Parengta pagal Labdaros fondo PO INFARKTO informaciją.
Turbūt joks augalas Žemėje nėra taip mylimas ir nekenčiamas vienu metu, kaip tabakas. Tabakas jau keletą tūkstančių metų veikia milijonus rūkalių, dėl tabako buvo kariaujama, tabakas atnešė trilijonus jo gamintojams bei pirkliams, dabar neša milijardus žmonėms, dėl rūkymo susirgusiems vėžiu ir laimintiems bylas prieš didžiąsias tabako kompanijas.
Tabako industrija visame pasaulyje duoda darbo apie 40-iai milijonų žmonių. Anksčiau tabako kompanijos kasmet reklamai bei rėmimui išleisdavo milijardus dolerių, džiuginančių žiniasklaidos bosus, lenktynininkus, baleto šokėjus, simfoninius orkestrus bei muziejus (netgi Kauno „Žalgirio“ vyrai kadaise lakstė po aikštelę su ryškiu cigaretes „West“ reklamuojančiu užrašu – aut.) – šiandien daugelyje šalių tai uždrausta, bet dar daugiau šalių tai leidžia ir toleruoja.
Prekyba tabako gaminiais teikia džiaugsmą ir visų šalių vyriausybėms – cigaretės yra labiausiai pasaulyje apmokestintas vartotojiškas produktas. Vien Didžiojoje Britanijoje iš mokesčių už tabako gaminius surenkama dvidešimt milijardų svarų (nors su rūkymu susijusioms ligoms gydyti išleidžiama 25 kartus mažiau).
Europos Sąjungoje pagal mirtingumo priežastis daugiau už rūkalius žmonių mirė tik dėl širdies ligų. Rūkalių miršta daugiau negu savižudžių. Tabakas nužudė daugiau Europos piliečių nei eismo įvykiai ar apsinuodijimas alkoholiu.
Kaip rodo praktika, tik didinami mokesčiai rūkalams iš esmės efektyviai mažina rūkalių skaičių – Vakaruose pakėlus cigarečių kainą 10 procentų, tarp jaunimo per tris mėnesius rūkalių sumažėja septyniais procentais (tarp suaugusiųjų – keturiais).
Pasaulyje kasmet pagaminama 6,5 trilijono cigarečių, kurias surūko 1,5 milijardo žmonių, arba penktadalis pasaulio gyventojų (trečdalis visų suaugusiųjų). Ir, nepaisant visos propagandos, šis skaičius kasmet padidėja beveik trimis su puse procentų, tiesa, besivystančiose šalyse. (Kaip rodo praktika, tik didinami mokesčiai rūkalams iš esmės efektyviai mažina rūkalių skaičių – Vakaruose pakėlus cigarečių kainą 10 procentų, tarp jaunimo per tris mėnesius rūkalių sumažėja septyniais procentais (tarp suaugusiųjų – keturiais)).
Tabakas yra neatsiejama mūsų gyvenimo dalis jau keletą šimtmečių. Cigaretės mes griebiamės triumfo akimirką, kai mums gera ir jaučiamės laimingi. Jos griebiamės, kai mums sunku, kai jaučiamės vieniši ir pavargę. Pasmerktieji mirti paskutiniajam savo norui dažniausiai prašydavo būtent cigaretės. Rūkome, kai neturime, ką veikti, rūkome dėl kompanijos.
Tad kodėl žmonėms patinka rūkyti, nors ir gerai suvokia arba jaučia šio įpročio keliamus pavojus? Reklamos poveikis? Siekimas atrasti savo stilių? Protestas prieš įkyrėjusią didaktiką?
Žinoma, socialinių ir psichologinių rūkymo priežasčių yra daug. Kiekvienas, pradėjęs rūkyti dar vaikystėje ar paauglystėje, žino – tai buvo kvailas ir nepagrįstas siekis pamėgdžioti suaugusiuosius ar savus herojus, kartais – ir maištas prieš suaugusiuosius. Žmonės, pradėję rūkyti brandžiame amžiuje (nors tokių, beje, mažuma), statistiškai dažniausiai tai daro ieškodami saviraiškos formų arba dėl asmeninių išgyvenimų.
