Pasak gydytojos onkologės Editos Juodžbalienės, pastaruoju metu krūties vėžiu suserga vis jaunesnės moterys, tad labai svarbu laiku pastebėti simptomus ir atpažinti ligą.
„Vėžys – labai individuali liga, tad nebūna dviejų panašių atvejų. Vienoms moterims gali atsiliepti genetika, o kitoms pakenkti elektromagnetinis spinduliavimas, kurį skleidžia mobilieji telefonai, televizoriai ar kompiuteriai, ne į naudą moters organizmui ir jų vartojami hormoniniai kontraceptikai, – pažymi onkologė-chemoterapeutė E.Juodžbalienė. – Jei diagnozė bus panaši, skirsis moters organizmo reakcija į vaistus ir gydymą. Deja, kol kas nėra sukurtas toks vėžio gydymo būdas, kuris visiškai apsaugotų nuo nepageidaujamų reakcijų, todėl geriausia šią ligą pastebėti ankstyvoje jos stadijoje.“
Keli simptomai, signalizuojantys, kad moteriai reikėtų apsilankyti pas onkologą:
- Jautrumas pažastyje, kartais pereinantis net į skausmą. Krūties vėžys pirmiausia plinta į pažasties limfmazgius, todėl bet kokie jų patinimai, pažasties jautrumas gali signalizuoti apie grėsmę. Pastebėjus nenormalius kietus audinių darinius, reikėtų kreiptis į gydytoją.
- Krūtų paraudimas ir niežulys. Jeigu krūtis patinusi ir karšta, tai gali reikšti retą uždegiminę krūties vėžio formą, kuri gali kelti patinimą, niežėjimą ir skausmą krūtinėje. Oda gali pleiskanoti ar turėti nedideles mėlynas žymes, taip pat celiulitinius nelygumus krūtyje. Įprastai menstruacijų metų krūtys padidėja, tampa skausmingos ir jautrios, tačiau, jei jautrumas užsitęsia ilgą laiką, vertėtų pasirodyti gydytojui.
- Skausmas nugaroje. Jeigu netikėtai imamas jausti skausmas tarp menčių – tai gali būti pirmieji krūties vėžio signalai. Paprastai tokie skausmai sietini su traumomis ar raumenų uždegimu, tačiau augliai kartais vystosi krūtų audiniuose krūtinės gilumoje ir būna juntami prie stuburo ar šonkaulių. Gali būti ir taip, kad šonkaulius ar stuburą apėmė metastazės – piktybinės išplitusio auglio ląstelės.
- Pakitusi spenelių forma. Dažniausiai vėžys išsivysto po speneliu, pakeisdamas jo formą ir jautrumą. Spenelis gali tapti skausmingas, pakeisti spalvą, kartais iš jo gali išsiskirti skaidrios gleivės, kraujas ar pienas net nežindant. Pastebėjus bet kokius pakitimus, būtina kreiptis į gydytoją.
Anot gydytojos onkologės E.Juodžbalienės, vėžio gydymo metu pažeidžiamos ir sveikos ląstelės, audiniai, organai, tad nepageidaujami poveikiai neišvengiami. Kokie jie bus, priklauso nuo konkrečios ligos gydymo metodų ir moters organizmo savybių. „Po operacijos pacientes gali varginti skausmas ir silpnumas. Chemoterapija veikia visas greitai besidauginančias ląsteles (tai gali būti ne tik piktybinės, bet ir plaukų folikulų, kraujo gamybos, gleivinių ląstelės ir pan.), o gydymo poveikis priklauso ir nuo vaistų, ir nuo jų dozių. Dažniausiai pacientes pykina, jos vemia, netenka apetito, silpsta imunitetas, todėl dažniau vargina peršalimo, infekcinės ligos, išslenka plaukai, dingsta mėnesinės, moteris gali tapti nevaisinga. Švitinimo pašalinis poveikis – nuovargis, odos pažeidimai švitinimo vietoje. Nuo hormonų terapijos atsiranda karščio bangos, sutrinka mėnesinės, vargina sąnarių sustingimas ar skausmai. Taikinių terapijos toleruojamos neblogai, galimi į alergiją panašūs simptomai, tačiau ilgai gydant būtina stebėti širdies veiklą“, – pastebi onkologė.
Anot gydytojos onkologės E.Juodžbalienės, šiais pažangiais medicinos laikais sergant vėžiu didžiulis dėmesys skiriamas ne tik ligos diagnostikai, efektyvių gydymo būdų parinkimui, bet ir ligonio gyvenimo kokybės palaikymo klausimams. Tam gali padėti ir alternatyvioji medicina (fitoterapija, aromaterapija, masažai, meditacija, papildai).
Yra keletas aspektų, į kuriuos ypač norėtųsi atkreipti dėmesį, jei pacientei buvo taikyta chemoterapija.
Ką pacientės pačios gali padaryti sveikatos labui, kad liga negrįžtų?
Įvertinti mitybos niuansus, tartis dėl jų su gydytoju. PSO duomenimis, 1/3 vėžinių susirgimų atsiranda dėl mitybos ypatumų. 
