Negana to, pasireiškus simptomams, pavyzdžiui, silpstant atminčiai, mes paprastai randame pasiteisinimų, manome, kad nieko bloga nevyksta. Sakome, kad žodis „sukasi ant liežuvio galo“ ar pakliuvome į „atminties duobę“. Sakome „pagalvosiu minutėlę“ arba tiesiog protingai patylime. Daugelis turinčių tokių atminties spragų dar neserga ankstyvosiosios formos Alzheimerio liga, todėl neturėtų perdėm susirūpinti. Tačiau kai kurie serga.
Pateikiame ištrauką iš Dr. Dale'o E. Bredeseno knygos „Įveikti Alzheimerį. Pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa“ („Tyto alba“). Šioje knygoje jis išsamiai pasakoja apie tyrimų centre sukurtą revoliucingą programą ReCODE.
Jei galėtumėte išgyti nuo Alzheimerio ligos, ką papasakotumėte apie savijautą grimztant į demenciją? Ir linksmesne nata – kaip jaustumėtės atgavę gebėjimus? Daugelis žmonių grįžo į normalią būklę laikydamiesi ReCODE protokolo, todėl mes pagaliau sulaukėme atsakymų į šiuos ir kitus klausimus. Netvirtiname, kad visi pacientai patiria tokius pat pirmuosius simptomus, be to, ne visi ir atsigauna. Tačiau kiekvieno asmens patirtis mus nuolat ko nors pamoko.
Pavyzdžiui, Eleanora buvo keturiasdešimties, kai ją ėmė siurbti juodoji Alzheimerio skylė. Jos tėvui buvo vėlyvoji ligos stadija, ir ji ėmė pastebėti savyje tokius pat simptomus, kokie jį vargino prieš keletą metų:
1. Veidų neatpažinimas, vadinamoji prozopagnozija, kai sunku atpažinti ir prisiminti veidus, – buvo pirmasis pokytis, kurį pastebėjo Eleanora, ir tai, regis, įvyko staiga ir pastebimai maždaug tada, kai jai suėjo 40 metų. „Nesiejau to su ankstyvąja demencija, – pasakojo ji, – suverčiau nuovargiui ar mokymosi sunkumams (nors nepamenu turėjusi tokių bėdų būdama jaunesnė). Taip buvo ir mano tėčiui.“
2. Proto aiškumo sumažėjimas (ypač antroje dienos pusėje). „Vis dažniau pajusdavau stiprėjantį protinį „nuovargį“, ypač popiet, po trečios ar ketvirtos valandos. Klaidingai manydavau, kad esu tiesiog labai pavargusi. Padėdama vaikams ruošti namų darbus jausdavausi protiškai išsekusi. Visai panašiai jaučiausi baigdama studijas koledže po intensyvių mokslų ir ilgos egzaminų sesijos, tik dabar tai ištikdavo trečią popiet, nors proto nebūdavau įtempusi. Be to, skaityti, ypač vakarop, būdavo vis sunkiau ir aš dažnai vargiai prisimindavau, ką skaičiusi, kartais vos užvertus puslapį.
Dar ėmiau jaustis „sutrikusi“ per posėdžius, negalėdavau įsitraukti į diskusijas, juolab kai posėdžiai vykdavo dienos pabaigoje. Taip pat pastebėjau, kad kelių žmonių pokalbiuose dažnai tylėdavau, ypač jei imdavo kalbėti sudėtingomis ar prieštaringomis temomis. Tai man nebuvo būdinga. Dažnai jaučiausi neturinti ką pridurti (tiesiog neturėdavau minčių) arba kad mano komentaras bus ne vietoje, nes neišgirdau visų argumentų.
Prireikus kalbėti per posėdžius ar diskusijas, formuluodavau savo komentarą mintyse (ir jaučiausi tarsi sunkiai dirbčiau) ir kartodavau jį tol, kol ateidavo metas kalbėti, – kad užsitikrinčiau, jog viską pasakysiu teisingai arba nepamiršiu, ką ketinu pasakyti. Pirmiau taip nebūdavo.
3. Mažėjantis domėjimasis skaitymu, nesugebėjimas klausytis sudėtingų pokalbių ar juose dalyvauti, nesugebėjimas suprasti sudėtingo siužeto filmų. Pokalbiai „tapo varginantys, – sakė Eleanora. – Nesupratau kodėl. Būdavo sunku suprasti kalbas man svetimomis temomis ir aš tiesiog norėdavau užsimerkti.“
Pastebėjau, kad kelių žmonių pokalbiuose dažnai tylėdavau, ypač jei imdavo kalbėti sudėtingomis ar prieštaringomis temomis. Tai man nebuvo būdinga.
