta pacientai, medikai, nėra iš kur staiga atvežti personalo, tada reikia padėti.
Neturiu lūkesčių iš Herojų skyriaus išeiti be viruso, esu tikras, kad jį pasigausiu per tas savaites, kurias ten savanoriausiu. Nebent būsiu labai sėkmingas ir kostiumas mane apsaugos, dar ir pats būsiu atsakingas.
Jei reiks, imsiu pamainas per Kūčias, per Kalėdas, per Naujus ir bet kuriuo kitu laiku.
Pirmadienį prasideda pirmasis Herojų skyriaus sezonas. Galėsite skaityti viską tiesiai iš fronto linijos. Nežinau kiek bus serijų. Viskas priklausys nuo to, kiek išliksiu be viruso, arba kiek man rašymas atrodys prasmingas. Nesinori, kad beprasmės mirtys ir neviltis atimtų žodžių ir teksto prasmę.
„Pakeliu kaldrą ir matau, kad nėra dalies kojos“
Žadintuvas suskambėjo 6 val., dvi minutės pasivartymo lovoje ir bandymo save įkalbėti, kad daugiau gulėti neverta.
Atsikeliu, grožio procedūros, skrandžio procedūros ir žingsniuoju į stotelę.
Turėjau paskutinę valandą pagalvoti, kas manęs laukia ir kur vėl įsipainiojau. Nei karto nesu buvęs ligoninėje, kad padėčiau personalui su pacientais, o čia dar chirurginis skyrius!
Atvykau į Lazdynus, užeinu pro duris, po trumpo „niekas nieko nežino apie tave“ parodo kelią, kaip patekti į 8 aukštą.
Pakylu, parodo kur persirengti, pasikeičia pamainos ir prasideda veiksmas.
Prieš pirmadienio žygį į Herojų skyrių, kur guli Covid'ą turintys pacientai, šiandien apšilinėjau chirurginiam. Visi ligoniai turi būti be Covid'o, todėl rimto kostiumo nereikia, užtenka kaukės ir akinių.
Kol laukiu kokio darbo, iš palatos išeina pilietis, rankose laiko lašelinę ir sako, kad nori namo. Jam reikia namo ir nieko neaiškinkit. Ir taip kelis kartus.
– Sesele, čia kažkas darosi! – po kelių minučių rėkia iš kitos palatos.
Atbėgu ir matau, kaip senolis atsijungęs lašelinę dejuoja, viskas bėga į lovą. Du bachūrėliai, gulintys šalia, kažką juokauja, stumdo bajerius.
Užlenkiu šlangutę, kad nebelašėtų, įstatyti į vietą negaliu, nes neturiu tokios teisės, palaukiu, kol ateina slaugytoja ir viską sutvarko.
Bachūrėliai toliau laido bajerius „bl**, n*, kaip čia su tokiu reiks gulėt“.
Permeta mane į kitą skyriaus pusę, kur ir turėjau būti iš pradžių, apie mane ten žino, džiaugiasi – ir prasideda dalykai.
Pusryčiai ir senyvos ponios maitinimas.
Pusryčiai buvo iš dubenėlio su koše. Ji buvo mieguista, pakabinau šaukštą, bandau maitinti, nenori. Slaugytoja garsiai rusiškai sako, kad valgytų (gal ji neprigirdinti). Prabunda, suvalgo, ties antru šaukštu ji vėl užmigo, o aš pasidaviau ir nebekovojau su jos miegu.
Išeinu iš palatos ir girdžiu kaip sako, kad mirė pacientas.
O, pirmas rytas, pirma mirtis.
Po kurio laiko slaugytojos ėjo paruošti jį išvežimui į laidojimo namus, aš nusekiau, kad pamatyčiau, kaip tai atrodo iš arti. Senas žmogus, su daug ligų, jau buvo laikas.
Prasidėjo vaikščiojimas po palatas, pooperacinių dalykų tikrinimas, perrišimai.
Čia prasidėjo įdomumai.
Nueinam pas pusryčius pramiegojusią senolę, pakeliu kaldrą ir matau, kad nėra dalies kojos. Šiek tiek žemiau kelio amputuota, gražiai užsiūta, išvestas drenas.
Paverčiu ant vieno šono, sutvarko patalą, ant kito, ir darbas baigtas.
