Liga smogė kaip gripo komplikacija
Liga Birutei buvo kaip perkūnas iš giedro dangaus. Moteris sveikata niekada pernelyg nesiskundė. Tačiau būdama 34-erių, smarkiai susirgo gripu. Gydytojai ją vos išgelbėjo. Kai pasveiko, po dviejų savaičių – dar vienas panašus virusas. Ir vėl pakilo labai aukšta temperatūra, ir vėl gydytojams teko pasistengti, kad moteris pasveiktų. Tąkart medikai ją taip pat „ištraukė“, bet pasireiškė komplikacija – ištino visi sąnariai. Moteris gavo siuntimą pas reumatologą, tačiau tąkart lėtinė liga – reumatoidinis artritas – jai dar nebuvo nustatyta.
Nieko gera nežadanti diagnozė ją pasivijo po dvejų metų, kai liga išsuko rankų pirštų sąnarius. Reumatoidinis artritas – tai lėtinė, nuolat progresuojanti uždegiminė sąnarių liga. Vaistai ją gali tik pristabdyti, tai reiškia, kad jų dėka liga progresuoja lėčiau, tačiau vis tiek ji palaipsniui pažeidžia visus sąnarius, taip pat gali pažeisti ir kitus organus – raumenis, plaučius, širdį, kraujagysles, odą, nervus ir akis.
„Man skyrė vaistus, kurie sulėtino ligą, tačiau liga nuolat žengia į priekį. Ir nieko čia nepadarysi – tokia ji jau yra. Tiesa, po pirmo ligos išpuolio kurį laiką jaučiausi gerai, tačiau reguliariai kas dvejus metus mano organizmas priprasdavo prie vaistų, jie nebeveikdavo ir liga paūmėdavo: pradėdavo tinti kurie nors sąnariai ir juos išsukdavo. Tuomet daktarai pakeisdavo vaistus ir dvejiems metams vėl viskas būdavo daugmaž gerai“, – pasakojo moteris tokiu tonu, tarsi kalbėtų apie paprastus kasdienius reikalus.
Išsukinėja sąnarį po sąnario
Paklausta, ar tikrai nejaučia nerimo dėl ateities, Birutė atviravo iš pradžių galvojusi, kad pagers vaistų ir viskas bus gerai. Tačiau vėliau buvo visko – ir ašarų, ir nervų.
„Buvau prisiskaičiusi apie savo ligą ir žinojau, kad ji nepagydoma, kad kuo toliau tuo bus blogiau, tačiau stengiausi nepulti į neviltį. Nors, aišku,buvo ir labai sunkių laikotarpių. Kai jausdavausi labai blogai, sukdavo sąnarius, ašaros pačios tekėdavo, nes net puoduko pati negalėdavau pakelti. Liga man prasidėjo nuo smulkiųjų sąnarių – rankų ir kojų pirštų. Jie jau visi išsukioti. Po to plėtėsi toliau – jau ir pečiai paliesti, ir žandikaulis, iš esmės visiškai sveikos likusios tik alkūnės.
Kai tokia liga užklumpa, jau tikrai nebegali gyventi vienas, nes be pagalvos neišsiversi. Nei tu panešti nieko negali, nei pakelti, labai daug ko nesugebi daryti. Dėl to labiausiai ir būdavo pikta – kad negali atlikti, regis, paprastų veiksmų. Tačiau kai pakeisdavo vaistus, pasidaro geriau, vėl susitaikai su liga ir gyveni toliau. Jeigu sąnarys išsuktas, sulenktas, jau viskas, jo neatstatysi. Mikrochirurgai gali juos ištiesinti, bet tuomet to sąnario nebesulenksi. Kam tuomet tiesinti, jei tuomet pirštai taps nevaldomi? Dabar bent jau galiu juos sulenkti. Taigi geriau jau kuproti nei tiesūs“, – pasakojo biržietė.
Išsukti pirštai – ne kliūtis dirbti kirpėja
Sunku patikėti, bet Birutė, nepaisydama ligos išsukiotų savo pirštų, vis dar dirba kirpėja. Paklausta, kaip žmonės reaguoja į jos rankas, teigė, kad reakcijos būna įvairios.
Liga man prasidėjo nuo smulkiųjų sąnarių – rankų ir kojų pirštų. Jie jau visi išsukioti.
„Mano klientai, o jų turiu daug, mane seniai pažįsta ir žino, kaip dirbo. Kai užklysta ne mano klientai, jie taip pat nėra visai nepažįstami. Juk žinote – Biržai yra kaip didelis kaimas, visi apie visus viską žino. Žinoma, kartais paklausia, kas atsitiko. Ne viena gydytoja man sakė, kad tik todėl turiu dar veikiančius pirštus, galiu juos sulenkti, kad dirbu ir lavinu juos. Kadangi pati sau viršininkė, kirpykla yra mano, kai negaliu dirbti, užrakinu, parašau raštelį ir išeinu namo. O kol galiu, stengiuosi judėti. Kitą kartą taip pavargsti, kad atsiguli ir, atrodo, daugiau neatsikelsi, bet vėl keliesi ir vėl eini iš paskutiniųjų.
Jei nori valdyti šią ligą, turi pats stengtis. Svarbiausia nenustoti judėti – per „negaliu“, nes tik judėjimas padeda išlaikyti judrumą. Kartais visai neblogai jaučiuosi, kartais šlubuoju, bet vis tiek einu. Jei kas gatvėje šlubuojančią sustabdo, kai esu geros nuotaikos, pajuokauju, kad tingiu vaikščioti ir einu koją už kojos vilkdama, kvėpuoju grynu oru. Kitą kartą išsikalbu, paaiškinu savo ligą. Išsukti sąnariai jau nebeskauda, bet tie, kurie dar sąlyginai sveiki, skauda net ir geriant vaistus. Dėl to turiu pamiršti ir langų valymą, ir daugelį kitų darbų“, – pasakojo Birutė.