4. Silpstantis gebėjimas prisiminti, ką skaitė ar girdėjo. „Vargino pastangos prisiminti, kaip nusigauti iki prekybos centro ir kokių rūšių sušių norėjo užsisakyti vaikai“, – pasakojo ji.
Anot jos, tais metais prieš pradedant laikytis ReCODE protokolo, viskas, ką jai reikėdavo perskaityti, „atrodė labai sudėtinga ir nieko neprisimindavau. Taip pat būdavo sunku prisiminti ir skaitomų romanų turinį ar žurnalų straipsnius. Skaitymas (nuo kurio buvau priklausoma!) nebekėlė malonumo“.
5. Skurstantis žodynas. Eleanora sunkiai rasdavo reikiamą žodį, jos žodynas sumenko. „Galėdavau pasakyti piktas, bet lioviausi sakyti niršus ar nuožmus. Sakydavau, kad kas nors „nuolat apie ką nors galvoja“, užuot pasakiusi nesiliauja. Sakydavau, kad kas nors labai draugiškas, bet ne visuomeniškas.
Panašiai ieškodavau žodžių kalbėdama – tylėdavau, kol rasdavau tinkamą. Paprastai rasdavau „tinkamą“ žodį arba pasakydavau aplinkiniais būdais. Pavyzdžiui, sakydavau, kad kas nors „daro ką nors žingsnis po žingsnio, kaip ir dera“, nes neprisimindavau žodžio sistemiškas. Tai mane trikdė ir reikalavo didelių proto pastangų, tačiau dar nebuvo taip akivaizdu, kad aplinkiniai pastebėtų.
Pradėjusi laikytis protokolo, maždaug po penkių ar šešių mėnesių kalbėdama su žmonėmis, kartą susivokiau savaime vartojanti žodžius, kurių netariau jau daug metų, ir pati stebėjausi, nes buvau net pamiršusi, kad tokių esama.“
6. Žodžių painiojimas. „Nebuvo neįprasta, kad kartkartėmis supainiodavau vaikų vardus. Tačiau prieš pat kreipdamasi į kliniką ėmiau vartoti visiškai ne tuos žodžius.
Pavyzdžiui, veždama vaikus į mokyklą kelių mokesčio aparato operatoriui šūktelėdavau garsiai ir užtikrintai – „Konferencinis pokalbis!“, o ne pilnas automobilis, kad gaučiau mokesčio nuolaidą. Kitą kartą kviečiau savo kalaitę iš kiemo šūktelėjusi „Čili!“ (kaip tik gaminau pietus), o ne Juno (jos vardas).“
7. Mąstymo lėtėjimas. Ji ėmė lėčiau mąstyti, ypač jausdavosi sutrikusi darbe per posėdžius, ir spausdindavo lėčiau, signalai iš smegenų į pirštus sklido lyg per sirupą.
8. Didėjanti baimė vairuoti ir pasiklysti. Daugybė dalykų, kuriuos vairuotojai turi matyti ir daryti, pradedant kitų automobilių vieta ir judėjimu ir baigiant kelio ženklais bei pėsčiaisiais, Eleanorai ėmė kelti tokį didelį stresą, ji jautėsi vargiai valdanti automobilį.
9. Sunku prisiminti kasdienių darbų sąrašą ir dalykinius susitikimus; nuolat jaučiasi prislėgta, nes reikia kažką padaryti. Eleanora ėmė praleidinėti paskirtus susitikimus: „Labai sunerimau, jutau didelę įtampą, negalėdama suvaldyti visko, kas vyksta mano gyvenime, – sakė ji. – Naudojausi google kalendoriumi ir visur užsirašydavau priminimus, tačiau vis tiek užmiršdavau. Būdama jaunesnė labai pasiklioviau savo atmintimi. Niekada nepraleisdavau susitikimų ir vos kartą surinkusi įsimindavau telefono numerį.“
10. Miego sutrikimai. „Lengvai prabusdavau, o prabudusi labai sunkiai vėl užmigdavau, kai kada užtrukdavau ilgas valandas. Ir per naktį pabusdavau labai dažnai.“
11. Kava nebepadeda atgauti žvalumo.
12. Sunku kalbėtis užsienio kalbomis, iš jų kinų ir rusų, kurias ji puikiai mokėjo.
Kaip parodė Eleanoros pavyzdys, paprastai po daugybės metų, net dešimtmečių, simptomai tampa tokie akivaizdūs, kad galima diagnozuoti Alzheimerio ligą.