Nes didžiausia cigaretės keliama iliuzija – tai neva efektyvus būdas išvengti nuobodžios ramybės. Kiekvienas rūkantis žmogus – tai neva užsiėmęs, neva reikalus sprendžiantis ir neva svarbus žmogus.
Nes, likimo ironija! – visiems rūkaliams kadaise atrodė, kad cigaretė yra geras draugas. Ji yra patogi – lengva ir lengvai įsigyjama, patraukliai įpakuota, palyginti pigi. Cigaretė yra labai intymi – ji visada su jumis. Jūsų charakterio ir asmenybės išraiška, jūsų kompanionas, kuris niekada neatsisako padėti ir niekada neišduoda.
Didžiausia cigaretės keliama iliuzija – tai neva efektyvus būdas išvengti nuobodžios ramybės.
Sigmundas Freudas (aršus cigarų mylėtojas) tvirtino, kad norą čiulpti cigaretę sąlygoja pasąmoninis potraukis imituoti motinos krūties žindimą, o pats rūkymo ritualas – tai išdidus priminimas apie pirmykščius laikus, kai žmogus išmoko pažaboti ugnį.
Tačiau ką cigaretė reiškia iš tikrųjų? Kaip ji išvis atsirado mūsų gyvenime?
Cigaretės istorija
Visi žinome, jog dabartinio tabako istorija prasidėjo Amerikos žemyne. Pirmieji jį pradėjo auginti Šiaurės Amerikos indėnai, manoma, apie 6000 metus prieš mūsų erą. Iš pradžių indėnai vartojo tabaką kaip gydomąją priemonę – tai buvo geras anestetikas, kurį kramtant buvo malšinamas dantų skausmas, barstomas ant atvirų žaizdų.
Apie I amžių prieš mūsų erą indėnai tabaką pradėjo vartoti ir religiniams ritualams – vietiniai šamanai suvokė, kad tabakas sukelia ir reikiamas vizijas (kai kurie jų sugebėdavo prisirūkyti iki tikros nirvanos ir ekstazės). Nuo tada tabakas pasidarė ir taikos pypkių bei dvasių vaikymo priemonė. Tokias pat funkcijas atliko ir kitos substancijos, tokios kaip kanapės, dar iki mūsų eros taip pat rūkomos Vidurinėje Azijoje, Afrikoje, Indijoje ir Tolimuosiuose Rytuose. Vieninteliai europiečiai nepažinojo rūkymo teikiamo poveikio.
Visi taip pat žinome, kad vis dėlto europiečiai išplatino tabaką po visą pasaulį. Kristupas Kolumbas ne tik atrado Ameriką, ten jis susipažino ir su tabaku, ir visi žinome istoriją apie tai, kaip, parūkius standžiai susuktų tabako lapų, visi ekspedicijos nariai kitą dieną vėmė ir blogiau jautėsi (kaip ir kiekvienas pradedantysis rūkalius). Kolumbas atvežė į Europą ne tik tabaką, bet ir patį pavadinimą „cigaras“ (iš kurio vėliau kilo ir „cigaretė“) – majai tabaką vadino „syiar“, nuo kurio ir atsirado ispaniškas žodis „cigarro“.
Kaip tabakas tapo pelninga preke
Tabakas Europoje netruko pasiglemžti ir savo pirmąją auką. Kolumbo ekspedicijos narys Alvarecas Gonzalesas, pademonstravęs Ispanijos karališkajai šeimai rūkymo procesą, sukėlė rūmuose tik pasibaisėjimą ir sąmyšį. Dūmai, virstantys iš burnos bei šnervių, tuometinei aukštuomenei priminė patį šėtoną, ir netrukus Gonzalesas inkvizicijos rūsiuose buvo nukirsdintas, o pats tabakas – pasmerktas...
