Deja, po metų galėjau kelti tą patį plakatą. Čia kaip su Naujųjų pažadais – ištrauki seną sąrašiuką iš stalčiaus, pataisai netikslumus kitos spalvos rašikliu ir vėl paslepi iki kitų Kalėdų. Nes gal tie norai kaip nors išsipildys patys. Juk pataisyti jų formuluotę lengviau, nei nupumpuoti dvigubai daugiau kilometrų, tiesa?
Taigi, apsileidimas ar valios stoka, bet po metų kartojau tuos pačius 10 km, o iki pusmaratonio atstumas vis dar atrodė per sprindį trumpesnis nei iki Mėnulio.
Bet. 2016 metais Vilniaus maratone aš nubėgsiu 21,098 km. Šįkart lapuką su pažadu prilipdžiau prie nosies ir paliksiu kabėti ant jos iki rugsėjo 11-osios. Tuomet, kai vėl patvins lakstančių upė.
Drauge su dar dviem 15min žurnalistais Dovydu Pancerovu ir Skirmantu Malinausku priėmėme iššūkį – per keturis mėnesius, iki tos Didžiosios Rugsėjo Dienos kiekvienas asmeniškai pasiruošti įveikti atstumą, kuris šiandien kiekvienam iš mūsų atrodo kaip, na, neslėpkim, truputį drambliuko svajonė.
Ne tik ruošimės, bet ir aprašinėsime tą pasiruošimą, eigą, dalinsimės asmeninėmis pergalėmis ir sunkumais. Ir bandysime būti pavyzdžiais, kad norint rezultatų pasiekti galima net ir tada, jei iš pirmo žvilgsnio atrodo gana sunku. 15min startuoja su nauja rubrika „Galiu net aš“, kurioje jau pasirodė ir pirmieji Skirmanto bei Dovydo tekstai.
TAIP PAT SKAITYKITE: Po velnių, aš storas!
Galiu net aš: ar gali neįgalus ir storas vyrukas nubėgti Vilniaus maratoną?
Kas čia per sadomazochistiniai nukrypimai ir noras plėšytis? – paklaustų kitas. Dar didesnis klausimas – kam, velniai griebtų, to reikia, dėl ko?
Tiesą sakant, tą tikrąjį atsakymą turbūt supras tik tie, kurie bent kartą yra įveikę kokią nors mintyse užsibrėžtą distanciją. Ir nesvarbu, ar tai būtų 500 metrų ar 5 kilometrai – jausmas, kai supranti, kad TAI padarei, atperka visas kančias. Nes pati sau tampi savęs pačios nugalėtoja. Ką ten – asmenine čempione! Kertant finišą vaizdas sulėtėja – dar paskutinis žingsnis! – ir baaaaam (!!!): fanfaros, konfeti, aukso dulkių lietus, orkestras ir kurtinančios minios palaikymo ovacijos.
Ir net nesvarbu, kad atbėgai su paskutiniais. Nesvarbu, kad tų visų blizgučių nebuvo. Nesvarbu, kad išvarvinai kibirą prakaito ir raumenys dreba nuo įtampos. Nesvarbu, kad distancijai įpusėjus ėmei svarstyti, ką čia apskritai darai, pritrūkai motyvacijos ir jau norėjai pasiduoti. Bet kažkoks vidinis balsas tuo metu šūktelėjo, ei, Monika, varyyyyk! – ir įsijungė naujas kvėpavimas.
Tai, kad šiandien sau keliu pusmaratonio kartelę, patikėkit, man pačiai dar sunkiai apsiverčia liežuvis tai ištarti. Nes jei kas prieš trejus ar ketverius metus būtų pasakęs, kad aš apskritai bėgsiu, būčiau tik garsiai nusikvatojus. Oi, ne ne, bėgti?? Aš?? Oi, ne, ačiū, taigi čia visiška nesąmonė. Kankintis neaišku dėl ko, kaip durnelei lakstyt ratais, neee, geriau jau ką nors smagesnio paveiksiu. Nei naudos ten, nei malonumo iš to bėgimo.
