Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Akušerijos ir ginekologijos klinikos gydytojas akušeris ginekologas doc. dr. Eimantas Švedas nusprendė nebetylėti.
Ne tik Lietuvoje, bet ir Skonės universitetinės ligoninės Moterų klinikos Onkologijos centre Švedijoje dirbantis specialistas sako: pakaks vilkinti įstatymo priėmimą ir diskriminuoti vaisingumo problemų turinčias šeimas.
„Norėtųsi, kad įstatymas galų gale būtų priimtas, kad pagalbą šeimos gautų ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse universitetinėse įstaigose. Noriu, kad būtų galima mokyti ateinančią gydytojų ginekologų kartą. Norėtųsi, kad orientuotumėmės į teisingą pagalbą šeimoms“, – aiškina E.Švedas.
Pažiūros keitėsi dirbant Švedijoje
46 metų E.Švedas – daugiavaikis tėvas, šeimoje auginantis keturis vaikus: tris berniukus ir mergaitę.
Kliūčių susilaukti vaikų Švedams nekilo ir, teisybės dėlei, buvo laikas, kai pagalbinio apvaisinimo procedūras gydytojas vertino atsargiai dėl liberalaus požiūrio į eksperimentus su embrionų kamieninėmis ląstelėmis. Tačiau darbo patirtis Švedijoje tolydžio keitė jo nuostatas.
Norėtųsi, kad įstatymas galų gale būtų priimtas, kad pagalbą šeimos gautų ne tik privačiose klinikose, bet ir valstybinėse universitetinėse įstaigose.
Atsiradus įstatymuose numatytiems saugikliams, reglamentuojantiems eksperimentus su kamieninėmis ląstelėmis, jis įsitikino, kad šiais laikais galima suderinti nevaisingų šeimų poreikius, medicinos pažangą ir gyvybę saugančias nuostatas.
„Lietuvoje daugybė ekonominių, bankinių verslų, prekybinių tinklų veikia pagal skandinavišką praktiką. Švediško kapitalo verslo modeliai perkeliami čia ir puikiai funkcionuoja. Kodėl tai negalėtų galioti ir pagalbinio apvaisinimo įstatymui? Kodėl šiuo klausimu esame įstrigę ir nejudame pirmyn? Mano manymu, švedų pagalbinio apvaisinimo modelį galėtume imti kaip pagrindą“, – svarsto E.Švedas.
Žinios nepasiekia universiteto auditorijų
E.Švedas pabrėžia apie pagalbinio apvaisinimo įstatymą kalbantis kaip žmogus iš šalies, nes tiesiogiai šioje srityje nedirba.
„Tačiau esu universitetinis žmogus, dirbu docento pareigose ir jaučiu didžiulę nuoskaudą, kad perteikdami žinias jaunimui negalime mokyti nevaisingumo problemas sprendžiančių technikų ir technologijų, nes visa pagalbinio apvaisinimo metodų praktika yra sukaupta privačiame sektoriuje ir į universitetinę ligoninę nėra atėjusi“, – apgailestauja pašnekovas.
Jam liūdna, kad porų nevaisingumas yra paverstas verslo objektu, o vaikų nesusilaukiančios šeimos negali tikėtis valstybės paramos.
„Pagalbinio apvaisinimo įstatymo nėra, todėl tos žinios lieka už universiteto ribų. O atsakingi asmenys, kurie priima sprendimus ir teikia siūlymus, neturi supratimo ir galios ugdyti ir mokyti technikų, apie kurias jie filosofuoja diskusijose ir įstatymo projektuose“, – stebisi E.Švedas.
Kalba tai, ko neišmano
E.Švedas pažymi: tarptautinėje ligų klasifikacijoje nevaisingumas yra apibrėžiamas kaip liga.
„Vadinasi, jos gydymas yra medicininės praktikos klausimas. Dabar gi politikai reguliuoja medicinos praktikos dalykus. Įsivaizduokime, kad jie imtų aiškinti, kaip operuoti apendicitą ar gydyti vėžį“, – lygina gydytojas ginekologas.
E.Švedas užtikrina, kad supranta kai kurias politikų dvejones ir argumentus, tačiau visiško neveiklumo tuo neįmanoma pateisinti: „Tai, kad nepriimtas sprendimas įstatymu paskirstyti šiek tiek biudžeto lėšų vaisingumo problemų turinčioms šeimoms padėti, yra nepriimtina.“
Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžete kitąmet numatyta 868 860 eurų pagalbinio apvaisinimo paslaugų apmokėjimui, jei įstatymas bus priimtas. Tačiau nepanašu, kad tai įvyks.
Bijome to, kas jau vyksta
Medikų ir mokslininkų bendruomenė neslepia: kol kas pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas nepateisina lūkesčių – ne į tai norisi lygiuotis. Toks įstatymas neleistų remtis gerąja medicinos praktika ir įrodymais pagrįstos medicinos principais.
Pagalbinio apvaisinimo šalininkai sulaukia kritikos, kad per mažai dėmesio kreipiama į gyvybės apsaugą. Kaskart kyla diskusijų audros dėl embrionų šaldymo, jų skaičiaus, keliamas ir klausimas dėl to, koks gi nepanaudotų embrionų likimas.
