15min projektas artėja pabaigos link. Dabar galiu pasidžiaugti kai kuriais dalykais, o dėl kai kurių tikrai apmaudu.
1. Numečiau daugiau nei 15 kilogramų. Pamenat, koks mano svoris buvo pradžioje?
O taip jis kito.
Šiuo metu jis toks.
Valio! Sveriu mažiau nei centnerį.
2. Radau naujų draugų ir galimybę bėgioti net ir žiemą.
Pasiruošimas pusmaratoniui mane atvedė į „Vilniaus bėgimo klubą“. Anksčiau nebūčiau net pagalvojęs apie tokį variantą, nes sportininkų klubai atrodo labai rimtai ir neįkandami mėgėjui.
Dabar suprantu, kad juose irgi daug tokių pačių mėgėjų, o atėjus visiškai nebūtina varžytis. Paskutiniam atbėgusiam atsispaudimų daryti tikrai nereikia.
3. Bėgimu užkrėčiau ir savo žmoną.
Ši nuotrauka daryta prieš „Nike“ moterų bėgimą. Mano žmona jį įveikė mažiau nei per pusvalandį.
Beje, per tiek 5 km pabandžiau įveikti ir aš. Pavyko.
4. Nubėgau savo pusmaratonį.
Iš tiesų tai net kelis, tačiau pirmieji buvo bėgami labai lėtai ir po jų patyriau nesunkią kojos traumą. Tiesiog uždegimas, kuris praėjo per tris savaites. Rugpjūčio pradžioje pusmaratonį nubėgau dar kartą.
Palyginimui. Taip aš atrodžiau per pirmą treniruotę, kai trenerio Karolio Urbelionio patartas daugiau vaikščiojau nei bėgiojau. 21 km tuo metu man atrodė kaip fantastinė riba.
5. Svorį numečiau beveik nepakeitęs mitybos.
Tai tiesa. Ją gali patvirtinti mano žmona, draugai ir pažįstami. Nors kai kurių produktų mano racione šiek tiek sumažėjo, bet nepavyko atsisakyti nei saldumynų, nei miltinių patiekalų.
Buvo ir mėsainių, ir cepelinų, ir gazuotų gėrimų. Realiai žiūrėdami į mane jūs galite matyti tikrą vaizdą, kiek svorio metimui man padėjo tik bėgimas. Jokiu kitu sportu neužsiimu ir į sporto klubus nevaikštau.
Na, o apmaudu tik dėl vieno dalyko – nedidelių traumų. Ir panašu, kad viena jų „Vilniaus maratone“ man startuoti neleis. Paskutinę savaitę nebėgioju visai. Net ir vaikščiodamas jaučiu nedidelį skausmą.
Penktadieninės treniruotės metu pajutau nedidelį skausmą kairėje kojoje. Ji gyja, bet net ir nedidelis skausmas bėgant 21 km gali tapti rimta problema. To nenoriu ir jei skausmas nepraeis visiškai, prie starto linijos stos tik mano žmona. Nieko nepadarysi, „Vilniaus maratonas“ bus ir kitais metais.
Iki!