Nukeliaujam iki dar vienos. Palatos kvapas toks, kad šiek tiek maskuoja akis, dar šiluma jaučiasi. Atidariau langus, kad įeitų gaivesnio ir vėsesnio oro.
Nuima pleistrą nuo krūtinės, o ten bent 10 cm ilgio griovys.
Atidengia pacientės viršutinę krūtinės dalį ir prasideda pleistrų nuėmimas. Beje, turėjau labai fantastišką slaugytoją, kuri aiškino, ką daro ir kas vyksta. Visai kaip kokiam studentui, o man tas labai patiko!
Nuima pleistrą nuo krūtinės, o ten bent 10 cm ilgio griovys. Įsivaizduojat paprastą žiebtuvėlį? Tai maždaug tokio pločio duobė ir ji ilga.
Pakelia ranką, ten dar viena skylė, tik mažesnė ir siauresnė. Taip išoperuotos visos nekrozinės vietos. Turbūt jums not sexy pasakoti procedūros eigą?
Man leido su įrankiu prilaikyti odą, kol vyko vyksmas krūtinės dalyje, bet kai persikėlė viskas į ranką, ties pažastimi, pajutau, kad galva biškį per sunki darosi ir jau per karšta, tai išėjau lauk. Slaugytoja baigė procedūrą pati.
Atvažiavo išsivežti laidotuvininkai kūną. Juodas maišas, ratukai, ir viskas.
Palata tuščia pabūna pusvalandį, kol atgabenu senolę be dalies kojos. Atrodo, kad ir čia greitai reikės ne medikų, o kunigo.
Dar buvo vienas senuko pavartymas, ten viskas paprasčiau, daugiau slaugytoja dirbo, o aš tik pažiūrėjau, palaikiau, paverčiau.
Pietūs!
Du pacientus teko pamaitini, valgė mažai, ilgai neužtrukau.
Popiet daugiau sėdėjau nei kažką dariau, tai pasiūlė vykti namo, bo nebėra veiksmo. Kadangi ne visai parai atvykau, tai nebebuvo verta laukti nakties, kada vėl būtų ką veikti, nes reiktų pavežiot iki operacinių ir pan.
Tai maždaug taip atrodo apšilimas. Pirmadienį laukia naujos patirtys.
Skaičiau, kad Antakalnio frontas rimtai kaunasi, Santara gavo karių, tikiuosi, kad Lazdynų frontą apginsim.
Nebūsim nugalėtojai, bet būsim tie, kurie padeda besikaunantiems ir kartu artėsim prie šio košmaro pabaigos. Nebus pergalės, bus tiesiog pabaiga.
„Šeštadienį buvo įdomu, šiandien dar įdomiau“
– Aš tokio šūdo nevalgysiu, – tarė man pacientė, kuomet atnešiau jai skirtą maistą.
Uždengtas vienkartinis sriubos indelis, o kitoje dėžutėje – pagrindinis patiekalas, dar arbatos puodelis. Ji gulėjo lovoje ir žiūrėjo kaip dedu viską ant stalo.
Trys uždengti indai. Ji nematė kas viduje, tik pasipiktino, kad jai paskirtas TM.
Ant kiekvieno maisto davinio būna raidės, kaip ir prie posto esančioje lentoje (postas – skyriaus vieta koridoriuje, kur yra stalas, kompai), prie paciento pavardės būna raidės, pagal kurį skiriamas maitinimas.
TM – trintas maistas. Jis skiriamas, nes galimai matomai kažkas daryta su žarnynu, ar kitomis kūno vietomis, kurios susijusios su maitinimusi, dėl to negali ryti cielų kotletų ar bandučių su braškiniais džemais.
Šiandien pirmoji diena Herojų skyriuje. Lazdynų fronto pusėje trys aukštai palikti Covid’ams. Man atiteko antrasis, t. y. 4 aukšte bazuosiuosi ir darysiu dalykus.