Tačiau uždraustas vaisius visada yra saldesnis. Nors valstybių vadovai nuo Japonijos ir Portugalijos baisiomis bausmėmis baudė tabako pirklius, augintojus ir rūkalius (pavyzdžiui, Maskvoje rūkantiesiems buvo išplėšiamos šnervės), tvirtindami, kad auginamas tabakas „atima žemę iš reikalingų žmonėms augalų“, Romos popiežiai smerkė rūkymą kaip „šėtono išmislą“ ir „amoralią intoksikaciją“, įprotis ir jaučiamas poveikis pasirodė stipresni už baimę ir tikėjimą.
1665 metais Anglijos aukštuomenės mokyklose jaunuoliai netgi buvo mokomi rūkyti.
Nepaisant milžiniškų importo mokesčių (Anglijoje tabakas vienu metu buvo apmokestintas net 4000 procentų), tabakas plito po Europą, iš pradžių kaip gydomoji priemonė (sulig kava, arbata bei opiumu) – XVI amžiuje rūkymu buvo rekomenduojama gydyti kosulį ir vėžį, skorpiono įkandimus, kaulų lūžius, peršalimą, odos ligas ir astmą, taip pat buvo manoma, kad tabakas gerina kraujo apytaką. Juoba per vieną maro epidemiją buvo pastebėta, kad rūkantieji juo neužsikrečia.
Netrukus tuometiniai gydytojai rekomendavo rūkymą kaip priemonę apsisaugoti nuo maro, iškart po to valstybių vadovai suvokė, kad, užuot draudus tabaką, iš jo galima iždui užsidirbti daug pinigų. XVII amžiuje tabakas įgijo oficialų statusą, 1665 metais Anglijos aukštuomenės mokyklose jaunuoliai netgi buvo mokomi rūkyti. Beje, ir pats terminas „rūkymas“ atsirado tame amžiuje – lig tol visose kalbose jis buvo vadinamas „dūmų rijimu“...
Kolonizavus Ameriką, tabako kultivacija paplito po visus pasaulio kampelius, o pati žaliava tapo pelninga preke. Galima sakyti, jog būtent tabakas išgelbėjo JAV – 1776 metais per Nepriklausomybės karą prieš Britanijos imperiją amerikiečiai tabaką pateikė kaip užstatą kreditams iš Prancūzijos gauti...
Tačiau tuometė aukštuomenė pažinojo tik cigarus, pypkes bei šniaukščiamą tabaką. Cigaretes, kokias mes pažįstame šiandien, XVIII amžiuje iš esmės išrado Ispanijos elgetos – rinkdavo cigarų nuorūkas gatvėse, sutrindavo išlikusius tabako lapus, gautą tabaką iš naujo susukdavo į popieriaus skiautes (kad būtų ilgesnės), ir rūkydavo tokias „cigarritos“. Nuo to ir kilo pats cigaretės pavadinimas – mažybinė cigaro pavadinimo forma, reiškianti „mažasis cigaras“.
Tačiau ne iškart cigaretės paplito po Europą – aukštuomenė tokias suktines laikė vargetų malonumu ir kažin kažkuo „nevyrišku“. Plebėjams gi toks malonumas buvo prie širdies, nors tabakui pastiprinti, anot amžininkų, į jį buvo primaišoma „spjaudalų, šūdų ir myžalų“. Tokios „stiprios“ suktinės per Didžiąją Prancūzijos revoliuciją buvo tikro jakobino ženklas, skiriančios tikrą pilietį nuo nekenčiamo aristokrato, pirmenybę teikiančiam tabako šniaukšimui iš perlais inkrustuotų dėžučių. (Tai kažkuo primena ir XX amžiaus Rusijos revoliucionierius, traukiančius papirosus ir planuojančius sudoroti buržuaziją, betraukiančią cigarus...)
