Užsiaugino barzdą, kad atrodytų vyresnis
R.Rupkus pasakojo jaunystėje norėjęs studijuoti teisę, bet gyvenimo aplinkybės lėmė taip, kad studijavo medicinos mokslus. Studijos buvo nelengvos, visa literatūra – rusų kalba, todėl labai padėjo aukštesniuose kursuose besimokantys bendrabučio kambariokai, tačiau už tai jam, naujokui pirmakursiui, reikėjo ir bulvių visiems priskusti, ir kambario grindis išplauti.
„Esu pakruojietis, iš Linkuvos. Baigęs studijas į Papilį atvykau pagal paskyrimą. Liepą susituokiau, o rugpjūtį pradėjau dirbti. Pati pradžia buvo nelengva, bet labai padėjo profesionalus biržiečių gydytojų kolektyvas. O kad pacientai į jauną daktarėlį žiūrėtų rimtai, užsiauginau barzdą, kad atrodyčiau vyresnis“, – nusikvatojo jaunystę prisiminęs R.Rupkus.
Dirbti mieste jis tikino niekuomet nenorėjęs, nes pats nebuvo miestietis, kita vertus, „jei visi sulėks į miestus, tai kas dirbs provincijoje“.
Dvidešimt keturias valandas per parą
Pasak R.Rupkaus, tokia jau ta mediko pareiga pacientui suteikti pagalbą bet kuriuo paros metu, dėl to neretai tekdavo pamiršti ir poilsį, ir atidėti laisvalaikio planus.
„Anksčiau taip ir būdavo – kone kiekvieną naktį šoki iš miego ir leki. Kai vietoje gyveni, žmonės patys tave susiranda. Pavyzdžiui, buvo taip, kad ruošiausi žiūrėti kultūros namų salėje kino filmą ir atbėgo tokia Katrytė. Ji visa kruvina, įkaušusi. Šoko su seneliu, kojos susipynė, trenkėsi galva į krosnį ir prasikirto. Teko viską metus bėgti siūti. Yra tekę ir pakaruoklius iš kilpos vaduoti, ir avarijų, ir visokių kitokių žiaurių atvejų prisižiūrėti – tokių vaizdų esu užgrūdintas“, – apie mediko darbą pasakojo pašnekovas.
Adatų nebėra ko bijoti
Gydytojas džiaugiasi, kad dabar naktimis lakstyti nebetenka, nors vakarais ir savaitgaliais sulaukia daugiau telefoninių skambučių. O ir žaizdų siūti nebereikia – pacientas siunčiamas pas chirurgą.
„Seniau buvo labai baisios adatos, daugkartinės, žmonos giminaičiai iš Amerikos jas pamatę pakraupo, tai atsiuntė man plonesnių. Šiais laikais adatos vienkartinės ir tokios plonutės, kad dūrio nereikia bijoti. Ir vaistų pasirinkimas dabar platus, o prieš keliasdešimt metų tik kelios rūšys tebuvo“, – palygina R.Rupkus.
Daugiau dokumentacijos
Laikai išties per kelis dešimtmečius smarkiai pasikeitė. R.Rupkus pastebi, kad anksčiau gydytojams tekdavo daugiau gydyti, o dabar reikia pildyti daugiau dokumentų, vesti duomenis į kompiuterį.
Prie kompiuterizuoto darbo, nors ir sunkiai, bet priprato ir pašnekovas. „Nesu mikliai kompiuteriu rašantis, kaip jaunimas su visais pirštais nežiūrėdamas į mygtukus rašo, todėl tenka ateiti į darbą valanda anksčiau ir pildyti dokumentus. O būna, kad sistema užstringa ir nieko dirbti negali“, – kalbėjo R.Rupkus.
Pareiga priminti
Ligos, gydytojo teigimu, laikui bėgant išliko daugmaž tos pačios, tačiau šiuolaikinės medicinos dėka galima jas suvaldyti ar užkirsti joms kelią. „Kiek daug yra puikių, nemokamų prevencinių programų, tik norėk ir tikrinkis. Mano pareiga pacientams apie tai priminti, tik kad daugumai atrodo, lyg man to reiktų, o ne jiems“, – sakė medikas.
