„Sveiko miesto” ir tinklaraščio sportage.lt iniciatyva šiose treniruotėse lankėsi ir į jas iš medicininės pusės pažvelgė J.Girskio stuburo gydymo centro specialistai.
Anot sporto medicinos gydytojo Manto Ambraškos, sporto šakų poveikis kūnui, jo biomechanikai apskritai yra teigiamas. Dėl to žmonės ir skatinami pradėti sportuoti dar vaikystėje. Aikido, muai tai, graplingas, gatvės gimnastika – visos šios sporto šakos turi teigiamą poveikį motorikai, jėgos, greičio ar koordinacijos lavinimui. Tačiau gydytojas pabrėžia: bėdos atsiranda, kai dirbama nesistemingai ir stingant žinių apie savo galimybes.
„Nėra blogo sporto, bet yra nežinojimas ir blogas pasirengimas. Nežinojimas dažną sporto mėgėją, tesiekiantį sustiprinti kūną, atsikratyti kai kurių fiziologinių, psichologinių bėdų, ilgainiui priverčia varstyti ne sporto salių, bet medicinos specialistų kabinetų duris.
Todėl prieš pasineriant į maloniai varginančių treniruočių rutiną, pirmiausia turėtumėte išmanyti, kurie jūsų kūno raumenys neatlieka savo prigimtinių funkcijų – yra netekę jėgos, ar priešingai – yra per daug įsitempę, kitaip tariant, „prasiskolinę” kūnui.
Tik grąžinę jam skolas – fiziologinį raumenų ilgį ir jėgą, būsite tikri, kad sporto judesių metu visi raumenys atliks jiems skirtą darbą, o prarastų jų funkcijų neteks kompensuoti kitiems kūno raumenims. Taigi, entuziazmo nepakanka, svarbu sportuoti atsakingai”, – pataria gydytojas M.Ambraška.
Atletiškas ar „gibono“ kūnas?
Gatvės gimnastikos gerbėjai liudija: nebūtina prakaitą lieti uždaroje patalpoje ir įsikibus į treniruoklius. Norinčiajam pajudėti ir lavinti fizinę jėgą, sporto salę gali atstoti kad ir vaikų žaidimo aikštelė po atviru dangumi, o treniruoklius – lauko lygiagretės, skersinės, švediška sienelė.
Siekiant išlikti sveikiems ir išlaikyti kūno harmoniją, reikėtų nepamiršti lavinti ir kojų bei sėdmenų raumenis.
Kineziterapeutas Laimis Jatautas pastebi, jog gatvės gimnastai stengiasi turėti kuo mažesnę apatinės kūno dalies raumenų masę, kad darant triukus, kuo lengviau būtų valdyti ir iškelti savo kūną, o tai sukelia didelius krūvius riešams, alkūnėms. Be to, nukreipdami dėmesį į viršutinės kūno dalies raumenų lavinimą, jie nepakankamai krūvio suteikia kojų, sėdmenų raumenims.
„Taip ilgainiui atsiranda raumenų masės disproporcija tarp viršutinės ir apatinės kūno pusių, formuojasi „gibono“ sudėjimas – platūs pečiai ir krūtinė, bet plonos kojos. Vis dėlto siekiant išlikti sveikiems ir išlaikyti kūno harmoniją, reikėtų nepamiršti lavinti ir kojų bei sėdmenų raumenis. Juk evoliucijos procesas jau seniai mus nutolino nuo gibonų gyvenimo būdo, tapome dvikojais ir vaikščiodami nebebalansuojame iki žemės siekiančiomis rankomis“, – paaiškina L.Jatautas.
Sporto medicinos gydytojas Mantas Ambraška atkreipia dėmesį, kad gimnastai šiandien pasaulyje užima pirmaujančią poziciją pečių traumų statistikos eilutėse.
„Gatvės gimnastika gali padėti smarkiai sustiprinti rankas, tačiau vargiai leis išspręsti pečių juostos biomechaninius sutrikimus. Taip pat šio sporto propaguotojams būdingos čiurnų, riešų, nugaros juosmeninės dalies traumos. Kojų traumos susijusios su šuoliais, nusileidimais nuo žiedų, skersinių, lygiagrečių”, – grėsmes vardija sporto medicinos gydytojas M.Ambraška.
Jis pataria: prieš renkantis šį sportą, būtinai svarbu įsivertinti savo kūno masės indeksą (KMI), pečių sąnarių mobilumą (ypač lenkimą), juosmeninės dalies linkį, jo ekstenzijos galimybes, nes nuo to labai priklauso tam tikros traumos ir jų tikimybė.
Gydytojai išskiria ir didžiausią gatvės gimnastikos privalumą: pagrindiniai triukai atliekami naudojant tik savo kūno masę, o tai sumažina fizinio krūvio „perdozavimo“ tikimybę, tiksliau, padarai tiek, kiek tuo momentu sugebi.
Bijai vilko – neik į mišką
Sporto renginių organizatoriai pastebi tarp lietuvių populiarėjančias treniruotes, kurios jungia skirtingas kovos rūšis. Tarp jų – muai tai. Nuo kitų šis iš Tailando kilęs kovos menas skiriasi tuo, kad sportininkui taikoma palyginti mažai apribojimų: galima didelė smūgių įvairovė rankomis, kojomis, alkūnėmis, keliais.
Gydytojas pastebi, kad, nepaisant ganėtinai agresyvaus kovotojų kontakto, šiuo sportu domisi ir vaikai.
Tai reiškia, kad dirba visas kūnas, lavinamos skirtingos raumenų grupės. Ypač šis sportas naudingas dėl savigynos: kaunamasi be jokių apsaugų, išskyrus pirštines. Čia bene vienintelis ginklas – pats kūnas.
