Praeityje G.Tankevičius buvo garsus kiokušin karatė meistras. Juodą diržą turintis vyras sportinę karjerą pradėjo gana vėlai. Tačiau jam pakako vos septynerių metų tapti pasaulio kiokušin karatė vicečempionu. Šiuo metu vyras labiau žinomas kaip sportinės medicinos ir reabilitacijos specialistas. Patyrę traumas į G.Tankevičių kreipiasi ne tik profesionalūs sportininkai, bet ir paprasti žmonės. Gydytojo specializacija padėti išgyti be chirurgų įsikišimo arba sugrįžti į aktyvų ir visavertį gyvenimą po sunkių traumų ir operacijų.
G.Tankevičius gimė Vilniuje, iki ketverių metų, kol mama studijavo, gyveno Kaune. Vėliau, šeima persikėlė į Kėdainius, šis miestas gimtuoju tapo iki mokyklos baigimo. Po jos likimas sugrąžino į Kauną, kur savo profesinę karjerą tęsia iki šiol.
– Prisiminkite jaunystės metus, kokie jie buvo?
– Nepasakyčiau, kad mokykloje buvau geras mokinys, buvau vertinamas kaip gabus, bet pritingėdavau. Mokyklą baigiau su trejetais trimestre. Mažai kas tikėjo, kad aš galiu įstoti į medicinos universitetą. Bet pavyko, nes pats tikėjau, kad galiu tą padaryti.
– Ar nuo mažens žinojote, kuo norite būti?
– Mama norėjo būti gydytoja, bet jai nepavyko. Galima sakyti, kad įgyvendinau jos svajonę. Nuo mažens buvau tikinamas, kad užaugęs būsiu gydytoju. Tačiau, skirtingai, nei daugumai jaunuolių nutinka, aš neprieštaravau mamos valiai ir pats to norėjau.
– Esate sportiškas žmogus, todėl rinkotės sporto mediciną?
– Dar stodamas į medicinos universitetą norėjau mokytis sporto mediciną, tačiau tuo metu sporto gydytojus ruošė tik Tartu universitetas. Tad baigęs studijas labai apsidžiaugiau, kad galėjau tęsti studijas Kaune, kai atsirado tokia galimybė studijuoti šią specializaciją.
– Iš kur atsirado meilė sportui?
– Labai domėjausi sportu dar būdamas vaikas. Pavyzdžiui, būdamas mokiniu stebėdavau sportines transliacijas, paišydavau grafikus, skaičiuodavau, kiek pats padarydavau atsispaudimų, prisitraukimų, kokio svorio hantelius pakeldavau – stebėjau, kaip keičiasi rezultatai, vesdavau statistiką.
Mokykloje buvau sportiškas, bet ne rezultatui. Buvau užsispyręs, būdamas 13 metų bėgau 20 kilometrų bėgimą Šėta-Kėdainiai. Šiam bėgimui mėnesį laiko ruošiausi savarankiškai. Buvau pasidaręs pasiruošimo planą, kurio laikiausi.
– Bet juk kažkas turėjo užkrėsti geru pavyzdžiu?
– Vaikystėje lankiau šachmatus ir esu labai dėkingas treneriui Algiui Augustaičiui. Jis išmokė laikytis drausmės. Keldavomės 7 valandą ryto ir eidavome į fizinio rengimo treniruotę, kurioje žaisdavome krepšinį, bėgdavom krosus, darydavom mankštas. Šachmatų treneris įskiepijo požiūrį, kad jeigu kažko sieki, gali tą pasiekti. Dėl to mane traukia individualios sporto šakos, kuriose viskas priklauso nuo tavęs paties. Buvo šachmatai, lengvoji atletika, o studijų metais pasinėriau į karatė.
– Kodėl būtent karatė?
– Žinojau, kad esu kovingas, bet kartu ir žinojau, kad nenoriu traumuoti galvos, todėl boksas, tailandietiškas boksas natūraliai atkrito. Tai mane ir atvedė į kiokušin karatė – kur smūgių į galvą patiriama mažiausiai.
Gyvenimą skirstau į du etapus – iki karatė ir po. Į sportą atėjau pakankamai vėlai. Įstojęs į medicinos universitetą sportuoti pradėjau tik trečiame kurse. Man jau buvo 21 metai. Bet pavyko per septynis metus tapti pasaulio vicečempionu. Visada sportą derinau su mokslu ir profesiniais pasiekimais, kurie nemažai prisidėjo prie sportinių pasiekimų.
– Ko pritrūko iki čempiono titulo?
