Tiesa, kol dar nepajudėjome toliau. Šis tekstas gausiai iliustruotas nuotraukomis, kurios jums nebūtinai sukels tik teigiamas emocijas, bet tokia jau realybė ir nusprendžiau jų savo archyve nesaugoti. Ar skaityti iki galo, spręskite patys.
Čia aš prieš metus, vasarą Trakuose.
Čia praėjusį rudenį.
Na, o čia – žiemą.
Tendencija aiški. Svoris augo nuolatos, kol gerokai viršijo 100 kilogramų.
Gegužės viduryje prasidėjo mano ir kolegų iš 15min pasiruošimas „Vilniaus maratonui“, kur turėjau bėgti pusės maratono distanciją. Likus dienai iki pirmos treniruotės pasidariau šią nuotrauką ir sau pažadėjau, kad projektui pasibaigus viešai ją įdėsiu.
Pirmiausia, man dėl jos visai nėra gėda. Viršsvorio turi tikrai nemažai žmonių ir su tuo susiję kompleksai dažnai jiems padaro kur kas didesnės žalos nei cholesterolis.
Kita vertus, kažkaip reikia įvertinti rezultatus, o čia geriau vieną kartą pamatyti, nei daug kartų paskaityti.
Keturis mėnesius bėgiojau. Daugiau jokio sporto nebuvo. Nei baseino, nei salės. Nebuvo net pirčių, į kurias šiaip jau mėgdavau eiti gan dažnai. Tik bėgimo bateliai ir kelias. Dar šiek tiek jūros ir keli pasimaudymai ežere.
Iš pradžių sekėsi sunkiai.
Ir vėliau ne viskas klojosi sklandžiai.
Bet ilgainiui pamokas išmokau, prisipirkau pleistrų ir tepalų, o panašios bėdos kartojosi vis rečiau. Pasiruošimo viduryje prasidėjo kelio girnelės uždegimas, bet jį išsigydžiau per tris savaites. Po to su keliu jokių problemų nejutau.
Prieš pat „Vilniaus maratoną“ pusmaratonio distancija manęs taip pat nebegąsdino, nes ją jau įveikiau treniruočių metu. Ir ne kartą.
Galiausiai, „Vilniaus maratone“ aš taip ir nebėgau, nes likus savaitei patyriau nesunkią kojos traumą. Ji gyja, bet dar šiek tiek laiko prireiks. Jau beveik nesijaučia einant, bet net ir su menka trauma bėgti 21 kilometrą būtų kvailystė. Šiaip ar taip, tai niekaip nenubraukia visų keturių mėnesių darbo.
Keli žmonės manęs klausė, ar tikrai skauda koją? O gal tiesiog patingėjau bėgti? Atsakau, tingėti metas buvo, kai pradėjau treniruotes. Tada buvo sunku ir perspektyvos labai miglotos. Kai pusmaratonis jau įveiktas, per 4 mėnesius numesta 16 kilogramų, o bėgu gerokai greičiau nei bet kada anksčiau, „Vilniaus maratonas“ man buvo saldainis, kurį paskutiniu momentu iš manęs atėmė. Maža to, teko dar visą pusdienį stebėti, kaip jį doroja kiti ir klausinėti: „Ar skanu?“
Beje, „Vilniaus maratone“ pusmaratonį įveikė mano žmona ir ji tai padarė per 2 val. Na ir dar 14 sekundžių. Bus orientyras man, kai koja pasveiks.
Šaunuolė! O aš tikiuosi oficialiai startuoti dar šiais metais. Mano žmona jau užsiregistravo į „Nidos pusmaratonį“. Jei koja pagis, mano pirmas startas bus ten. Jei ne, spalio mėnesį Vilniuje. Pamatysim.
Kaip jau daug kartų sakiau, mitybos beveik nekeičiau. Norėjau, planavau, bet vis neužtekdavo valios. Taigi, esu puikus pavyzdys, ką per 4 mėnesius galima padaryti tik 3 ar 4 kartus per savaitę išėjus pabėgioti.
Noriu padėkoti treneriui Karoliui Urbelioniui ir „Vilniaus bėgimo klubui“. Greičiausiai jūsų niekada nepavysiu, bet jūs puiki motyvacija stengtis.
Ypač daug pagarbos balų iš manęs keliauja tiems, kurie ryžosi bėgti visą maratoną. Jūs tikrai įkvepiat. Galbūt ateis laikas ir visą maratoną įveiksiu aš pats.
Taip pat dėkui „Nike“ ir „Sport point“. Niekas manęs dėkoti neverčia, bet šie mūsų draugai pasirūpino sportiniais bateliais ir rūbais. Bėgdamas netrunki įvertinti patogios avalynės ir rūbų pranašumus.
Na ir žinoma, dėkui 15min. Iš pradžių man tai atrodė kaip avantiūra, bet niekada neabejojau, kad viskas pavyks. Net ir dabar manau, kad man viskas puikiai pavyko, nors „Vilniaus maratone“ startuoti taip ir neišėjo. Nesu profesionalas, todėl galimybė lengvai įveikti po 10 kilometrų ir daugiau treniruočių metu man svarbiau, nei pavardė rezultatų lentelėje. Ją įsirašyti progų dar bus.
Tai tiek. Kam įdomi mūsų kelionė, tiesiog paspauskite ant žymės „Galiu net aš“ ir rasite visus tekstus. O dar geriau, nieko nespauskite, o tiesiog išeikite pabėgioti, kol neprasidėjo rudeninės liūtys. Iki kito „Vilniaus maratono“ liko vos 362 dienos.
