„Atopinis dermatitas, arba kitaip vadinama atopinė egzema – tai lėtinė odos uždegiminė liga, pastebimai pabloginanti odos būklę ir gyvenimo kokybę. Atopinio dermatito kamuojama oda kur kas greičiau netenka drėgmės, susilpnėja jos apsauginis barjeras, todėl šiai ligai būdingas niežulio lydimas odos sausumas, pažeistose vietose vystosi uždegiminiai procesai.
Tikslios priežastys, kodėl atsiranda atopinis dermatitas nėra žinomos, tačiau remiantis moksliniais duomenimis, manoma, kad šiai ligai atsirasti įtakos turi tiek genetika, tiek imunologiniai ir išoriniai veiksniai“, – pasakoja Medicinos diagnostikos ir gydymo centro gydytoja alergologė, klinikinė imunologė Živilė Korsakienė.
Atopinis dermatitas dažniausiai užklumpa mažus vaikus
Mokslinių tyrimų duomenimis, didesnę riziką sirgti atopine egzema patiria alergiškų tėvų vaikai. Skaičiuojama, kad jei alerginėmis ligomis serga vienas iš tėvų, ši rizika padidėja iki 25 proc., jei abu – net iki 50 proc. Vis dėlto, net ir nealergiškų tėvų šeimose išlieka 10–15 proc. rizika, jog vaikui gali išsivystyti atopinis dermatitas.
Pasak gydytojos, atopinis dermatitas dažniausiai pasireiškia dar kūdikystėje arba ankstyvoje vaikystėje. Net du iš trijų sergančiųjų atopiniu dermatitu šia liga suserga iki vienerių metukų, keturi iš penkių – iki penkerių.
Tiesa, pastebima, kad su amžiumi liga traukiasi ir apie 75 proc. sergančiųjų simptomai išnyksta iki šešerių metų amžiaus. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir vėliau liga gali atsinaujinti, jei atsiranda papildomi nepalankūs veiksniai – stresas, nesveika gyvensena, žalingi įpročiai. Kartais atopinis dermatitas sugrįžta brendimo laikotarpyje. Reikia pažymėti, kad tik retais atvejais atopiniu dermatitu pirmą kartą susergama vyresniame amžiuje.
Ligos paūmėjimą provokuoja įvairūs alergenai
Pasak gydytojos alergologės, klinikinės imunologės, atopinis dermatitas sudėtingas dėl to, jog tai ne vien odos liga. Neretai greta šiai ligai būdingų išorinių simptomų – odos sausumo, niežulio, paraudimo, pleiskanojimo, pasireiškia ir kiti simptomai, tokie kaip virškinimo, tuštinimosi sutrikimai.
„Ši liga klastinga ir tuo, kad jos paūmėjimą gali išprovokuoti patys įvairiausi mūsų kasdieninėje aplinkoje esantys alergenai. Tai gali būti maistas, pavyzdžiui, pieno produktai, kiaušiniai, kviečių ir sojų produktai, ankštinės daržovės, žuvis, riešutai, citrusiniai vaisiai.
Taip pat ir aplinkos alergenai, tokie kaip namų dulkių erkės, žiedadulkės, naminių augintinių plaukai. Odos išsausėjimą ir pažeidimų paūmėjimą dažnai provokuoja ir kontaktiniai veiksniai, pavyzdžiui, prausimasis šarminiu muilu, agresyvių skalbiklių naudojimas, net šaltis ar karštis, nepakankamas oro drėgnumas“, – sako Ž.Korsakienė.
Ne kiekvienas bėrimas yra atopinis dermatitas
„Tiesa, kad alerginių ligų daugėja. Skaičiuojama, kad iki 2050-ųjų alerginėmis ligomis sirgs net kas antras pasaulio gyventojas, o atopinis dermatitas – jau dabar viena dažniausių ligų tarp mažamečių. Dėl to nenuostabu, kad susidūrusios su vaikų bėrimais mamos nerimauja, jog tai gali būti atopinis dermatitas.
