Atsakas į kaltinimus nepažabotu apetitu
Pasigirdus Lietuvos medikų sąjūdžio balsui, vis garsiau prabyla ir kitų sveikatos apsaugos sistemos dalyviai bei kelia įvairius klausimus.
Tiesa, iš sveikatos apsaugos ministro negirdėti jokio aiškaus atsakymo dėl planų ką nors keisti. Tyli ir Ligonių kasos (tiesiogiai atsakingos už didžiąją dalį biurokratinių ir tik sau reikalingų paslaugų, užkrautų pacientams bei gydytojams) apie savo ligoto apetito mažinimą.
Lietuvos medikų sąjūdis peticijoje prašo peržiūrėti įkainius, nes jie neatitinka realybės, užtikrinti saugias sąlygas pacientams gauti paslaugas, pažaboti dabar taikomą kontrolės ir baudų politiką, dėl kurios negali būti teikiamos kokybiškos paslaugos pacientams, nes jos teikiamos draudikui draudiko sugalvotomis drakoniškai sudėtingomis taisyklėmis.
Kodėl niekas nereaguoja? Kodėl visi kalba tik apie „nerealų šiuo metu“ medikų norą gauti daug pinigų? Nes tai yra saugiau – apkaltinti medikus nepažabotu apetitu ir nukreipti dėmesį nuo neskanių klausimų, į kuriuos beviltiškai nėra atsakymų.
Teisėtas pyktis ir nepasitenkinimas
Bet klausimai lieka. Kodėl taip sunku greitai gauti kokybišką paslaugą, apmokamą iš PSDF biudžeto, jeigu tuojau pat gali ją gauti susimokėjęs pinigus? Apima teisėtas pyktis ir nepasitenkinimas: kodėl reikia mokėti antrą kartą, juk mokesčius jau susimokėjau?
Atsakymas turbūt sudėtingesnis, nei norėtųsi. Nepasitikėjimas. Visuotinis beprasmiškas nepasitikėjimas. Lietuvoje niekas niekuo nepasitiki.
Valdantieji nepasitiki savo piliečiais ir negali įsiklausyti į rinkėjų norus, nes „ką tie būrai ir piemenys gali išmanyti“. Rinkėjai nepasitiki išrinktaisiais, todėl nuolat renka vis kitus, kuriais irgi pradeda nepasitikėti.
Sveikatos apsaugos ministerija vieną po kito kepa draudžiančius ir darbą sunkinančius įstatymus bei įsakymus, kurių pagrindinis vaidmuo – užtikrinti kontrolę. Ne užtikrinti galimybę pacientui patekti pas medikus ir gauti pagalbą, bet kontroliuoti tuos procesus. Mat nepasitikima nei gydytojais, nei pacientais, nei jų tarpusavio bendradarbiavimu.
Ligonių kasų apynasris gydytojams
Ligonių kasos – apskritai liguisto nepasitikėjimo įsikūnijimas. Įkyrus noras apriboti viską, kas įmanoma, visiems.
Aplinkybiškumas: tokių sudėtingų taisyklių kūrimas, kad net pačios nežino, kaip jas interpretuoti.
Paranoja: neperspėti nieko apie galimybę padaryti klaidą įgyvendinant sunkiai interpretuojamą kontrolės dokumentą.
Įkyrumas: nepripažinti savo klaidų net po pralaimėtų teismų ir toliau vykdyti tas pačias patikras.
Dviveidiškumas: vieną sakyti pacientams, kaltinant medikus neracionaliai naudojant lėšas, o kitą įstaigoms – gąsdinant jas kvotomis ir baudomis.
Mąstymo klampumas ir pervertintos idėjos: sugeba kartoti tik tą patį – „viskas nemokamai“ – skirtingose frazėse, mat įsitikinusios, kad taupyti reikia visų sąskaita – kaip pacientų, taip ir medikų.
Kliedesys: vietoje procesų supaprastinimo jie yra vis sunkinami ir sunkinami, kuo toliau tuo daugiau dalyvių įtraukiant tarp smagračių.
Kolegos psichiatrai galėtų diagnozę patikslinti, bet, manau, paranoidalinė šizofrenija būtų tinkama.
Gydytojai nebegydo – kuo toliau, tuo labiau
„Sodra“ kaip įkyri bobutė iš kaimynų saugos komiteto – lyg ir niekuo dėta, bet niekuo nepasitikėdama nori stebėti, užrašyti, įregistruoti. Nepasitiki „Sodra“ savo klientais, reikalauja dėl negalavimo pas gydytojus eiti, net jei ir nereikalingas mediko paskirtas gydymas, kad šie elgesio taisyklių pažeidimus fiksuotų. O labiausiai gydytojais nepasitiki, reikalauja vieniems kitus kontroliuoti, parašiukus rinkti ir „Sodrai“ įrodymus teikti.
Pacientai pradeda nepasitikėti medikais. Regis, jau seniai šioje sistemoje nebereikia gydytojo. Domina tik siuntimai, vaistai, tyrimai, kompensacijos. Baiminasi pacientai, kad negavo visko, nerimauja, kad liko dar, kas jiems priklauso.
Gydytojai nebegydo. Teikia paslaugas. Šių kontrolė griežta. Taip imama nebepasitikėti savimi, nebepasitikėti kolegomis, nes yra atsakingi prieš buhalteriją, nebepasitikėti pacientais, nes gal nori per daug, kas jiems ir nepriklauso. Kaip galima pasitikėti pacientu, jeigu jis suinteresuotas iš tavęs gauti finansinės naudos? Juk gydytojas atsakingas už neįgalumo nustatymą, nedarbingumo pašalpą, vaistų kompensacijas, priemokas prie pensijos. Savo paties finansais atsakingas! O medikais įvairios institucijos irgi nepasitiki, todėl nuolat tikrina.
Toks nepasitikėjimas brangiai kainuoja. Visai sistemai. Darbas vyksta ne dėl paciento ir ne jo sveikatos labui, o tam, kad būtų įtikinti nepasitikėjimo sklidini veikėjai ir pagrįsti nepasitikėjimo sukurti saugikliai.
Dabar ministras vis kartoja, kad dėl esamos situacijos kalta ne vien ministerija, kalti visi dalyviai. Sako, jog medikai patys daug saugiklių susikūrė nepasitikėdami vieni kitais. Kartoja, nes nepasitiki savo ministerija, kad ši gali ką nors pakeisti.
Lietuvos medicinos sąjūdis prisiėmė sau tą darbą, kuris privalėjo būti atliktas valdančiųjų struktūrų dar prieš gerus du dešimtmečius. Tuomet jis nebuvo atliktas, nes vienas ministras nepasitikėjo kitu, viena partija kita, vienos įstaigos kitomis ir galiausiai turime ką turime – paranojišką kliedesių ir įkyrių idėjų kupiną save pačią ryjančią sistemą.