Praėjus devyneriems metams po šių simptomų pradžios, 49-erių Eleanora gavo teigiamą tyrimo atsakymą dėl paveldėto Alzheimerio ligos rizikos veiksnio – ApoE4 geno. Ji atliko neuropsichologinį testą, patvirtinusį simptomus atitinkančius sutrikimus. Kitaip sakant, Eleanorą ištikdavo ne šiaip „atminties duobės“. Jos protas silpo. Ką dar, be šių apibūdintų pavienių simptomų, ji jautė tuo niūriu laikotarpiu?
Eleanoros padėtis nėra įprasta. Ji tarsi tyrinėtoja, nuklydusi į bauginantį kraštą, iš kurio mažai kas išsikapsto gyvas... ir įstengusi sugrįžti, todėl gali papasakoti mums, ką jautė. Štai ką iš jos išgirdau:
„Noriu papasakoti, kaip jaučiausi klaidžiodama trinkančių pažintinių gebėjimų „rūke“ – puikiai tai suprantu, nes ištrūkau. Galiu palyginti su jausmu, kai užsidėjusi ausines mėgini kalbėtis su šalia esančiu žmogumi. Viskas skamba prislopintai, pats jautiesi nuo visko atitolęs. Prieš atsigaudama jaučiausi taip, tarsi smegenys būtų aptrauktos plona marle, neleidžiančia palaikyti ryšio su kitais, lengvai įsitraukti į įprastą pokalbį. Kartais prireikdavo nežmoniškų pastangų suformuluoti atsakymą, tarkim, darbe per posėdžius, o paskui jį išsakyti (nepamirštant, ką norėjau pasakyti). Toji „marlė“ buvo kliūtis, pro kurią turėdavau prasiplėšti.“
Eleanora ReCODE protokolo pradėjo laikytis 2015-ųjų pradžioje ir per pusmetį pajuto pažintinių (kognityvinių) gebėjimų pagerėjimą. Po devynių mėnesių ji vėl atliko neuropsichologinį testą – jis patvirtino pagerėjimą. Jos nuojauta, kad grįžo į normalų gyvenimą, nebuvo vaizduotės pramanas ar tiesiog didelis noras. Tai buvo tikra, pamatuota ir objektyviai įvertinta.
2015 metų spalį Eleanora taip apibūdino savijautą ir grįžimą į normalų gyvenimą.
„Jaučiausi tarsi pabudusi. Kad man pagerėjo, suvokiau rugpjūtį, bet rugsėjį man jau buvo aišku, kad „rūkas“ išsisklaidė, ir supratau, kad tam tikri mano pažintiniai gebėjimai pasikeitė. Jaučiausi tarsi atgavusi savo gyvenimą, todėl rašau norėdama jums padėkoti ir papasakoti, ką patyriau, jei tai galėtų padėti kitiems.
Suvokdama savo pokyčius suprantu, kas nutiko mano tėčiui, taip pat ir kas vyko su manimi. Daugybę dalykų priskyriau „nuovargiui“ ar „amžiui“, tačiau dabar suprantu, kad tai netiesa.
1. Veidų neatpažinimas. Dabar kur kas geriau atpažįstu žmones ir prisimenu, kaip su jais susipažinau. Pastebėjau tai rugsėjį per Tėvų dieną apsilankiusi su vaikais mokykloje. Paprastai toji diena keldavo man nerimą, nes neprisimindavau, ką pažįstu, nesusigaudydavau, kas tie žmonės, jeigu jie būdavo be vardo kortelių. Šiemet atpažinau žmones, prisiminiau jų vardus ir jų vaikų vardus ir netgi šį tą apie juos. Negana to, užtikrintai tariau jų vardus, nes ŽINOJAU, kad juos žinau!
2. „Ketvirtos valandos nuovargis“. Jo tiesiog neliko!!! Dabar suprantu, kad sulaukęs beveik penkiasdešimties, tėvas būtent taip ir jausdavosi. Jis baigdavo darbo dieną ligoninėje ir namuose popiet prie televizoriaus tiesiog atsijungdavo. Manėme, kad jis pavargo darbe. Dabar žinau, kad tai buvo ankstyvoji demencija. Vos prasidėjus, sunku ją atpažinti.
3 ir 4. Skaitomo teksto supratimas ir įsiminimas. Viskas pasitaisė! Dabar ką nors perskaičiusi arba kam nors ką nors papasakojus prisimenu beveik viską – tai didelis pokytis. Galiu klausytis ir suprasti pokalbius svetimomis temomis.