Ir tada įvyko lūžis.
Prie mano namų po ilgų laukimo metų duris atvėrė naujas modernus sporto klubas. Jo atidarymo proga rajone buvo organizuojamas bėgimas. Organizatoriai viliojo visus, kurie seniai svajojo apie šitos įstaigos atsiradimą. „Nubėgsi pasirinktą distanciją – gausi mėnesio abonementą už juokingai mažą sumą ir sportuok į valias“, – skelbė.
Seniai laukiau dienos, kai dėl sporto klubo nebereiks trenktis į kitą miesto galą, o galėsiu sau iki jo pasišvilpaudama nupėdinti pėstute. O dar ta patraukli kaina... Juk tik penki maži kilometriukai ir pigus šventinis abonementas – mano!
Iki atidarymo liko dvi savaitės ir aš sutikau. Sutikau įveikti minimalią 5 km distanciją vardan... vardan sumautos nuolaidos, tai bent rinkodarininkai!
Tai čia viskas vyko 2013 metais. Tuomet labai pasistengus galėdavau šiaip ne taip be sustojimo nubėgti 2 km. Labai pasistengus. Na, bet galvoju, ko gi žmogus nepadarysi, truputį pasitreniruosiu, kad jau visai nepuškuočiau, jei ką – paeisiu, bet žūtbūt turiu gautą tą abonementą. Sužaidė principai ir viskas.
Dvi savaites kas antrą dieną sąžiningai prisiversdavau išbėgt. Apsimečiau, kad ruošiuosi bėgimui. Ne taip ir blogai – per tą laikotarpį mano šiaip ne taip įveikiamas atstumas kone padvigubėjo, jau galėjau įveikti 3,5 km. Su štai tokiom galimybėm karštą rugpjūčio dieną stojau į startą. Prie tų visų profų jaučiausi mažų mažiausiai idiotiškai, bet startas duotas – bėgam!
Pusiau miško trasa, kur nemažai kalnų ir kalnelių, atlaikiau pirmą kilometrą, antrą, dar gal šiek tiek trečio ir viskas, stop, visi lenkia, aš pusiau einu (nu nes kaip įmanoma BĖGTI į kalną??). Kitus tris, kaip sakau, nusiridenau. Kitaip to nepavadinsi. Reikėjo matyti mano veidą... O dar už poros valandų turėjau dalyvauti geriausios draugės vestuvėse. Dėl tokių avantiūrų pati sau sukiojau pirštu palei smilkinį, bet tada jaučiausi didvyrė – rankose išsvajota naujo nario kortelė.
Šią istoriją papasakojau ne šiaip sau. Nuo jos viskas ir prasidėjo. Praėjus savaitei po šito gyvenimo įvykio viena šokėja ir šiaip pasportuojanti draugė juokais pasiūlė dalyvaut Vilniaus maratone. Sako, registruojamės, įveiksim tą 4,2 km trasą. Pradžioje numojus ranka (nes, ačiū, juk bėgimas – ne man), vėliau dar kartą suklusau ir netrukus pati nesupratau, kaip sutikau. Dar kartą principai – tai ką, jei „įveikiau“ 5 km, negaliu 4,2 km? Taigi jau beveik bėgikė, no problem, beveik kylu mažiau!
Tada mano namiškiai žiūrėjo į mane kaip į beprotę, kuri per dieną užsimanė iš apvalaino meškiuko tapti sprintere gazele. Panašiai ir pati pagalvodavau, bet visuomet žiūrėjau į tai su humoru.
Tos emocijos, kurias patyriau dalyvaudama Vilniaus maratone tapo neįkainojamos. Ir užsikabinau. Tuomet ėmiau lakstyti su platesne šypsena, kiek išeina – tiek. Vėliau vis padalyvaudavau įvairiuose bėgimuose.