„Mane, kaip gydytoją, šis momentas irgi labai jaudina: kas atsitiks su tais užšaldytais embrionais, kai baigsis penkerių metų saugojimo laikotarpis ir jie niekam nebus reikalingi? Kas su jais atsitiktų poros skyrybų atveju? Kas bus tas žmogus, kuriam teks atsakomybė sunaikinti likusius embrionus?“ – svarsto E.Švedas.
Kita vertus, jo teigimu, šiandien egzistuojanti praktika neturi alternatyvų embrionų užšaldymui, nes apvaisinimo už kūno ribų metodikos efektyvumas yra neaukštas, dalis embrionų neprisitvirtina motinos gimdoje, todėl „laukiančių eilėje brolių” buvimas būtinas.
Nepaisant akivaizdžios mokslo pažangos, embrionų užšaldymo atsisakymas ir praktikoje dar neveikiantis motinos kiaušialąsčių šaldymas, kaip alternatyva, dar neveikia.
E.Švedas atkreipia dėmesį, kad privačioje praktikoje šie klausimai sprendžiami, tik neaišku – kaip.
„Verslo įmones sunku kontroliuoti ir užtikrinti jose suteikiamų medicininių procedūrų patikimumą, saugumą, etiškumą. Tuo metu šiuos dalykus apibrėžus įstatyme piliečių ar religinės organizacijos iš valstybinių įstaigų galėtų gauti visas ataskaitas“, – aiškina E.Švedas.
Medicinos pažangos nepaneigsi
Technologijų plėtra ir genetikos mokslo proveržis turi didelės įtakos medicinai. „Medicininiai technologiniai įrankiai visada bus diskusijų objektas“, – įsitikinęs E.Švedas.
Verslo įmones sunku kontroliuoti ir užtikrinti jose suteikiamų medicininių procedūrų patikimumą, saugumą, etiškumą.
Pagalbinio apvaisinimo priešininkams kliūna ir ankstyvosios stadijos embrionų genetinė patikra, įgalinanti perkelti į gimdą tik sveikus embrionus, kurie potencialiai gali implantuotis bei vystytis.
„Iš etinės pusės tai yra žmonių atranka ir rūšiavimas. Tačiau juk tai vyksta ir šiandien: pakitusius vaisiaus chromosomų rinkinius galima nustatyti ne tik iš vaisiaus vandenų, bet ir neinvaziniais metodais – iš motinos periferinio kraujo. Moters kraujyje yra nešiojamo embriono genetinė medžiaga, iš kurios nustatomas chromosomų derinys, galintis atsakyti, ar vaisius turi genetinių ligų, netgi jo lytį“, – pasakoja E.Švedas.
Kiekviena kultūra tokius tyrimus priima ir vertina skirtingai. „Pavyzdžiui, vokiečiams tai – skaudi tema, nes istorijoje jie turėjo politiką, kuris užsiiminėjo eugenika.“
Visuomenė nustato taisykles
E.Švedas įsitikinęs, kad dėl visko galima susitarti ir visas vertybines nuostatas apibrėžti įstatyme.
Pavyzdžiui, švedai nusprendė, kad valstybė neapmokės pagalbinio apvaisinimo procedūrų homoseksualioms poroms, panaudojant donoro spermą.
„Visuomenė nusprendė, kad tai neturi būti daroma už valstybės lėšas. Be to, Švedija apmoka tik tris pagalbinio apvaisinimo ciklus. Tuo metu Suomija – neribotą skaičių“, – šalių apsisprendimus pristato E.Švedas.
Pasak jo, lietuviai irgi galėtų susitarti dėl saugiklių, tarkime, kad valstybės pagalba būtų teikiama tik santykius oficialiai įregistravusioms poroms ar pan.
Iš nevilties net emigruoja
Skaičiuojama, kad kas šešta pora Lietuvoje negali susilaukti vaikų, t. y. nevaisingų porų šalyje gali būti apie 50 tūkst.
Tikslaus skaičiaus žinoti neįmanoma, nes dalis porų ieškoti pagalbos išvyksta į užsienį: procedūras atlieka Latvijos, Estijos, netgi Turkijos klinikose. Kai kas net emigruoja.
Pagal dabartinę šalies politiką pinigų pagalbinio apvaisinimo procedūroms neturinčios šeimos yra diskriminuojamos.
Procedūroms žmonės ima kreditus. Įsivaizduojate: vaikas, kuris nupirktas už kreditą!
„Procedūroms žmonės ima kreditus. Įsivaizduojate: vaikas, kuris nupirktas už kreditą! Tada jis tampa aukso kainos. Tėvai taip susitelkia į vaiko atėjimą, kas mes, dirbantys akušerijoje ir ginekologijoje, jaučiame jų spaudimą, perteklinius reikalavimus tyrimams ar net Cezario pjūvio operacijai. Tie investuoti pinigai keičia žmogaus psichologiją“, – sako E.Švedas.
Pasaulyje po pagalbinio apvaisinimo gimsta apie 4–5 proc. vaikų.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymas, E.Švedo nuomone, iš esmės skirtas viduriniajai klasei: „Tiems gyventojams, kurie kuria valstybės gerovę, bet neturi pakankamai lėšų brangioms technologijoms.“
Dirbdamas Švedijoje E.Švedas įsitikino, kad pagalbinio apvaisinimo įstatymas gali būti ne tik padedantis šeimoms, bet ir etiškas, moralus, saugantis gyvybę: „Užteks diskutuoti. Imkime ir perkelkime švedų modelį čia.“