– Treneris Romas Vitkauskas sakė: „Gedai, galėjai tapti čempionu...“, tačiau aš tokių pretenzijų po čempionato sau neturėjau. Ir dėl to nė kiek neliūdžiu. Sunku buvo išspausti puikesnį rezultatą. Tuo pat metu, kai ruošiausi pasaulio čempionatui, aš visu etatu dirbau greitosios pagalbos gydytoju, studijavau reabilitacijos rezidentūroje ir kiekvieną rytą turėjau paskaitas, buvau įkūręs sporto klubą, jame vesdavau treniruotes.
Būnant gydytoju labai sunku sportuoti profesionaliai, ypatingai tokį sportą – kontaktinį. Iš karto vizualizuoji visas traumas, žinai komplikacijas.
Čempionate pralaimėjau rusui, kuris gyveno specialios paskirties kariniame dalinyje, jis visą laiką skirdavo tik sportui. Šį titulą priimu kaip likimo dovaną, nes beveik jau baiginėjau sportinę karjerą, buvau 28-erių.
Būnant gydytoju labai sunku sportuoti profesionaliai, ypatingai tokį sportą – kontaktinį. Iš karto vizualizuoji visas traumas, žinai komplikacijas, mintys sukasi apie nepalankias pasekmes.
– Galbūt tai buvo privalumas – žinoti, kaip kovoti, kad priešininkas taptų pažeidžiamu?
– Kažkuria prasme taip. Mano ginklas buvo smūgis priešininkui į kepenų plotą.
– Be sportinių pasiekimų turite sportinės medicinos ir reabilitacijos mokslų daktaro laipsnį, Tarptautinio olimpinio komiteto diplomą. Kas jus motyvuoja siekti tokių aukštų tikslų?
– Esu perfekcionistas, maksimalistas, bet kartu suprantu, kad tai yra ir trūkumas. Daug kur save stabdau manydamas, kad nepadarysiu idealiai gerai.
Moksluose visada stengdavausi suprasti esmę. Matyti visą paveikslą, smulkmenas galima bet kada išsitraukti iš literatūros ar panašiai. Ką aš išmokdavau, tai būdavo ilgam, beveik visam gyvenimui. Tuo vadovaudamasis baigiau medicinos mokslus, doktorantūrą, Tarptautinio olimpinio komiteto kursus.
Karatė – gyvenimo kelias
2001 metais G.Tankevičius tapo sunkaus svorio pasaulio kiokušin karatė vicečempionu.
Praėjus vos penkeriems metams nuo pažinties su karatė pasauliu jam teko kovoti su tuometiniu pasaulio čempionu: „Japonijoje turėjau kovą, kurią abejotinu teisėjų sprendimu pralaimėjau, bet man plojo visa salė. Po kovos priėjo aktorius Dolphas Lundgrenas ir pasakė, kad nugalėtoju turėjau būti aš. Tada pavyko deramai pasipriešinti ir išsikovoti pagarbą“.
Vyras pabrėžia, kad ši sporto šaka yra labai individuali. Gali pakakti vieno tikslaus smūgio ir tampi nugalėtoju ar atvirkščiai.
Karatė – kontaktinis sportas, daug traumų turėjo ir pats G.Tankevičius, bet jas išsigydė pats. „Galiu pasakyti, kad kai traumą išsigydai pats, pacientui gali padėti žymiai geriau negu skaitydamas tik iš vadovėlių, kai nesupranti nei koks skausmas, pojūtis ar gijimo greitis“, – sako medikas.
Sportuojantis ir aktyvų gyvenimo būdą propaguojantis gydytojas pastaruosius 10 metų didesnių traumų išvengė. Kaip pats sako – saugosi. Tačiau, praeityje yra turėjęs daug skaudžių pamokų. Specialistas pasakojo, kad dirbdamas reabilitacijoje matė sužalotus motociklininkus, kuriems pažeisti stuburai, slidininkus nutrauktais raiščiais.
Žinodamas, kokios skaudžios gali būti traumos, stengiasi save riboti. Tuo buvo galima įsitikinti ir apsilankius jo vedamoje treniruotėje. Kone prieš kiekvieną kontaktinį pratimą G.Tankevičius savo auklėtiniams rekomenduodavo saugotis, naudoti specialias apsaugas, treniruotes pradeda apšilimu, baigia tempimo pratimais.
Paprašytas prisiminti, kokias traumas teko patirti, gydytojas išskyrė metą, kai siekė juodo diržo. Tada teko kovoti 30 kovų, jų metu lūžo du šonkauliai.
„Buvau ambicingas kovotojas, o išeina taip, kad kuo labiau priešiniesi, tuo sunkesnį akmenį ant savęs užsiverti. Po egzamino teko važiuoti į ligoninę daryti rentgeno nuotrauką, paaiškėjus sužalojimui, mėnesį vaikščioti ramstant sienas“, – egzaminą prisiminė vyras.