Tad prieš išbandant šią kovos rūšį, reikėtų susitaikyti, kad mėlynės, sumušimai, guzai, įbrėžimai, patempimai, kruvini krumpliai taps kasdienybe.
Anot sporto medicinos gydytojo M.Ambraškos, muai tai, kaip ir giminingoms dvikovėms sporto šakoms, būdinga vadinamoji mušeikos laikysena ir padidėjęs kojų bei rankų traumatizmas. Tad kūno laikysenos su šia sporto šaka tikriausia nepavyks susitvarkyti.
Specialistas teigia, kad verčiau treniruotis su panašaus pasirengimo priešininku, nes dėl didelio meistriškumo skirtumo ir nelygių jėgų vienam iš kovotojų gali smarkiai padidėti traumų tikimybė.
M.Abraška pataria muai tai išbandyti turintiems ne tik pakankamai gerą fizinį, bet ir psichologinį pasirengimą: „Apskritai kontaktinėse dvikovėse sporto šakose, kurių vienas iš tikslų yra sutrikdyti oponento sveikatą, nėra pačios draugiškiausios. Tokiais atvejais reikėtų prisiminti posakį: bijai vilko – neik į mišką, nes smūgių gali sulaukti iš bet kokios pusės į bet kurią kūno vietą.“
Gydytojas pastebi, kad, nepaisant ganėtinai agresyvaus kovotojų kontakto, šiuo sportu domisi ir vaikai. „Bet suaugę geriau gali save kontroliuoti, tik ne visada sugeba adekvačiai įvertinti tiek savo, tiek varžovo galimybių“, – patikslina specialistas.
Imtynių charakteris
Graplingas – dar viena imtynių rūšis, ji susiformavo iš brazilų džiudžitsu, dziudo, sambo, bušido. Kovos metu naudojami visi įmanomi imtynių veiksmai, tarp jų – metimas, smaugimas, kol priešininkas priverčiamas pasiduoti.
Todėl, kaip M.Ambraška įžvelgia, traumos čia – labai dažnos. Šiuo požiūriu graplingas gali konkuruoti su amerikietiškuoju futbolu.
„Sunku rasti vienareikšmiškai vertintinos statistikos apie graplingą, nes tai ne olimpinė sporto šaka ir populiarumu smarkiai nusileidžia kitoms imtynių rūšims. Bet graplingo specifika iš esmės panaši į klasikinių imtynių „charakterį“. Tad galima manyti, jog kaklo traumos, kaip ir kitų imtynių sportininkams, sudaro 15–20 procentų visų traumų”, – prielaidą kelia gydytojas.
Jis atkreipia dėmesį, kad graplingo varžovai metimo metu dažnai leidžiasi ant ištiestos rankos, norėdami apsisaugoti nuo kritimo ant nugaros. Tai gali lemti rankų, pečių, raktikaulio traumas. Į šias imtynes panašių sporto šakų traumų dažnis svyruoja nuo 25 iki 136 per 1000 kovų.
Medikai rekomenduoja imtynių sportą pradėti ne anksčiau nei nuo 10–11 metų amžiaus, kadangi vaikai su nepakankama pilvo raumenų jėga, neadekvačia liemenį stabilizuojančių raumenų funkcija arba su padidėjusiu juosmeniniu linkiu gali patirti nugaros juosmeninės dalies skausmus. Jie atsiranda dėl per didelės apkrovos, patiriamos imtynių stovėsenos metu. Skausmas dažniausiai pasireiškia tiesiantis per liemenį atgal, bet jautrumas juosmeninėje dalyje gali atsirasti ir lenkiantis per juosmenį į priekį.
Kova ir mąstymas
Į japonų kovos meno aikido treniruotes atžalas vedantys tėvai ypač džiaugiasi, kad jų teigiamas poveikis besiformuojančiai asmenybei atsispindi ne tik laikysenoje, bet ir mąstyme.
Mat šis kovos menas smerkia agresiją, skatina dvikovos instinktus nukreipti į harmoniją ir santarvę. Aikido meistrai vadovaujasi principu: sužeisti priešininką – tas pats, kas sužeisti save. Todėl reikia gebėti suvaldyti priešininko agresiją taip, kad jam nebūtų padaryta žalos. Per dėmesio koncentraciją siekiama vidinio vientisumo, o per fizinių savybių lavinimą – ir išorinės pusiausvyros. Ne šiaip sau aikido dar vadinamas taikos menu.
Priešingai nei daugumoje kitų kovos menų, čia stengiamasi puolimą priimti, o ne blokuoti. Pagrindinė aikido užduotis – susilieti su puolančiojo judesiu ir jį pratęsti, kontroliuojant ir nukreipiant atakos energiją.
Per dėmesio koncentraciją siekiama vidinio vientisumo, o per fizinių savybių lavinimą – ir išorinės pusiausvyros. Ne šiaip sau aikido vadinamas taikos menu.
„Fiziniu požiūriu, aikido gerai tuo, kad tinkamai atliekant tam tikrus kovos pratimus ir lavinant techniką, mažėja įtampa ir žmogaus kūne, ir mintyse, nes dėmesys telkiamas į atsipalaidavimą ir kvėpavimą“, – aikido naudą pabrėžia M.Ambraška.
Vis dėlto, anot jo, žmogus, prieš rinkdamasis bet kokią sporto šaką, net ir plačiai giriamą ar iš pirmo įspūdžio visai neagresyvią, turėtų žinoti savo silpnąsias vietas. „Reikėtų atsakingai paruošti raumenis ir skeleto sistemą, pažinti tai fizinei veiklai būdingus principus, įgyti bazinius įgūdžius ir tik tada pradėti lavinti specifinius judesius”, – apibendrina gydytojas.
