Šiandien pirmadienis. 15min redakcijoje tarsi įprasta diena, tačiau su kitais „Danske bank“ Vilniaus maratone dalyvavusiais kolegomis vis dar jaučiamės pakylėti ir dalinamės įspūdžiais. Kojos prisimena nubėgtus kilometrus, įveiktas kalvas, o nuotaika lyg po geros šventės.
Šiaip tai keistas jausmas.
Gegužę, kai su 15min kolegomis Skirmantu, Monika, Ida prisijungėme prie Vilniaus bėgimo klubo ir pradėjome ruoštis projektui „Galiu net aš“, tikrai negalvojau, kad tai paliks tokį gilų įspūdį. Bėgioju jau ketverius metus, tačiau niekada nedalyvaudavau tokiuose renginiuose, vertindavau juos skeptiškai. Burbėdavau: kam bėgti su minia, kai gali varyti vienas.
Iš tikrųjų tai yra labai skirtingos patirtys.
Sekmadienio rytą stovėdamas prie starto linijos pradėjau suprati, kad viskas vyksta kitaip, nei įsivaizduodavau.
Tai tikrai smagus renginys!
Įžengęs į Katedros aikštę pamačiau tūkstančius dalyvių ir spalvų. Kažkas bėgiojo apšilimą, kažkas kalbėjo prieš kameras, kažkas lankstėsi ruošdami kūną ir kaupdami pasiryžimą.
Prieš bėgimą su Monika padarėme nedidelį apšilimą, kad pirmieji kilometrai būtų lengvesni. Įsijausti padėjo netgi jaudulys, kuris apėmė atsistojus tarp kitų dalyvių. Išsprūdo paika mintis: blemba, kaip reikės bėgti su šita mase.
Iki šiol nebuvau patekęs į tokią atmosferą: startuojant dundėjo karo būgnai, kelkraštyje lingavo palaikančių žmonių rankos, pamačiau ir savo mylimą žmoną su mažuoju Daumantu. Tai pakėlė pulsą geriau nei rytinis krosas, jaučiausi lyg išlydimas į žygdarbį.
Beveik mistiška atmosfera laikė apgobusi pirmuosius kilometrus.
Saulė jau sėlino pastatų stogais lyg snaiperis, pasiruošęs karščio kulkomis skabyti nepasiruošusius. Vilniaus gatvės atrodė nuščiuvusios, tuščios, lyg visas miestas būtų susikaupęs kažkam. Girdėjau tik tuk tuk tuk tuk tuk. Gal tai iš jaudulio dundėjo širdis, o gal taip skamba tūkstančiai bėgimo batelių.
Staiga savajame pajaučiau kažką labai nedidvyriško.
Apranga tikrai yra svarbi
Per tuos pasirengimo mėnesius Vilniaus bėgimo klubo treneris Karolis Urbelionis nuolat kartodavo, kad eksperimentuoti reikia dar iki starto ir nepasilikti to paskutinei dienai. Lemiamą akimirką reikia bėgti su jau išbandytais bateliais, apranga, laikrodžiais ir panašiais dalykais.
Laikiausi šios taisyklės. Mano bateliai, marškinėliai, šortai, apatiniai jau buvo užsūdyti prakaitu, tikri bėgimo kovų draugai, tačiau padariau ir vieną išimtį – užsimoviau naujas kojines. Rodos, smulkmena, tačiau ši detalė pritrynė daug nesmagių pojūčių.
Trasa išsitiesė per Žvėryną. Pajutau, kad mano dešinę pėdą kažkas trina. Pradžioje tai buvo tik dilgčiojimas. Kelis kilometrus nekreipiau dėmesio, tačiau galiausiai jis virto tikru skausmu.
Po 5-ojo kilometro, kai šuoliavome per Vingio parką, visos mano mintys buvo sutelktos ne į kvėpavimą, ne į taisyklingą kojų dėliojimą, ne į plačius rankų mostus, bet į prakeiktą dešiniąją pėdą.
Treniruotės yra labai svarbus dalykas
Prieš 10-ąjį kilometrą trasa pasistiebė į stačią kalvą Vingio parke. Kildamas jaučiausi tarsi į kojų raumenis ir plaučius būtų kas nors įsikibę ir plėštų žemyn. Aplink mačiau, kad dalis bėgikų sustojo ir pėdino į viršūnę, bandydami atgauti kvapą.