Rūkaliai susiskirstė į dvi klases
Taip rūkaliai XIX amžiaus pradžioje natūraliai susiskirstė į dvi klases – turtingieji vertino cigarus, pypkes ir gerus tabako šniūkius (nuo tada rūkyti cigarus ir pypkes buvo laikoma šiuolaikiškumo ženklu, ypač po Prancūzijos revoliucijos cigarai pradėjo reikšti vyriškumą ir valdžią), o prastuomenė tenkinosi cigaretėmis.
Tačiau amžiaus viduryje per Krymo karą anglų ir prancūzų karininkai išmoko sukti cigaretes iš savo sąjungininkų turkų bei į nelaisvę paimtų rusų – ir jos buvo patogesnės rūkyti trumpomis atokvėpio akimirkomis. Grįžę namo karo didvyriai pradėjo reikalauti iš Anglijos tabako parduotuvėse tokių cigarečių, rinka netruko prie jų pageidavimų prisitaikyti (taip savo istoriją pradėjo ir Lietuvoje gerai girdėtas Londono tabako pirklys Philipas Morrisas, beje, dar gana jaunas miręs nuo vėžio...), ir cigaretės greitai rado kelią į naujos visuomenės širdis.
Anais laikais tiek aristokratams, tiek prastuomenei, tiek bohemos nariams rūkymas simbolizavo „susilietimą su gamta“, ieškantiems gyvenimo prasmės tai simbolizavo gyvenimo trumpumą, gyvenimo, „kuris išnykdavo kaip dūmas“... Vidurinioji klasė cigaretėse rado lengvą ir nesudėtingą būdą paįvairinantį laiką, leidžiamą salonuose ar bibliotekose.
Cigaretes XVIII amžiuje iš esmės išrado Ispanijos elgetos – rinkdavo cigarų nuorūkas gatvėse, sutrindavo išlikusius tabako lapus, gautą tabaką iš naujo susukdavo į popieriaus skiautes.
XIX amžiuje žmonija taip pat išmoko rūkyti ir opiumą (kuris lig tol buvo kramtomas kaip anestetikas – išimtinai medicininiais tikslais). Kinų imigrantai Prancūzijoje pradėjo opiumo rūkyklų madą ir ten ekstazę galėjo pajusti išties rimti gyvenimo prasmės ieškotojai. (Tačiau opiumo rūkyklos Europoje nunyko per Pirmąjį pasaulinį karą, o Vakarų pasaulyje opiumas galutinai buvo uždraustas 1934 metais kartu su marihuana).
Su rūkymu siejama simbolika
Tačiau cigarečių rūkymas XIX amžiuje buvo išimtinai vyriškas užsiėmimas, rūkančios moterys buvo laikomos prostitutėmis (rūkančių moterų portretai ar nuotraukos atsirado tik apie 1900 metus). Rūkymas buvo kažkas ir išdidaus bei fatališko – skęstant „Titanikui“, daugelis turtingų keleivių oriai laukė savo galo, vilkėdami smokingus ir rūkydami cigarus. Pypkė simbolizavo susikaupimą ir ramybę (prisiminkite Šerloką Holmsą), cigaretė simbolizavo šiuolaikiškumą, galią ir jaunystę, cigaras tebebuvo turto, valdžios ir galios simbolis. Net ir XX amžiuje cigaretė tarp lūpų simbolizavo maištininką ir revoliucionierių, rūkymas visada keldavo tą mistikos bei nihilizmo aurą.
Žinoma, pačiam sukti suktines buvo ilgas ir varginantis procesas, ir cigaretes gaminti masiškai trukdė nuolatinės kokybės problemos. 1876 metais amerikiečių tabako kompanija pažadėjo milžinišką premiją tam, kas sukurs automatinį mechanizmą suktinėms sukti. Svajonė gauti tą premiją apsėdo skardininko padėjėją, paauglį Jamesą Bonsacką, kuris po ketverių metų, pats sulaukęs vos 21-erių, užpatentavo savo pirmąjį aparatą masinei cigarečių gamybai.
