Taigi, esu Skirmantas Malinauskas. Dirbu 15min Žurnalistinių tyrimų skyriuje. Nemažą dalį dienos praleidžiu palinkęs prie kompiuterio ir tai imu jausti.
Prieš savaitę atšvenčiau savo 35-ąjį gimtadienį. Buvo smagu, bet tikiu, kad savo 36-ąjį gimtadienį pasitiksiu kiek pasikeitęs. Kaip visa tai vyks, jūs galėsite pamatyti užsukę į 15min.
Tai nėra reklaminis projektas ir jį sugalvojome patys. Taip, iš karto skubėjome pasitarti su savo srities profesionalais ir, tikiu, jums tai bus įdomu, tačiau skirtingai nei daugelis panašių projektų, šis nėra skirtas aprangos, batų ar kokio nors sporto klubo reklamai. Kita vertus, šių temų specialiai vengti taip pat nesiruošiu.
Esu visiškai laisvas daryti savo pasirinkimus, taip pat ir rinktis formą, kuria bendrausiu su savo skaitytojais. Nesupykit tie, kam ji atrodys nepriimtina. Vieną kartą per savaitę jums papasakosiu, kaip man sekasi.
Tai tiek įžangos, o dabar keliaujam prie esmės. Viršuje matote, kiek sveriu šiuo metu. Tiksliau, kiek svėriau prieš savaitę. Teksto pabaigoje pamatysite, kaip mano svoris pasikeitė per savaitę. Iki „Vilniaus maratono“ liko 4 mėnesiai.
Beje, nesitikiu nubėgti maratono. Taikau į pusmaratonį ir tikrai nesu užsibrėžęs jokių sportinių tikslų. Bėgimas man nėra didžiulis malonumas – greičiau būtinybė galvojant apie savo sveikatą, bet apie viską iš eilės.
Taip aš atrodau šiuo metu. Iš karto atsiprašau už kai kurių nuotraukų kokybę – didelės jų dalies autorius esu aš pats arba mano artimieji.
Sveriu 114 kg ir 100 gramų. Tikrai nemažai. Tai yra didžiausias mano svoris per gyvenimą. Štai kaip aš atrodžiau prieš trejus metus.
O taip aš atrodžiau daugiau nei prieš dešimtmetį.
Taigi, lieka tik grįžti į buvusią formą. Atsisakau saldumynų, gazuotų gėrimų, riebaus maisto, miltinių patiekalų, bėgioju, važinėju dviračiu ir .... žinau, kad tai beveik neįgyvendinama.
Nenoriu savęs labai kankinti, todėl viskas vyks pamažu. Tai turbūt didžiausias mano istorijos skirtumas nuo to, ką jums įprastai tenka skaityti panašiuose cikluose. Mano tikslas nėra tiesiog numesti svorio. Mano tikslas yra tai padaryti per daug savęs nekankinant ir radikaliai nekeičiant susiformavusių įpročių.
Nuo ko pradedama bėgioti? Apšilimo? Kvėpavimo pratimų? Raumenų tempimo? Ne. Nuo batų paieškos. Tai ypač svarbu, kai sveri 114 kg.
Beje, turiu kelis pomėgius, tarp jų piešti, todėl mano tekstuose bus bent po vieną autorinę iliustraciją. Tikiuosi, labai neapsijuoksiu.
Kaip rinktis batus? To nežinojau ir anksčiau sportbačius esu pirkęs tiesiog prekybos centruose esančiose sporto prekių parduotuvėse. Šį kartą kolega pasiūlė kreiptis į profesionalus.
Tokius radau parduotuvėje „Sport point“. Nežinau, ar tai reklama, bet man neišvengiamai teks minėti prekės ženklus, trenerių pavardes, renginių pavadinimus. Tikiuosi, tai niekam neigiamų emocijų nesukels.
Pirmiausia, kaip aš save įsivaizdavau su sportiniais bateliais, vos tik redakcijoje kilo idėja trims mūsų žurnalistams sudaryti sąlygas bėgioti?Daugiau ar mažiau taip.
Kaip visa tai vyko iš tiesų? Nuėjome į parduotuvę, kur gerą pusvalandį pasikalbėjome su ten buvusiu Simu Gedučiu ir Luku Čiurinsku. Nesu tikras, bet spėju, kad Simas yra parduotuvės vadovas, o Lukas pardavėjas-konsultantas.