Kol gali judėti, dar turi vilties
Moteris sakė, kad daug žmonių, sergančių jos liga dėl savo apribotų judesių ir subjaurotų pirštų bijo dažnai rodytis viešai, tačiau ji pati jau seniai nebegalvoja apie tai, kaip atrodo ir kas ką galvoja.
Neretai Biržų miestelio gyventojai, atėję pas ją kirptis, tik iš jos sužino, kad sąnarių skausmo nereikia kęsti, o reikia vykti pas gerus specialistus ir gydytis.
„Be galo mėgstu teatrą ir jei tik galiu į jį nueiti, einu. Net jeigu reikia lazda pasiremti. Man svarbu judėti, o kaip čia kas atrodo, manęs nedomina. Būna dienų, kai visai gerai einu, būna, kad labai šlubuoju, bet nekreipiu į tai dėmesio. Tik tiek, kad viską darau sulėtintu ritmu: padarai vieną darbą, pailsi, tada vėl stoji ir eini, nes žinai, kad sustoti negalima.
Žinoma, sėdėti ir gulėti patogiau, nes neskauda, tačiau teko sutikti vieną moteriškę, daug jaunesnę už mane: atsisėdo į vežimėlį, kad mažiau skaudėtų, bet jau nebevaikšto, sukaulėjo. Taigi nuo vežimėlio saugo tik judėjimas. Jei sunku eiti iš ryto, pasiimu ramentus, prasivaikštau po kambarį penkiolika minučių, ir jų man nebereikia“, – aiškino pašnekovė.
Ji jau įprato būti priklausoma ir nuo oro. Bet kokia staigi temperatūrų kaita jai atneša skausmą.
„Pavyzdžiui, jeigu šiandien šlapdriba, o rytoj pašals, todėl naktį man tikrai skaudės sąnarius, jokie vaistai nepadės. Jeigu oras tolygus, visiškai kita savijauta. Atrodo, net vaistų nebereikia. Taip pat labai gerai, kai šilta. Buvau išvykusi į šiltus kraštus, atrodo, gyventum ten kaip rojuje ir niekada daugiau neturėtum problemų su sąnariais. Aišku, taip nebūtų. Vis tiek liga eina į priekį“, – vardijo Birutė.
Tapo ambasadore Biržuose – veja visus pas daktarus
Birutė – viena pirmųjų pacienčių, pradėtų gydyti biologine terapija. Pirmą kartą pagal sutartį su vaistų kompanija moteris ją išbandė prieš septynerius metus, kai Lietuvoje šis vaistas dar nebuvo registruotas, ir vartojo juos penkerius metus. Kaip ji pati sako, jokie vaistai neveikė taip gerai tokį ilgą laiko tarpą. Po to teko grįžti prie įprastų vaistų, jie vėlgi veikė tik dvejus metus.
„Dabar pusantrų metų vėl gaunu tą pačią biologinę terapiją. Kartą per mėnesį jos susilašinti vykstu į Santaros klinikas. Per tą laiką visgi buvo pažeisti nauji sąnariai, bet tyrimai puikūs. Tai reiškia, kad vaistas gerai veikia, bet liga, deja, vis tiek važiuoja į priekį. Tačiau aš labai tikiu gydytojais ir darau viską, ką jie man pataria. Yra žmonių, kurie žolelėmis gydosi, tačiau aš matau, kad jie vos pajuda. Tuo tarpu aš vis dar judu tik gydytojų dėka.
Pati domėjausi, kaip mano ligą veikia mityba. Lankiausi pas Ksaverą Vaištarienę, kuri daug knygų apie mitybą prirašiusi. Badauti ji man nesiūlė, bet patarė nevalgyti gyvūninės kilmės produktų. Tris mėnesius bandžiau taip maitintis, bet atsirado mažakraujystė, teko gerti geležies preparatus. Organizmui buvo lengviau, bet didelio efekto nepastebėjau, kad taip imčiau ir visko atsisakyčiau. Dabar tiesiog stengiuosi valgyti kokybišką maistą. Valgau, ką noriu, bet su saiku“, – teigė pašnekovė.
Savo miestelyje Birutė tapo savotiška ambasadore. Neretai Biržų miestelio gyventojai, atėję pas ją kirptis, tik iš jos sužino, kad sąnarių skausmo nereikia kęsti, o reikia vykti pas gerus specialistus ir gydytis.
„Būna, kad ateina pas mane žmonės su reumatu, guodžiasi, kad skauda sąnarius, negali net atsikelti, o šeimos gydytoja niekur nesiunčia, išrašo priešuždegiminio tepalo, ir tiek. Jau daug žmonių mano dėka pateko pas specialistus ir pradėjo gydytis. Jie net nežinojo, kad reikia gydytis. Būna ir tokių, kurie neigia ligą, įsitikinę, kad pagers šiek tiek vaistų ir pasveiks.
Neatimu tos vilties, sakau, labai gerai, kad taip galvojate. Tuo tarpu aš žinau, kad niekada nepasveiksiu, kad situacija tik blogės, bet stengiuosi nenusiminti, neraudoti ir neverkti, tiesiog stengtis daryti, ką sako daktarai“, – tikino moteris, kurios optimizmo galėtų pavydėti ir sveikieji.