Jo kūrinys galėjo pagaminti iki 120 tūkstančių cigarečių per dieną (kai kurios bendrovės atsisakydavo pirkti J.Bonsacko technologiją, baimindamosi, jog tokio milžiniško kiekio niekas neišpirks), ir šis atradimas netrukus pakeitė viso pasaulio rūkalių įpročius... Nors cigarų tais laikais vis tiek buvo surūkoma daugiau nei cigarečių, tačiau apie 1900 metus jos perėmė iniciatyvą.
Kaip ir daugelis masinio vartojimo gaminių, cigaretės galutinai užkariavo pasaulį karų metu. Buvo manoma, kad tabakas ne tik ramina įtampoje egzistuojančio kario nervus, bet ir padeda atlaikyti fizinį nuovargį bei sunkumus, praskaidrina vienatvę. Per Pirmąjį pasaulinį karą kareiviai frontuose surūkė per milijardą cigarečių, ir daugelis likusių gyvais tapo aršiais rūkaliais. Jiems grįžus namo, tabako prekyba pagyvėjo – visa jaunuolių karta buvo įpratinta prie tabako.
Cigaretės galutinai užkariavo pasaulį karų metu. Per Pirmąjį pasaulinį karą kareiviai frontuose surūkė per milijardą cigarečių.
Tačiau šalimais egzistavo ir tokio paties dydžio kita vartotojų grupė – moterys, kurioms toks vis dar išimtinai vyriškas užsiėmimas nederėjo prie prigimties. Tik 1924 metais buvo pradėtos kurti cigaretės, skirtos „moterims“ (taip, beje, prasidėjo ir „Marlboro“ bei „Lucky Strike“ rūšių istorija), leidiniuose pasirodė išmoningai sukurtos reklamos, ir per dešimt metų Amerikoje rūkančių paauglių mergaičių skaičius patrigubėjo. 1939 metais Amerikoje rūkė 53 procentai vyrų ir 66 procentai moterų. Prie moterų rūkymo skatinimo prisidėjo ir Holivudas – rūkančios moterys ekrane visada buvo pateikiamos seksualios ir gundančios, tokios, kaip Marlen Dietrich ar Audrey Hepburn. Tik vėliau, kai pasaulis sužinodavo vis daugiau apie rūkymo žalą, rūkančios moterys pradėjo nykti iš ekranų...
Antrojo pasaulinio karo metu cigaretės jau buvo oficialiai įtrauktos į visų kariaujančių pusių kareivių maisto davinius. Taip atsirado dar viena ištisinė rūkalių karta, ir karo pabaigoje rūkė daugiau kaip 40 procentų visų Vakarų Europos vyrų, o 1960 metais – jau daugiau kaip pusė. Tabakas tapo pasaulio valdovu.
Kova dėl jūsų sveikatos
Jau XVI amžiuje medikai pastebėjo, kad rūkalių lavonų vidaus organai yra ištepti „kažkuo gličiu ir juodu“. Dar po šimto metų gydytojams pavyko tabako ekstraktu (kas pasirodė esąs nikotinas) nunuodyti katę, ir iškilo įtarimas, kad rūkymas kažkaip sutrumpina rūkaliaus gyvenimą. Nuo to laiko prasidėjo ir polemika dėl rūkymo žalos žmogaus organizmui.
Pagrindinė sudedamoji tabako dalis – nikotinas (taip pavadintas pagal žymiausią Prancūzijos tabako pirklį Jeaną Nicotą) buvo atrastas tik 1826 metais, ir po dešimties metų amerikiečių mokslininkai priėjo prie išvados, kad nikotinas gali nužudyti ir žmogų.