Man pavyko įveikti šią kalvą nesustojus ir aplenkti kelis dalyvius, nes Vilniaus bėgimo klubo treniruotėse į ją bėgome ne vieną kartą, tiek atlikdami pratimus, tiek per apšilimą. Puikiai žinojau, kas manęs laukia ir kuo baigsis ta sunki atkarpa.
Vilniaus bėgimo klubo treniruotes lankiau nereguliariai, buvau susižeidęs čiurną, dingau per tėvystės atostogas ir knygos rašymą, tačiau padaryti pratimai vis tiek sutvirtino kojas. Žinojau, jog treneris Karolis yra puikus specialistas, tačiau nesitikėjau, kad pratimai bus tokie veiksmingi.
Kai nubėgau pusę distancijos, supratau, kad didžiausia mano problema yra ta nutrinta pėda, o ne raumenų skausmas. Bėgant Alberto Goštauto gatve net pajaučiau lengvumą. Ištuštėjusi stiklinė gatvė skendėjo šešėlyje, pūtė vėjelis, kojos vis dar buvo lengvos, todėl šiek tiek spurtavau. Tai buvo turbūt didžiausia mano klaida.
Palaikymas yra didžiausia motyvacija
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės didikas A.Goštautas maždaug prieš 500 metų šalia Polocko sugebėjo atremti didelį Maskvos armijos puolimą, tačiau ši didvyriškumo istorija nė kiek neįkvėpė bėgant jo vardu pavadinta Vilniaus gatve.
Pajutau, kad po spurto mano šonus lyg peiliu plėšo nemokšiškas kvėpavimas. Sulėtinau ir bandžiau išpūsti kiek įmanoma daugiau oro iš plaučių, atlaisvinti diafragmą, kaip tokiais atvejais patardavo treneris Karolis. Tai padėdavo kelioms sekundėms, tačiau kai tik pabandydavau grįžti į normalų bėgimo ritmą – vėl pajusdavau žvėrišką skausmą pašonėje.
Mano kairėje tyvuliavo Neris, o dešinėje skuodė pirmaujantys bėgikai, įveikę maždaug 14 kilometrų. Stengiausi nukreipti savo mintis į juos, ieškoti pažįstamų veidų ir įveikti krizę, tačiau skausmas vis permušdavo mintis.
Kažkur prie Baltojo tilto pamačiau savanorius, kurie dalino vandenį. Nusprendžiau, kad reikia sustoti, išgerti kelias stiklines ir visomis išgalėmis išpūsti orą iš plaučių, kad susitvarkytų diafragma.
„Ne ne! Nesustok, jau tiek beliko!“ – staiga sušuko mergina, kuri padavė man vandenį. Jos balsas nuskambėjo taip, tarsi mano rezultatas būtų ir jos asmeninė pergalė.
Velnias, tokio jausmo dar nebuvau patyręs.
Kiekviename kilometre bėgikus lydėjo savanorių padrąsinimai ir raginimai. Sunku tai paaiškinti žmogui, kuris nėra bėgęs tokiame renginyje, tačiau tas palaikymas buvo nepaprastas dalykas. Pats niekada nebūčiau patikėjęs, kiek jėgų suteikia nepažįstamo žmogaus hi-five pliaukštelėjimas. Jeigu kažkas iš tų jaunuolių skaitote šį tekstą, tai labai labai jums ačiū! Ačiū už jūsų energiją, ji padėjo daug labiau nei vanduo ir saldūs bėgimo geliukai.
Kovodamas su savimi risnojau Vilniaus gatvėmis, o praeiviai mums plojo, drąsino, ragino nepasiduoti. Prie Seimo rūmų mačiau jauną tėvą su berniuku, kurie šypsojosi ir demonstratyviai plojo visiems bėgikams. Tai buvo nepaprasta motyvacija. Atrodė, kad kažkas supranta tavo skausmą, jaučia, kaip tau sunku ir kaip tu stengiesi. Atrodė, kad tie atsitiktiniai praeiviai vertina tavo pastangas.
15-ajame kilometre pamačiau Karolį. Pribėgęs ištiesiau leteną, kad susidaužtume, tačiau jis įlipo į trasą ir mes abiem rankomis smarkiai pliaukštelėjome. Tai buvo nepakartojama.
Gali ar negali, paaiškėja paskutiniuose kilometruose
15 km, 16 km, 17 km. Kilometrai slinko lėtai kaip karo metai, visu kūnu jaučiau miesto bangavimus, kiekvienas nematomas kalniukas atrodė lyg viduramžių kankinimas. Pajutau, kad kažkur aplink mano prakaituotą makaulę pradėjo zvimbti prakeiktoji mintis: pasiduok.