Tačiau reikia suprasti, kad įvairūs bėrimai atsiranda ne tik dėl atopinio dermatito. Alerginius bėrimus gali išprovokuoti tiek maisto, tiek kontaktiniai, net įkvepiamieji alergenai. Kai kurios reakcijos būna ūmios ir netrukus praeina, pašalinus jas sukėlusį dirgiklį, kitos – lėtinės, trunka ilgai, sunku rasti jas sukėlusią priežastį. Dėl to susidūrus su nerimą keliančiu bėrimu ar kitokia alergine reakcija, visada rekomenduojama pasikonsultuoti su gydytoju,“ – sako gydytoja.
Pasak gydytojos, atopiniam dermatitui būdingi odos paviršiuje susiformuojantys sausi, paraudę pleiskanojantys ir niežulio lydimi plotai. Tačiau kartais, ypač kai oda dar pažeidžiama bakterijų ar grybelių, bėrimas komplikuojasi, vystosi infekcijos požymiai – formuojasi taip vadinamas „šlapias“ bėrimas, žaizdelės, susidaro gelsvas „medaus šašas“.
Pasak gydytojos, kūdikiams iki 2 metų bėrimai dažniausiai atsiranda skruostų srityje, ant rankų ir kojų išorinių paviršių, taip pat plaukuotoje galvos dalyje. Paūgėjusius mažamečius atopiniai bėrimai dažniau kamuoja rankų ir kojų lenkiamuosiuose paviršiuose: alkūnių, riešų, kelių, čiurnų srityse, plaštakų, kaklo, akių vokų srityse.
Nors atopinio dermatito bėrimai turi tam tikrus bruožus, nepatyrus plika akimi atskirti juos nuo kitų priežasčių sukeltų bėrimų nėra lengva. Įvertinęs ligos simptomus, surinkęs anamnezę, gydytojas gali skirti tolesnius ligos diagnozei nustatyti reikalingus tyrimus, o nustačius alergijos sukėlėją, parinkti tinkamiausią gydymą.
Atopinio dermatito gydymas – sėkmingas ligos suvaldymas
Kaip ir daugelio kitų alerginių ligų atvejų, atopinio dermatito gydymas – tai sėkmingas ligos suvaldymas. Atlikus reikalingus tyrimus, išsiaiškinus, kokie dirgikliai provokuoja ligos paūmėjimą, galima atitinkamai kontroliuoti gyvenimo būdą, kad alergijos paūmėjimai būtų kuo retesni, o pasireiškimas ne toks ūmus.
„Išsiaiškinus, kad atopinio dermatito paūmėjimą skatina tam tikri maisto produktai, jau galima peržiūrėti vartojamo maisto racioną, iš jo pašalinti ar vengti alergiją skatinančių produktų. Žinant, kad ligos paūmėjimą gali sukelti, pavyzdžiui, prausimosi ar skalbimo priemonės, vėlgi rinktis švelnius cheminius produktus, kuriuose nėra kvapiklių, dažiklių, kitų agresyvių ingredientų“, – sako Ž. Korsakienė.
Pasak gydytojos, svarbiausia yra tinkama odos priežiūra. Pasitarus su gydytoju rekomenduojama naudoti odos barjero funkcijos nemažinančias higienos priemones, nuolat drėkinti odą. Šiandien tam yra tikrai ne viena įvairių gamintojų priemonė, iš kurių kiekvienas gali rasti sau tinkamiausias. Yra pastebėta, kad vasarą atopinio dermatito požymiai palengvėja, mat yra teigiamas priešuždegiminis ultravioletinių spindulių poveikis. Tačiau, tai jokiu būdu nereiškia, kad galima piktnaudžiauti saule.
Ligos paūmėjimo periodais gydytojas gali paskirti uždegimą slopinančių preparatų, dažniausiai kremo ar tepalo pavidalu, kuris naudojamas tepant jį ant ligos pažeistų odos vietų. Deja, bet kartais tenka gydyti infekcinį dermatitą, tuomet prireikia kitokių vaistų. Tik retais atvejais prireikia sisteminio gydymo. Dėl gydymo, odos priežiūros, tolimesnio stebėjimo ir gydymo taktikos visada būtina pasitarti su alergologu ir klinikiniu imunologu.
