Žiniasklaidai išplatintame pranešime gamtininkas Selemonas Paltanavičius pažymi, kad šiuo metu yra pats erkių aktyvumo pikas, kuris tęsis dar keletą savaičių, todėl laiką leidžiant gamtoje reikėtų būti pasiruošus.
Anot A.Kupliauskienės, kasmet fiksuojama vis daugiau atvejų, kai gyventojai į draudikus kreipiasi dėl erkių įkandimo sukeltų žalų atlyginimo, o sveikatos draudimo sumos dažnai panaudojamos skiepams nuo erkinio encefalito.
„Praėjusiais metais dėl erkių įkandimo sukeltų žalų į mūsų bendrovę kreipėsi beveik trisdešimt gyventojų. Skiepams nuo erkinio encefalito gyventojai iš viso panaudojo daugiau kaip 20 tūkst. eurų sveikatos draudimo išmokų.
Nepaisant didėjančio gyventojų sąmoningumo, dar ne visi žino, kaip apsisaugoti nuo erkių, ar paprasčiausiai neskiria tam pakankamai dėmesio. Be to, pastebime tendenciją, kad dalis tautiečių nuo erkinio encefalito skiepijasi per vėlai“, – sako A.Kupliauskienė.
S.Paltanavičius sako, kad erkės maitintis pradeda vos nutirpus sniegui ir itin aktyvios išlieka visą pavasarį, iki visiškai sužaliuojant augmenijai ir sužydint augalams. Vėliau šie voragyviai taip pat niekur nedingsta, tačiau jų aktyvumas jau būna kiek mažesnis. Be to, gamtininkas pažymi, kad erkės yra labai atsparios atšiaurioms oro sąlygoms, todėl aukas „medžioti“ ima net ir po labai šaltų žiemų.
„Erkės grėsmę žmonėms kelia kiekvieną pavasarį – net ir po labai šaltų žiemų. Iš viso galima suskaičiuoti 3–4 Lietuvoje besiveisiančių ir žmonėms pavojingų erkių rūšis.
Agresyviausios iš jų yra šuninės arba miškinės erkės, kurios itin aktyviai medžioja savo aukas, yra kibios ir pakankamai greitos. Šios erkės aptinkamos atviresnėse miško vietose ir proskynose, pro kurias prasiskverbia saulės šviesa, mat visos erkės mėgsta šilumą.
Šių erkių gausu neaukštuose miško krūmynuose ir ypač sudžiūvusiuose dilgėlynuose, pro kuriuos perėjus beveik neabejotinai bent viena erkė prikibs prie drabužių“, – sako S.Paltanavičius.
Išalkusių miškinių erkių, pasak gamtininko, iš miško į namus galima parsinešti ir su malkomis ar samanomis grybaujant. Jos taip pat gali pasislėpti ir ilgą laiką išgyventi žmonių drabužiuose, todėl grįžus iš miško patartina juos iš karto išskalbti.
Be to, pavojingos yra ne tik visiškai subrendusios erkės, tačiau jau ir būdamos nimfos ar lervos stadijoje, kai yra ne didesnės nei aguonos grūdas, todėl labai sunkiai pastebimos.
„Kita žmonėms pavojingų erkių rūšis yra pavasarinės pievų erkės. Jos daugiausiai aptinkamos būtent nešienautose pievose. Šios erkės yra margos, santykinai didelės ir lėtos, todėl jas lengviau aptikti ant drabužių ar odos dar prieš įkandimą arba greičiau pašalinti jau įsisiurbusias. Nepaisant to, jos irgi yra pavojingos, nes platina ir Laimo ligą, ir erkinį encefalitą“, – sako S.Paltanavičius.
Be šių žmonėms pavojingų erkių rūšių, S.Paltanavičiaus teigimu, Lietuvoje jau pradeda plisti ir taiginės erkės, kurių pastaraisiais metais aptinkama vis daugiau. Jos gyvena miškuose ir platina tas pačias pavojingas ligas.
Anot S.Paltanavičiaus, ruošiantis į gamtą – ypač miškus – visuomet reikia turėti omenyje ir erkių keliamą pavojų bei tam pasiruošti.
„Patartina, jei tik įmanoma, miške dėvėti uždarus drabužius, pro kuriuos erkėms būtų kuo sunkiau pasiekti odą. Be to, geriausia, kai drabužių audinys yra slidus. Tuomet erkėms prie jo sunkiau prikibti ir juo ropoti.
Be abejo, reikėtų nepamiršti ir specialių erkes atbaidančių repelentų, tačiau būtų klaidinga manyti, kad jie yra visiškai patikima apsauga. Galiausiai, skiepai nuo erkinio encefalito yra tiesiog būtini visiems, kurie dažnai būna miške ar nenori rizikuoti sveikata“, – pabrėžia S.Paltanavičius.
Užkrečiamų ligų ir AIDS centro duomenimis, pernai Lietuvoje fiksuota 2826 Laimo ligos ir 474 erkinio encefalito atvejai. Daugiausiai gyventojų erkiniu encefalitu per šį laikotarpį užsikrėtė Vilniaus (129), Kauno (109), Utenos (53) ir Šiaulių (40) apskrityse. Laimo ligos atvejų daugiausiai fiksuota Vilniaus (960), Kauno (602), Panevėžio (336) ir Šiaulių (204) apskrityse.