Šiandienėje literatūroje didelis dėmesys skiriamas onkologinių ligonių mitybai. Šiuolaikiniame maiste pilna sintetinių maisto priedų. Nereikėtų vadovautis apgaulingais užrašais ant maisto produktų etikečių (be E, be jokių E), nes, išanalizavus etiketes, dažnai tie maisto priedai aptinkami.
Svarbu suvokti, kad nėra vienos dietos sergant vėžiu. Turi būti atsižvelgiama į kiekvieno paciento biologinius veiksnius (vitaminų kiekį, maistinę vertę, kalorijas), psichosocialines, kultūrines maisto savybes. Pavyzdžiui, onkologiniams ligoniams reikia daugiau baltymų nei sveikiems žmonėms. Trūkstant baltymų sumažėja darbingumas, taip pat sumažėja kraujo ląstelių gamyba kaulų čiulpuose, silpnėja imunitetas. Sumažėja fermentų gamyba, hormonų gamyba įvairiose liaukose. Kitas niuansas – onkologinių ligonių virškinamojo trakto kokybė dažnai pakitusi, todėl reikia patikrinti mėsos ir kitų produktų toleranciją. Trūkstant laktozės, nevirškinamas pienas. Onkologiniams ligoniams dažniausiai reikia didesnio riebalų ir aliejų kiekio (jei nėra antsvorio). Tai ir grietinė, sviestas (ypač lydytas), augaliniai aliejai. Labai svarbu riebalų ir aliejų kokybė.
Tik laikantis mitybos rekomendacijų, tariantis su specialistais, mityba taps vienu iš vėžio terapijos veiksnių.
Naudingųjų medžiagų vartojimas. Su gydytoju galima pasitarti dėl maisto papildų, fitoterapinių preparatų, kurie tinka vartoti onkologiniams ligoniams. Norėdami suprasti, kokie augalai gali būti naudingi sergant vėžiu, visų pirma, reikėtų žinoti, kaip auga navikas, kokie procesai vyksta organizme. Piktybinis auglys yra lėtinio uždegimo rezultatas. O uždegiminio proceso vystymasis siejamas su imuniteto mechanizmais. Kai formuojasi piktybinis auglys, sulėtėja savaiminis vėžinės ląstelės mirties mechanizmas. Todėl ieškant augalų, tinkančių vartoti sergant vėžiu, mokslininkai ieško biologiškai veiklių junginių, kurie pakitusiame audinyje galėtų inicijuoti, aktyvinti būtent mirimo mechanizmus, tačiau kartu galėtų skatinti ir normalių ląstelių dalijimąsi. Lietuvoje auga augalas ugniažolė, labai vertinga dėl jos sudėtyje esančių alkaloidų ir glikoproteinų. Jokiu būdu nepatariama ugniažolės bandyti gaminti patiems, nes dėl netinkamos dozės galima pakenkti kepenims, apsinuodyti. Geriant ugniažolės vandeninę ar spiritinę ištrauką, ištirps druskų pavidalu joje esantys minėtieji alkaloidai (medžiagos, kurios ir veikia vėžines ląsteles), ir skrandžio rūgštys jas neutralizuos. Vadinasi, svarbiausios vėžį veikiančios medžiagos tikslo nepasieks. Ugniažolės minėtasis poveikis atsiskleidžia tik mišiniuose (kai ugniažolė vartojama su gysločiu, medetka). Vaistinėse parduodamas ugniažolės preparatas, sukurtas kartu su Nacionalinio Vėžio Instituto Fitoterapijos laboratorija, skirtas sergantiesiems onkologinėmis ligomis mitybai reguliuoti esant susilpnėjusiam ląsteliniam imunitetui, po chirurginio, chemoterapinio, spindulinio gydymo, vėžio profilaktikai ligos remisijos metu, siekiant pagerinti onkologinių ligonių gyvenimo kokybę, esant skrandžio, žarnyno, kepenų, tulžies pūslės latakų, kvėpavimo takų spazmams, uždegimams. Ugniažolės preparatus rekomenduojama vartoti prižiūrint sveikatos priežiūros specialistui. Dėl visų klausimų tarkitės su jus gydančiu gydytoju, klauskite jo.
Stebėti tyrimus, reguliariai tikrintis, bendradarbiauti su gydytoju. Sergant sudėtingomis ligomis ypač svarbus gydytojo ir paciento bendradarbiavimas. Svarbu laikytis paskirtojo režimo, reguliariai atlikti gydytojo rekomenduotus tyrimus. Svarbu žinoti, kad ir ką bevartotumėte – visada geriau pasitarti su gydytoju. Dažnai įvairių maisto papildų pavartojimas, nepasitarus su gydytoju, gali pakenkti organizmui. Kad ir tokio nekalto augalo, kaip ugniažolė, vartojimas gali baigtis rimtais šalutiniais poveikiais, jei nesitariama su medikais. Taigi, ugniažolės preparatai vartojami tik gydytojui prižiūrint. Pažymėtina, kad, vartojant ugniažolę, būtina sekti kepenų ir kitus tyrimus (ALT, AST, GGT, ŠF, CRB, kreatininą). Gydytojas fitoterapeutas parenka tinkamą ugniažolės preparatų dozavimą.
Tik kruopštus gydytojų nurodymų laikymasis padeda įveikti ligą.