Nikotinas nėra vien paprasta narkotinė medžiaga. Mokslininkų nuomone, tai pats baisiausias žmonijos nuodas. Tyrimai rodo, kad 5–10 procentų geriančiųjų tampa alkoholikais, 30 procentų pabandžiusiųjų heroino tampa narkomanais. Tačiau net 70 procentų pabandžiusiųjų cigaretės tampa rūkaliais.
Net 70 procentų pabandžiusiųjų cigaretės tampa rūkaliais.
1912 metais paskelbta pirmoji prielaida, kad tarp rūkymo ir vėžio yra tiesioginis ryšys, tačiau galutinę išvadą moksliškai suformulavo... naciai.
Hitlerio Vokietiją išvis būtų galima laikyti pirmąja pavyzdine su rūkymu kovojančia šalimi. Joje dar 1939 metais Hermannas Goeringas uždraudė uniformas vilkintiems asmenims rūkyti gatvėse ir viešose vietose (skirtingai nei rodoma filme „Septyniolika pavasario akimirkų“), o 1942 metais buvo uždrausta ir pardavinėti cigaretes moterims.
1941 metais SS medikai pradėjo vykdyti neigiamo nikotino poveikio žmogaus organizmui tyrimus su karo belaisviais. Šiuos tyrimus skatino pats Hitleris, asmeniškai nekentęs rūkymo. Vis dėlto nacių tyrimų rezultatai netapo prieinami pasauliui iki pat 1948 metų, kai anglų mokslininkas Richardas Dollas, pasirėmęs nacių duomenimis, pirmas oficialiai paskelbė išvadą, kad rūkantieji turi 50 kartų didesnę tikimybę susirgti vėžiu nei nerūkantieji. Šis įrodymas tapo mokslininkų karo su tabako bendrovėmis pradžia, nors pasauliniu mastu rūkymo ir plaučių vėžio ryšys buvo paskelbtas nebeginčijamu tik 1962 metais.
Nepaisant diskusijų ir tabako lobistų įrodinėjimų apie teigiamas tabako savybes, jau nuo 1950-ųjų dūmo filtracija ir nikotino sumažinimas cigaretėse tapo svarbiausiu tabako kompanijų tyrimų objektu. Tame dešimtmetyje ir pradėtos gaminti cigaretės su mažiau dervų ir medžiaginiais filtrais (nors pirmosios cigaretės su filtrais atsirado jau 1936 metais).
Bandymai filtruoti cigaretes buvo atliekami jau XIX amžiaus pabaigoje, to rezultatas – mums gerai pažįstami papirosai. Siekis atitolinti rūkaliaus lūpas nuo cigaretės galo (pirminė priežastis – išvengti tabako gabaliukų, patenkančių į burną) lėmė ne tik papirosų, bet ir mundštukų atsiradimą.
Tačiau „tikrieji“ rūkaliai tokius „išmislus“ niekino, nes, anot jų, tokios papildomos priemonės tik sumažina dūmo aromatą. Todėl ne iškart visos cigaretės tapo „filtruotomis“, todėl daugelis įprastų rūšių ir šiandien Vakaruose yra parduodamos be filtro. Tačiau stiprėjant visuomenės potraukiui neva „sveikesnėms“ cigaretėms, celiulioziniai filtrai galutinai išstūmė papirosus.
Kas kaltas?
Ir vis dėlto dar ir šiandien niekas iki galo nežino, kaip išsivysto žmogaus priklausomybė nikotinui, kitais žodžiais, kaip tampama rūkaliumi?
Viena didžiausių problemų, su kuo susiduria rūkaliai, yra pripratimas prie nikotino – jau 1610 metais anglų mokslininkas Francis Baconas pirmą kartą pastebėjo, kad yra sunku mesti rūkyti. Ir per šiuos keturis šimtus metų dar nėra iki galo ištirta, kaip tampama priklausomu nuo nikotino.