5 ir 6. Žodynas ir žodžių ieškojimas. Manau, kad dabar vartoju daugiau žodžių kam nors nusakyti. Nė neįsivaizdavau, kad mano žodynas buvo susiaurėjęs, o kalba skurdesnė, tačiau taip buvo. Dabar suprantu tai, nes vėl imu vartoti „skambius“ žodžius. Tebeieškau žodžių, bet kur kas rečiau, ir galiausiai juos atrandu!
7. Aiškumas ir mąstymo sparta. Dabar padėdama vaikams rašyti rašinius ar ruošti namų darbus jaučiuosi daug sumanesnė. Neseniai ir pati parašiau šį tą – nedariau to metų metus – taip greit ir susikaupusi, kaip kadaise, jaunystėje. Ir spausdinu taip pat greitai kaip anksčiau.
8. Vairavimas. Nerimas, varginantis vairuojant, slopsta.
9. Susitikimai ir kasdienių darbų sąrašas. Dabar geriau prisimenu paskirtus susitikimus ir nuolatinė baimė, kad ką praleisiu, sumažėjo. Ne viskas tobula, bet tikrai geriau. Kur kas mažiau reikia pastangų kam nors prisiminti. Nebeprašau vaikų palikti raštelių su prašymais.
10. Miegas. Kad miegas pagerėjo, supratau ėmusi laikytis protokolo ir vakarais pradėjusi vartoti melatoniną ir magnį. Pastebėjau, kad pirmojo tarpsnio miegas tapo kietesnis ir trunka nuo trijų iki keturių valandų (ilgiau nei pirma) ir kad kartais naktimis prabundu neilgam ir ne taip dažnai. Nebesijaučiu „visą laiką pavargusi“, o išsimiegojusi jaučiuosi tiesiog puikiai!
11. Kofeinas. Išgėrusi kavos pažvalėju – anksčiau to nebūdavo.
12. Užsienio kalbos. Neįtikėtina, tačiau ilgus metus nekalbėjusi kiniškai ir rusiškai ėmiau sparčiai prisiminti šias kalbas, pradėjau užsirašinėti kiekvieną grįžtantį žodį.
Mane labiausiai pribloškė štai kas: kaip aš niekam neprasitariau pastaraisiais metais turėjusi tokių problemų. Tiesiog negalėjau visko susieti. Išoriškai buvau veikli. Maniau, kad kartais viskas „apsimigloja“, bet neįstengiau suprasti, kas iš tiesų blogai.
Pokyčiai vyksta lėtai, jų iš tiesų nepastebi, nes protinis nuovargis toks stiprus, kad jautiesi paprasčiausiai išsekęs ar perdegęs. Sveikdama suprantu tas bėdas. Jaučiuosi tarsi „pabudusi“ ir tik viliuosi, jog tai nesibaigs. Nė nežinau, kaip tinkamai jums padėkoti. Jūsų protokolas tikrai pakeitė mano gyvenimą.“
Dr. Dale E. Bredesen. Įveikti Alzheimerį. Pirmoji veiksminga prevencijos ir gydymo programa („Tyto alba“).
Dr. Dale'as Bredesenas – pasaulinio garso neuromokslininkas, pripažintas Alzheimerio ligos tyrimų lyderis, daugiau nei tris dešimtmečius paskyręs šios ligos prevencijai ir gydymui, M. S. Easton Alzheimerio tyrimų centro prie Kalifornijos universiteto Los Andžele direktorius.
Šioje knygoje jis išsamiai pasakoja apie tyrimų centre sukurtą revoliucingą programą ReCODE.
Tai kognityvinių funkcijų atkūrimo protokolas, kurio laikantis ne tik atgaunamos Azheimerio liga ir ją pranašaujančiais sutrikimais sergančiųjų pažintinės funkcijos, bet pacientai šį pagerėjimą netgi gali išsaugoti.
Alzheimerio liga priskiriama prie neišgydomų ligų. Kasmet ji pakerta vis daugiau žmonių. Prognozuojama, kad 2050-aisiais pasaulyje ja sirgs 160 milijonų žmonių.
Ši knyga – nuoseklus praktinis vadovas, iš kurio sužinosite, kaip prasidėjus Alzheimerio ligai ar pasireiškus ją pranašaujantiems sutrikimams neleisti toliau silpti pažintinėms funkcijoms ir kaip jas atkurti bei išsaugoti. Joje pasakojama, kaip liga atrodo „iš vidaus“, kaip ji vystosi ir kodėl taip plačiai paplitusi. Sužinosite, kaip žmonės patys sau sukelia Alzheimerio ligą.