Šiek tiek aiškumo įnešiu į situaciją, kodėl tiek trūksta darbuotojų ir kaip vyksta ligonių priėmimas (nesu tikras, bet supratau, kad taip veikia, jei klystu, medikai/slaugytojai komentaruose gali pataisyti):
- Lazdynuose nėra TIK covidinių ligonių, visi turi kažkokias ligas, o kad nebūtų per mažai, dar Covidą iškvepia. Minėjo, kad Antakalnis dirba tik su covidais, t. y. žmonės neserga jokiomis kitomis ligomis, tik sunkios Covid formos (jei klystu, pataisykit komentaruose);
- jei yra du vienodomis ligomis sergantys ligoniai, vienas yra su COVID, o kitas be, Lazdynuose jie keliauja į skirtingus skyrius. Necovidinis negali sugulti kartu su covidiniu, nes gali užsikrėsti, o jam nuo to geriau nebus;
- tiek vienam, tiek antram ligoniukui reikia slaugytojo, gydytojo ir visos padėjėjų komandos. Vietoj to, kad abu gulėtų tame pačiame skyriuje ir juos prižiūrėtų viena komanda, jie guli atskirai, vadinasi reikia dvigubai daugiau žmonių;
- gydytojai, slaugytojai ir visi kiti – serga, patys turi koroną, kitos aplinkybės. Vadinasi iš to, kas liko, reikia sudaryti gerai veikiančias komandas, kurios galėtų pasirūpinti skyriuje gulinčiais ligoniais;
- Covid skyriuose guli ligoniai, kurie po operacijų / bus daromos operacijos.
Nežinau, kaip darbas vyksta operacinėje, bet kažkaip suadministruoja covidinių ir necovidinių operavimą, kad neužsikrėstų operacinės personalas.
Viduje buvau labai laimingas, kuomet sėdėdamas autobuse grįžau po pamainos į namus. Ne dėl to, kad darbas buvo lengvas, bet dėl žmonių, kurie dirba ligoninėje. Kiek jie yra atsidavę darbui, kiek pasiruošę padaryti, kad ligoniui būtų gerai. Man tai čia yra laikinas etapas, kurį malonu patirti/pakentėti, o jiems kasdienybė, kuri dabar pasunkinta dešimtimis kartų, nes darant įprastą darbą, reikia dėvėti kostiumus, tuo pačiu ir saugotis, kad nepasigautum zarazos.
Man tai čia yra laikinas etapas, kurį malonu patirti/pakentėti, o jiems kasdienybė, kuri dabar pasunkinta dešimtimis kartų.
Šiandien buvo keli perrišimai, tai stovėjau šalia daktaro, kuris juos atliko. Fantastiškas jausmas, kuomet stebiu, jis man aiškina kas buvo padaryta, ką dabar daro ir kodėl vyksta tokie dalykai (pvz.: kas valandą pasirodantis kraujavimas). Šeštadienį buvo įdomu, šiandien dar įdomiau. Dvi dienos ligoninėje, o jos viršijo bet kokius lūkesčius!
Personalas sakė, kad šiandien lengva diena, kai paklausiau kodėl, ką reiškia lengva diena, tai pasakė, kad jokių gabenimų į operacinę, iš jos, nieko labai emergency.
Nenorėčiau, kad taip būtų per mano buvimą ten, nes reikštų, kad kažkam labai blogai, bet norėčiau pamatyti, kaip tai atrodo iš arti ir dar stipriau pajausti, kaip reikalingi savanoriai.
Šiandien išrašė iš skyriaus žmogų, nes…. pasveiko!
Per kelias valandas teko panešioti pietus, pamaitinti du ligonius (nei vienas nevalgė, tik atsigėrė arbatos), vieną ligonį, su kolege, teko laikyti už pažastų, kol jis bandė apeiti lovą (per kokias 5 minutes įveikėme šį atstumą. Gydytojas pasakė, kad jis turi vaikščioti, o ne gulėti), močiutei reikėjo padėti atsisėti ir pasėdėti lovoje, nes jai irgi reikėjo šiek tiek pasijudinti.
Nuotraukoje – Toksikologijos reanimacijos ir intensyvios terapijos skyriaus reanimacinė. Ji tuščia, laisvų lovų yra, bet.. kaip pasakė skyriaus vadovė, nėra personalo, tiesiog nėra žmonių, kurie galėtų dirbti, nes visi išmėtyti po kitus skyrius.
***
Baigęs tvarkyti lovą, kurioje gulėjo po operacijos sugrįžusi močiutė, atsisukau ir pamačiau, kaip kita pacientė valgė… šūdiną maistą. Pasirodo, kad suvalgė viską. Supratau, kad ji priklauso tai žmonių kategorijai, kuriems visada viskas yra blogai.