Kai kurie gydytojai tokią savo kompetencijos stoką kompensuoja teiginiais, kad rūkymas gali turėti ir naudingą (?!) poveikį. Nyderlandų mokslininkai tyrimais įrodė, kad rūkantieji 50 procentų rečiau serga Alzheimerio liga. Rūkaliams taip pat mažiau gresia susirgti ir Tourettes sindromu (nevalingų keiksmų liga). Sakoma, kad rūkymas padidina budrumą ir padeda sukoncentruoti dėmesį.
Jau 1610 metais pirmą kartą pastebėta, kad yra sunku mesti rūkyti. Ir per šiuos keturis šimtus metų dar nėra iki galo ištirta, kaip tampama priklausomu nuo nikotino.
Rūkymo šalininkai jums visada primins, kad rūkymas turi žavesio. Nepaisant visos antirūkymo propagandos, tyrimų duomenims, dauguma vaikų mano, kad rūkantieji yra „kieti ir ypatingi“ žmonės, ir cigaretės vis dar išlieka privalomu veiksmo filmų elementu.
Rūkančiųjų stabų gali susirasti bet kurio pomėgio žmonės – rūko ir Jackas Nicholsonas, ir Davidas Bowie, ir Kate Moss, ir Vaclavas Havelas. Rūkė ir Albertas Einsteinas, ir Che Guevara, ir Marilyn Monroe, ir Markas Twainas. Teberūko netgi buvęs JAV prezidentas Barackas Obama. XIX amžiuje rašytojas Robertas Louis Stevensonas sakė, kad „moteris neturėtų tekėti už vyro, kuris yra abstinentas arba nerūko“. Žurnalas „Esquire“ dar visai neseniai tvirtino, kad „žiūrint tam tikru kampu, rūkančio žmogaus galva atrodo žavingai“. Rūkymas yra lyginamas su seksu (cituojant Oscarą Wilde'ą), prisimenami Imanuelio Kanto pamokymai...
Tačiau kai praeitame amžiuje, pripažinus, kad pasyvus rūkymas yra ne ką mažiau kenksmingas nei aktyvusis, ir rūkymas Vakaruose tapo ne tik draudžiamu viešose vietose, bet ir politiškai nekorektišku aktu, didžiosios tabako bendrovės pasistengė atsisakyti savo tiesioginių sąsajų su tabako gamyba, išmesdamos žodį „tabakas“ iš savo pavadinimų ir investuodamos į kitas veiklas. Taip „Philips Morris“ tapo „Atria“ ir plečia savo interesus maisto gamyboje (jai priklauso mums gerai pažįstamas „Kraft“ maisto konglomeratas), „RJ Reynolds Tobacco Company“ tapo „RJ Reynolds Industries“ (diversifikuodama savo veiklą į logistiką bei aliuminio gamybą), vėliau – „RJR Nabisco“. „American Tobacco Company“ tapo „American Brands Inc“ ir t. t.
Taigi, dabar jau niekas nebėra kaltas dėl jūsų pasirinkimo. Viskas jums išsakyta, rūkymo padarinius matote patys. Žinoma, praeityje naudotus „spjaudalus, šūdus ir myžalus“ pakeitė pažangūs chemikalai, tačiau rūkymo prigimtis iš esmės nepasikeitė. Tabakas visada buvo ir yra jūsų priešas. O jei nesugebate savo gyvenimo problemų išspręsti be jo, kaip pašalinio stimuliatoriaus, tai jis dar yra ir jūsų geriausias draugas. Nes ar turite tokį kitą, kurio per dieną taip pasiilgstate kelis ar keliolika kartų?