Simas ilgai pasakojo apie sportinę avalynę. Visą tą kalbą galima sutraukti iki vienos minties: „Patikėkite, sportiniai batai yra labai svarbu.“
Vėliau prasidėjo linksmoji dalis – pėdos tyrimai. Teko pastovėti ant specialaus veidrodinio stovo ir pabėgėti ant takelio. Bėgant mano kojos buvo filmuojamos ir vėliau sulėtinus buvo aiškiai matyti, kaip jas statau. Ar sugebėsite per 5 sekundes rasti šioje nuotraukoje Luką?
Atlikus šiuos tyrimus prasidėjo batų matavimas. Su kiekviena pora iš naujo stojau ant bėgimo takelio, buvau filmuojamas, vertinome rezultatus. Beje, sužinojau, kad esu beveik pilnapadis.
Dar vienas iš patarimų, kuris vis liko galvoje: „Niekada nesirinkite batelių pagal kainą! Vertinkite tik patogumą ir klausykitės profesionalų patarimo.“
Taip aš išsirinkau šiuos batelius. Iš karto skubu pranešti, kad parduotuvėje jie kainuoja 140 eurų. Taip pat turiu pranešti, kad už juos nemokėjau. Gavau dovanų.
Kol kas neturiu su kuo palyginti, bet bateliai tikrai puikūs. Kad ir ką sakyčiau toliau, tai bus panašu į visišką profanaciją, todėl detalesnius įspūdžius palikime ateičiai.
Prie batelių susiradau savo senas treningines kelnes, marškinėlius ir daugiau nei prieš trejus metus pirktą striukę. Neįtikėtina, kažkaip į ją dar tilpau.
Šeštadienį buvo pirma treniruotė. Susirinkome Vingio parke, kur iki „Vilniaus maratono“ visiems atviras treniruotes šeštadieniais 10 val. veda puikus bėgikas Karolis Urbelionis. Jau matau, kokia minia šeštadienį plūstels į Vingio parką. Beje, taip ir padarykit!
Kaip man sekėsi? Viską puikiai iliustruoja ši nuotrauka. Karolis Urbelionis, Monika Svėrytė, Dovydas Pancerovas ir aš. Dar kartą išbandykite savo atidumą. Šioje nuotraukoje vienas treniruotės dalyvis nesišypso. Per 5 sekundes raskite, kuris.
Taip, žiūriu į tas nuotraukas ir suprantu, kad neatrodau labai gerai, bet šitie tekstai nebus apie atrodymą gerai. Jie bus apie tai, kaip aš atrodau ir jaučiuosi iš tikrųjų.
Apie treniruotes dar bus proga parašyti daugiau. Galiu tik trumpai papasakoti pokalbį su savo žmona. Jai buvo labai keista, kur užtrunku kone 2 valandas kasdien. Pasakiau, kad prabėgu 10 km. Ji išsitraukė savo mobilųjį telefoną su programėle „Endomondo“ ir man parodė, kad išeidama tiesiog pasivaikščioti per pusvalandį įveikia 3,5 km. Taip, kol kas aš bėgioju lėčiau, nei mano žmona vaikšto.
Gerai, minčių galvoje daug, bet tekstas tiesiog taps neįveikiamai ilgas, todėl trumpinu. Pabėgiojau savaitę. Vėl šeštadienis ir vėl stoju ant svarstyklių.
Na ką, minus 2 kilogramai ir 200 gramų. Viskas pagal planą, gal net kiek per greitai, bet turint galvoje, nuo kokio svorio metu, visai gerai. Planas – per du mėnesius pasiekti dviženklius skaičius, o per kitus du – kiek galima labiau priartėti prie 90 kg. Pamatysim. Tuos planus gali lengvai sugriauti traumos ar kokios nors kitos aplinkybės.
Dviejų kilogramų praradimas tikrai nėra pastebimas, bet jaučiuosi gerai. Tai tik pradžia. Tikiu, kad tai matyti. Viliuosi, kad kolegos nesupyks už šią nuotrauką iš diskusijos su žurnalistikos studentais Vilniaus universitete. Tiesiog ji daryta penktadienį, prieš pat mano antrąją šeštadieninę treniruotę.
Tai tiek. Paskutinė mintis. Iš tiesų, gana keistai atrodo, kai žmogus ima sportuoti ir apie tai garsiai pasakoja kitiems. Tai puikiai suprantu, bet ką jau padarysi – tokia šio tekstų ciklo esmė.
Manau, jums bus įdomu, jeigu kaip ir aš, nemėgstate svarstyklių. Vargu, ar čia ką nors vertingo ras bėgikai, bet labai norėčiau, kad šiuos tekstus galiausiai skaitytų, kad ir nedidelis, bet vienas kitą teigiamiems pokyčiams motyvuojančių žmonių būrelis. Pasimatysim!