Po metų stojau į savo pirmus 10 km, kuriuos nubėgti buvo nepalyginamai lengviau. Iki šiol mano laikas neblizga, vis dar netelpu į valandą, bet ir nesidraskau, nes bėgimas man – pirmiausia ne sportas, o puiki meditacija, asmeninė joga, galvos pravalymas, pabuvimas su savimi.
Sykį vienas bėgikas pasakė – reikia nubėgti savo skaičių kilometrų, kad pajustum bėgimo malonumą. Kai įvyksta lūžis, tai tampa malonumu. Šiandien tuo patikėjau. Ir tai viena iš priežasčių, kodėl sutikau pasirašyti šiam iššūkiui.
Kai keliems artimiausiems žmonėms pasakiau, kad rudenį bėgsiu 21,098 km, sulaukiau daugybės sarkastiškų, per dantį traukiančių klausimų ir pamokymų. Skubu nuraminti – ne, aš nesiruošiu tapti bėgike. Ne, nesiruošiu tapti sportininke, neplanuoju sąmoningai susitraukti perpus, neplanuoju susigadinti širdies, susidrožti sąnarių, neplanuoju bėgti maratonų, jų laimėti ir iš to gyventi. Turiu ir ką veikti, bėgimas nėra mano prioritetinė veikla ir dėl to, kad kasdien pabėgiosiu, blogesnis žmogus netapsiu.
Juokas juokais, bet tokius klausimus dažniausiai užduoda tie, kurie patys pajudėti išlenda geriausiu atveju kartą per mėnesį, o gal ir kartą per du, jei vadinamą ilgai planuoto „sporto dieną“ lauke lyja arba šiaip labiau guodžia kruasanas su puodeliu kapučino.
Beje, tokių pačių netiesioginių kaltinimų, kaip aš čia sau leidžiu lakstyti, kai esu gimus vaikščioti, sulaukiau ir kai pasiryžau įveikti pirmus 5 km, vėliau – kai atstumą padidinau iki 10 km.
Dabar tikslas dar labiau išaugo, bet drąsiai galiu pasakyti – iki šiol pirmi 3 km yra sunkiausi. O vėliau viskas einasi savaime.
Liko kiek mažiau nei keturi mėnesiai. Stengtis yra kur, treniruoti yra ką. Su kolegomis Dovydu ir Skirmantu jau spėjome prisijungti prie Vilniaus bėgimo klubo ir maratonininko Karolio Urbelionio organizuojamų treniruočių. Tirpdome riebalus, judinam raumenis ir norim įrodyti, kad judėti gali visi. Ir kad tas judėjimas duoda didžiulę naudą visomis prasmėmis.
Ir velniop tuos papildomus kilogramus, grožio konkurso čia nereikia. Gali priminti apskritimą, bet būti greitesnis ir ištvermingesnis už visas ilgakojes manekenes ir sixpackus turinčius bičus. Aišku, norim ir mes sportiškesni tapt. Ir tapsim. Tiek Skirmantas, tiek Dovydas vadina save storais ir kupinais visokių ydų, tokiais, kuriems sunkiai viskas sekasi. Nagi... Galiu išduoti, kad jie truputį meluoja. Nes abu yra šaunuoliai, kuriems reikia paspausti rankas vien už tai, kad šitam iššūkiui pasakė „taip“.
Mūsų visų trijų laukia ilgas pasiruošimo kelias, bet nesame beviltiški. Ir labai norim 15min skaitytojams parodyti, kad kartais reikia mažiau galvoti, o daugiu daryti. Dažniau apsiauti sportinius batelius ir tiesiog išeiti į lauką. O tuomet kojos neša pačios.
Kuo apautos, kaip tą apavą tinkamai pasirinkti ir ką jos patyrė pirmose treniruotėse – jau kitame tekste. Bus įdomu.