Pažink savo priešą – ką reiškia cigarečių pavadinimai
Nuo pat XIX amžiaus tabako bendrovių bosai suvokė, kad rūkaliams labiausiai imponuoja anglofiliški cigarečių rūšių pavadinimai. Būtent todėl absoliuti dauguma cigarečių rūšių pavadinimų yra sukurti JAV, kuri dažniausiai net neturi jokio tiesioginio ryšio su tomis Anglijos vietovėmis, kurių pavadinimai puikuojasi ant cigarečių pakelių, pavyzdžiui, „Chesterfield“ (vietovė), „Pall Mall“ (XIX amžiaus snobiškasis Londono rajonas) ar angliškais titulais – „Viceroy“ („Vicekaralius“) ar „Peer“ („Peras“). Tai viso labo tik bandymas sukurti jūsų galvoje asociaciją su šlovingąja ir impozantiška imperine praeitimi. Sėkmingas, beje, bandymas. Tuo pačiu tikslu yra kuriamas ir pakelių dizainas, paįvairinant jį karališkais herbais ar emblemomis.
Nuo pat XIX amžiaus tabako bendrovių bosai suvokė, kad rūkaliams labiausiai imponuoja anglofiliški cigarečių rūšių pavadinimai.
„Marlboro“ – sutrumpinimas nuo „Marlborough“ – taip vadinosi Londono gatvė, kurioje stovėjo pirmoji „Philip Morris“ tabako gamykla. Užrašas ant pakelio esančiame kompanijos herbe „Veni Vidi Vici“ (lot. – „Atėjau, pamačiau, nugalėjau“) atsirado penktajame dešimtmetyje, kai „Marlboro“ cigaretės buvo paskutinės iš visų žinomų rūšių pradėtos gaminti su filtrais – toks išdidus užrašas atspindi kompanijos ambicijas užkariauti cigarečių su filtrais rinką.
Beje, tęsiant kalbą apie „Marlboro“, dažnai mėgstama prisiminti du aktorius, šių cigarečių reklamose įkūnijusius vyriškumo simbolius kaubojus – Davidą McLeaną ir Wayne'ą McLareną, kurie neva yra patys mirę nuo plaučių vėžio, nes visą savo likusį gyvenimą galėjo rūkyti nemokamas „Marlboro“ cigaretes. Deja, tai ne visai tiesa, nes nepaisant reklamose jų rankose ar lūpose smilkstančių cigarečių, nė vienas iš jų nerūkė, nes saugojo savo dantų baltumą. Abiejų aktorių mirčių priežastys buvo kitos.
„Bond Street“ – taip vadinosi Londono gatvė, kurioje buvo įsikūrusi pirmoji „Philip Morris“ tabako gaminių parduotuvė ir kompanijos būstinė.
„Camel“ (angl. „Kupranugaris“) – kai šias cigaretes gaminanti kompanija „RJ Reynolds“ XIX amžiaus pabaigoje pradėjo importuoti tabaką iš Artimųjų Rytų ir Turkijos, viena tabako rūšis buvo tiekiama iš Kamelio miesto. Taip buvo planuojama pavadinti ir cigarečių rūšį – „Kamel“. Tačiau kompanijos vadovas nusprendė pavadinimą padaryti suprantamu anglakalbiams – taip gimė „Camel“. Įsižiūrėjus į priekinę ant pakelio nupiešto kupranugario koją, galima įžvelgti vyriškį su erekcija...
„L&M“ – tabako kompanijos „Liggett & Myers“ įkūrėjų inicialai.
„Kent“ – tabako kompanijos „Lorillard“ įkūrėjo Herberto A.Kento garbei pavadintos cigaretės. Jokios sąsajos su Kento grafyste Anglijoje.
„Lucky Strike“ (angl. „Laimingasis smūgis“) – dar 1871 metais įregistruotas cigarečių rūšies pavadinimas, primenantis Aukso karštinės laikus – simbolizuojantis sėkmingą kirtimą į žemę, atrandant aukso gyslą.
„Winston“ – JAV Šiaurės Karolinos valstijoje esančio miestelio pavadinimas, kuriame Richardas Reynoldsas XIX amžiaus pabaigoje atidarė savo pirmąją tabako gamyklą. Netoli šio miestelio buvo iš imigrantų iš Moravijos gyvenvietė pavadinimu Salem – nuo kurio kilo ir cigarečių „Salem“ pavadinimas.
