Šį kartą čia bus daug palyginimų, nuotraukų, turėjau laiko papiešti, todėl tekstą stengsiuosi trumpinti iki pačios esmės.
Kiek numečiau? Lygiai 8,7 kg. Mano svoris pradedant:
Mano svoris dabar:
Kaip numečiau? Nemažai bėgiojau, bet ne tik. Šiek tiek pakeičiau savo mitybą. „Facebook“ man išmetė šitą prisiminimą:
O taip valgau dabar. Veršiena, daržovės, laukiniai ryžiai. Gerai, gerai, ir burgerius kartais valgau.
Dar vienas dalykas, kuriam šiame tekste norėjau skirti daugiau vietos, yra vaikščiojimas. Prieš porą metų dirbau iš karto keliose darbovietėse, todėl teko pirkti antrą automobilį. Būtent tada mano svoris ėmė augti greičiausiai.
Kėdė–parkingas–kėdė tapo mano įprastu maršrutu. Jau antrą savaitę verčiuosi be automobilio ir jaučiuosi labai gerai. Į darbą nueinu pėsčiomis. Taip, 8 kilometrai nėra mažai, bet tikrai neskubėdamas nukeliauju per mažiau nei pusantros valandos.
Patariu. Ir ne tik aš. Kolegai Dovydui Pancerovui neseniai rašė mergina, kuriai labai padėjo vaikščiojimas. Net jei važinėjate visuomeniniu transportu, įvertinkite, ar jis būtinas. O gal galite išlipti keliomis stotelėmis anksčiau? Jausitės žymiai geriau ir tai ne teorija, o realiai veikiantis dalykas. Kaip jis veikia? Taip:
Pirmoje nuotraukoje aš prieš porą mėnesių, antroje – šį pirmadienį, na o paskutinė nuotrauka daryta pradėjus dirbti 15min. Parašiau pirmą komentarą, skubiai reikėjo nuotraukos, žmona namie nufotografavo.
Dabar apie bėgimą. Bėgiojau nemažai. Ir padariau nemažą pažagą, o kartu ir nemažai klaidų. Garbės žodis, savo pirmą pusmaratonį (21 km) nubėgau nepraėjus nei mėnesiui nuo treniruočių pradžios. Tai padariau Kaune, o šį sekmadienį pakartojau Vilniuje.
Kaune bėgau puikiu taku Kleboniškis–Santaka ir atgal. Vilniuje viskas pavyko ne taip sklandžiai Lazdynėliai–Vingio parkas–Antakalnis ir atgal. Abiem atvejais atstumai buvo didesni nei 20 kilometrų. Juos įveikiau per mažiau nei 3 valandas (girdžiu bėgikų prunkštelėjimą).
Kas blogai Vilniuje? Neries krantinė. Gal ji ir bus puiki ateityje, bet kol kas tai atrodo taip – bėgi, bėgi ir...
Pasižiūri, kur čia apeiti ir...
Ir taip visur:
Pasukus į kairę taip pat atsiremi į tvorą. Kaip visada stebina, kad tvorų pilna, bet niekas nedirba. Tikrai esame religingas kraštas ir sekmadieniais dirbti negalime. Geriau jau tą krantinę taisysim penktadaliu ilgiau.
Žodžiu, kol kas ten geriau nelįsti, nors tai tikrai puiki vieta bėgti ir daugelis tai daro nepaisant atsiradusių kliūčių:
Bėgdamas klausiau muzikos. Iki tol ausinių nenaudojau, bet tikrai galiu pripažinti, kad taip atsiranda papildomas ritmas ir motyvacija. Bent jau pats jautiesi kaip su sparnais, kai groja tau patinkanti muzika.
Dar vienas linksmas dalykas. Bėgdami išsitepkite kremu nuo saulės. Ir ne tik todėl, kad kažkada nusirengę paplūdimyje atrodysite juokingai, bet ir dėl gana skausmingų pojūčių kitą dieną:
Taigi, 10 km bėgu gana lengvai, 20 km taip pat įveikiu, bet sunkiau. Mano treneris Karolis Urbelionis iš karto patarė taip drastiškai distancijų nedidinti. Nepaklausiau ir po paskutinio bėgimo pasitempiau kairės kojos sausgyslę, todėl teko praleisti dalį treniruočių.
Pats Karolis praėjusį savaitgalį treniruočių nevedė, nes buvo su „Vilniaus bėgimo“ klubu Ignalinos rajone.
Beje, kažkas labai taikliai pastebėjo, kad tie rutuliukai prie Karolio kojų (maniau, kad tai akmenys) ir karvė fone sukelia įvairių minčių.
Tuo metu mes čia Vilniuje toliau treniravomės su Rugile Ereminaite.
Man ši treniruotė buvo įsimintina, nes bėgimo virusu užkrėčiau ir savo žmoną. Ji nusipirko batelius ir šeštadienį bėgo kartu. Tiksliau, ji bėgo su visa grupe greitai, o aš vilkausi iš paskos lengva ristele.
Dar vieną nuotrauką įdėsiu, nes ji turėtų sukelti sentimentų visiems bėgiojusiems Vingio parke. Koks gardus tas šaltas vanduo iš žarnos po treniruotės:
O taip po treniruotės atrodėm mes:
Ateikit šeštadieniais! Bėgikų yra visokio amžiaus, formų, pasiruošimo ir visi laukiami. Tikrai nieko neprarasit, išskyrus nereikalingus kilogramus.
Kaip minėjau, pirmadienį po savo ilgojo sekmadieninio bėgimo pajutau, kad negaliu be skausmo priminti kairės kojos. Per porą dienų situacija pagerėjo, bet teko praleisti kelias treniruotes. Vis dėlto, bėgti ilgus atstumus pradėjau per anksti.
Ir vėl piešinyje kairę su dešine sumaišiau. Tikiu, kad jau šį savaitgalį grįšiu į normalų ritmą. Su nerimu laukiu, ką parodys svarstyklės. Kol kas nebuvo nei vienos savaitės, kad svoris nekristų.
Ir pabaigai apie paradoksus. Pradėjęs bėgioti ir rašyti ėmiausi dar vieno daug laiko atimančio užsiėmimo – savo tekstus iliustruoti. Paradoksas, kad bėgimas mane turėjo išgelbėti nuo sėdėjimo palinkus prie darbo stalo, o dabar piešdamas laiko išnaudoju kone daugiau nei bėgdamas, bet man tai patinka.
Pasirodo, ne tik man. Buvau labai nustebintas, kai sulaukiau Nerijaus laiško, kuriame buvau paprašytas atsiųsti vieną savo darbą. Iki tol su Nerijumi bendrauti neteko. Nusiunčiau originalų failą ir štai kas iš to išėjo:
Tada į mane kreipėsi Dmitrijus. Analogiška situacija. Jam taip pat padovanojau savo paveikslą (originalų failą):
Žodžiu, viskas juda į priekį, o šis projektas man tikrai duos daug naujos patirties, kurią galėsiu pritaikyti ateityje.
Ta proga leisiu sau jūsų paklausti, kuri iliustracija šiame tekste jums patiko labiau? Būtent ta kryptimi ir judėsiu ateityje. Labai ačiū už balsą ir už tai, kad perskaitėte iki galo!
Iki!