R.Rupkus pasakojo jaunystėje norėjęs studijuoti teisę, bet gyvenimo aplinkybės lėmė taip, kad studijavo medicinos mokslus.
Jo nuomone, dėl ligų dažniausiai kaltas ne paveldimumas, bet stresas ir maisto kokybė. „Turbūt pritarsite, kad mes seniau valgydavome sveikesnį maistą, nebuvo tiek konservantų pridėta. Aš, pavyzdžiui, labai mėgstu lašinius – ir sveika, ir skanu. Ir pacientams juos rekomenduoju, tik kad gerų, “ne guminių„ lašinių gauti vis sunkiau. Na ir nervinamės per daug, gal netgi tais atvejais, kai nereikia. Tarkime, ateina pas mane močiutė aštuoniasdešimties metų ir kalba, kaip nerimauja dėl to, kas vyksta politikoje. Tokiame amžiuje galėtų ir atsipalaiduoti...“, – šypsojosi R. Rupkus. Jis pastebi, kad žmonės, ypač po pandemijos, užsisklendė – nebesusitinka, nebeišeina, nebesilinksmina.
Ir gydytojai serga
R.Rupkus pripažįsta, kad ne tik medikamentai, bet ir žodis gydo. Kitąsyk žmogus ateina pas gydytoją išsikalbėti ir jam nuo to tampa lengviau.
Paklaustas, ar gydytojai irgi serga, R.Rupkus atsakė, kad rimtų ligų, ačiū Dievui, neturėjęs, gal dėl to, kad grūdinasi – kas rytą prausiasi šaltu vandeniu, nors teko persirgti COVID-19 liga. „Klastinga liga. Atrodo, kad nesunkiai sirgau, tartum kokia peršalimo liga. Nors pasveikau, bet taip “puolė ant atminties„, kad savo banko kortelės PIN kodo nesugebėjau atsiminti“, – paatviravo R.Rupkus.
Kiekvienas pacientas, visų pirma, yra žmogus
Pasak R.Rupkaus, anksčiau pacientų, prisirašiusių poliklinikoje, buvo kur kas daugiau, net penki tūkstančiai, o dabar jų penkiskart sumažėjo. Gimė vienas, o mirė... dvidešimt. Tai reiškia, kad jaunos šeimos provincijoje nesikuria. O be reikalo – čia, Papilio apylinkėse, ramu, graži gamta ir žmonės geri...
„Kiekvienas pacientas, visų pirma, yra žmogus. Kaip su juo bendrausi, taip ir jis su tavimi bendraus. O ką čia, kaip daktaras, gali išsišokti, parodyti? Reikia žmogui stengtis padėti, kiek įmanoma. Visko žinoti negali – jei nesi tikras, siųsk žmogų pas kitus specialistus“, – tvirtino R.Rupkus. Jis prisipažino išgyvenantis dėl kiekvieno sergančio paciento.
Nebuvo griežtas tėtis, bet daug dirbo
R.Rupkus turi tris sūnus ir šešis anūkus, sako, esantis turtingas palikuonimis. Vienas sūnus gyvena Norvegijoje, kitas – sostinėje, o dar kitas – netoli Papilio. „Galiu pasakyti tik tiek, kad nė vienas savo gyvenimo su medicina nesusiejo. Kaip tėtis, nebuvau griežtas, bet daug dirbau. Ir dieninis darbas, ir pacientų lankymas namuose, ir naktiniai budėjimai ligoninėje, tad vaikų auklėjimu daugiausia rūpinosi žmona, ji buvo medicinos sesuo. Žmonos jau nebeturiu, mirė, kai jauniausiam sūnui buvo šešiolika“, – atsiduso pašnekovas.
Gydytojas teigė supratęs, kad laimė – ne piniguose, todėl atsisakė naktinių budėjimų. „Žinoma gerai, kai pinigų yra, mėgstu keliauti į šiltus kraštus“, – prasitarė R.Rupkus. Beje, šiemet jis atostogavo Kroatijoje, tačiau dar nespėjo išbandyti mėgstamo grybavimo vietos miškuose.