Apie ką aš tuo metu galvojau? Norėčiau pasakyti, kad galvojau apie savo šeimą ir bendražygius, kurių nenorėjau nuvilti. Arba apie vaikystės didvyrį Kobe Bryantą, kuris niekada nepasiduodavo. Bet iš tikrųjų mano galva buvo tuščia.
Vokiečių gatvėje supratau, kad artėja siaubūnas, kurį Vilniaus maratono dalyviai vadino Subačiaus kalnu. Apie šitą vietą buvau girdėjęs daug legendų, todėl į kūną plūstelėjo adrenalinas. Paradoksalu, tačiau prieš pat baisiausią išbandymą staiga atsigavau.
Jaučiau, kad kuprojuosi, išskydau, diafragmą plėšė nemokšiškumas, smilkiniuose spengė spaudimas, akis graužė prakaitas. Ačiū Dievui, mano kojos jau buvo atsijungusios nuo smegenų ir tiesiog bėgo gerai pažįstamomis Vilniaus senamiesčio vietomis.
Vokiečių gatvėje supratau, kad artėja siaubūnas, kurį Vilniaus maratono dalyviai vadino Subačiaus kalnu. Apie šitą vietą buvau girdėjęs daug legendų, todėl į kūną plūstelėjo adrenalinas. Paradoksalu, tačiau prieš pat baisiausią išbandymą staiga atsigavau.
Prabėgęs Vilniaus miesto rotušę pasukau į Subačiaus gatvelę, kuri vingiuoja į Barbakano kalną. Nors įkalnė nėra stati, tačiau tęsiasi kelis šimtus metrų, todėl daug bėgikų sustojo, kai kurie sunkiai alsavo susiėmę už šonų. Klupinėdamas per šitą masinę kankynę sukaupiau paskutines jėgas ir šoviau į viršų.
Bėgdamas į kalną aplenkiau kelis bėgikus, tačiau plėšomas šonas ir nutrinta pėda smogė tokiu skausmu, kad pramušė net rūke paskendusią sąmonę. Nors po kelių akimirkų jau reikėjo leistis nuo kalno ir, teoriškai galėjau pagreitinti tempą, tačiau man taip skaudėjo, kad turėjau ramiai risnoti į Užupį.
Tai buvo paskutiniai kilometrai. Prabėgau Užupį, Šv. Onos bažnyčią, pasukau Katedros aikštės link. Tolumoje pamačiau bendražygius iš Vilniaus bėgimo klubo, kurie susirinko palaikyti bėgikų, tai įpūtė energijos paskutiniams metrams.
Aš tai padariau.
Mano galutinis laikas buvo 2 val. 11 min. 41 sek.
Tai nėra įspūdingas rezultatas, blogesnis nei tikėjausi, nepajaučiau euforijos, jaučiausi nuvylęs ir šeimą, ir bendražygius, ir patį save.
Tačiau pirmadienį atėjęs į darbą suvokiau, kad jaučiuosi lyg įsimylėjęs. Negaliu galvoti apie nieką kitą, tik apie Vilniaus maratoną. Pagaliau pradėjau suprasti, kad žmonės tokiuose renginiuose dalyvauja ne tik dėl rezultatų.
Vilniaus bėgimo klubas ir sekmadienio maratonas man visų pirma buvo nepakartojami išgyvenimai, patyrimas, bendrumo jausmas, prisiminimai, kurių kitomis aplinkybėmis nebūčiau patyręs. Tai nepaprastai ryškios emocijos, spalvos, kvapai, garsai, skoniai, kurie pavertė mano gyvenimą šiek tiek kitokiu. Kasdienybėje atsirado šiek tiek daugiau spalvų, kvapų, garsų, skonių, daugiau draugų, bendražygių, bendraminčių. Tai nerealus jausmas. Bėgimas visame šitame procese buvo jungianti idėja, tačiau ne pagrindinis tikslas. Pagrindinis tikslas buvo šiek tiek įdomesnis gyvenimas.
Ir nors šiandien kojos vis dar prisimena nubėgtus kilometrus, vis dar maudžia nutrinta pėda, tačiau mano širdis prisipildžiusi tikro džiaugsmo, draugystės, dėkingumo.
Šiandien aš tvirtai žinau, kad buvo verta priimti šitą iššūkį.
Šiandien aš išdidžiai galiu pasakyti: taip, galiu net aš.