Karatė viską darai vienas, priešininkas nori tave nokautuoti. Dirbdamas medicininės komisijos nariu G.Tankevičius sakė, kad nokautus tenka stebėti kiekviename Europos čempionate. Todėl ruoštis varžyboms reikia labai atsakingai, kiekviena kova gali būti paskutinė karjeroje.
„Sportininkams visada sakau – vienetai tampa profesionalais, kurie gali užsidirbti pinigų visam gyvenimui. Negalima pamiršti, kad bet kada gali patirti traumą, kuri sportininko karjerą nutrauks. Jeigu neturi įgūdžių ir reikiamų kompetencijų, pabaiga gali būti labai liūdna. Visada reikia turėti alternatyvą. Pats turėjau traumą, o kai negali sportuoti, kaip tada, būna liūdna. Jei turi kitą sferą, gali išlaukti tą sunkų etapą ir nepalūžti“, – pasakojo G.Tankevičius.
Kelionės ir darbas Rio
Prieš metus gydytojas baigė neakivaizdines Tarptautinio olimpinio komiteto studijas (IOC) ir įgijo TOK sporto medicinos gydytojo diplomą. Šis įvertinimas suteikė progą padirbėti Rio olimpiadoje. Brazilija neturėjo tiek gydytojų, kad galėtų aptarnauti visus sportininkus, todėl tokius specialistus kaip lietuvis graibstė.
Paklaustas, kokį įspūdį paliko olimpiada, G.Tankevičius atviras: „Olimpiados aura, pamačius ją iš vidaus, šiek tiek subliuško. Visur yra žmonės, paprasti dalykai, tik jie šiek tiek idealizuojami. Patirtis buvo gera, bet viską matant iš vidaus, teko išvysti nemažai žmogiškų ryšių ir žmogiškų klaidų. Tai ypač akivaizdžiai išryškėjo bokse. Olimpiada nenuvylė, bet teko įsitikinti, kad ne šventieji puodus lipdo.“
Olimpiadoje G.Tankevičius dirbo dvylika darbo dienų. Ir nors su organizatorių išduota akreditacija buvo galima patekti kone į visas sporto šakas, kaip juokavo gydytojas, tekdavo spręsti dilemą – poilsis po darbo ar galimybė pamatyti NBA žvaigždes. Kartais poilsio trūkumas nugalėdavo.
Nemažai keliaujančiam medikui praėjusių metų pabaigtuvės tapo ypatingomis. Kartu su bičiulių kompanija jis dvi savaites praleido Tailande.
Vasaromis dirbdamas moterų krepšinio rinktinės gydytoju, rengdamas karatė mokinių stovyklas, G.Tankevičius negalėjo prisiminti, kada pastarąjį kartą atostogavo.
„Per tas dvi savaites pajutau, kaip norėčiau gyventi. Grįžęs į rutiną suvokiau, kaip toli esu nuo to, kaip norėčiau, kad būtų. Supratau, kad reikia susidaryti sąlygas kokybiškam poilsiui“, – atviravo vyras.
Tailande G.Tankevičius lankėsi ir šioje šalyje ypač populiarios kovinės sporto šakos Muay Thai treniruotėje. Anot jo, tokios treniruotės skirtos turistams ir yra komercializuotos, tačiau jos paliko teigiamą įspūdį. Jose treneris akcentavo Rytų išmintį, pagarbą vieni kitiems, atsakingumą ir budrumą,.
„Įsitikinau, kad rytų kovos išmintis yra visur vienoda ir treneriai tą akcentuoja visame pasaulyje“, – sakė G.Tankevičius.
Sporto klubui „Stoikas“ vadovaujantis medikas turi tradiciją – metus sutikti atliekant metų skaičiaus smūgių seriją. Būdamas Tailande šią tradiciją išlaikė. Paplūdimyje nufilmavo 2017 smūgių, o vaizdo medžiagą atsiuntė savo mokiniams. Paskutinę metų dieną į treniruotę susirinkę mokiniai žiūrėdami vaizdo įrašą kartojo trenerio smūgius.
„Vėliau gavau atgalinę vaizdo žinutę, buvo labai malonu matyti, kad tradicija išlaikyta. Klubas man tapo kaip šeima“, – atviras buvo G.Tankevičius.
Artimiausias sau iškeltas tikslas – nebūti darbų vergu.
Medikas prisipažino, kad jo darbo diena prasideda 6 valandą 30 minučių, o baigiasi tik apie 22 valandą: darbas klinikose su pacientais, paskaitos studentams, sporto klubas.
Gydytojas sako, kad radęs laisvą minutę skiria savęs tobulinimui – domisi sporto medicinos naujovėmis. Tačiau prisipažįsta, kad visgi didžiausia svajonė – turėti daugiau laiko, o artimiausias sau iškeltas tikslas – nebūti darbų vergu.
