Gyvenimą sujaukęs nualpimas
Jauna moteris visada gyveno labai aktyviai – studijos, rezidentūra ligoninėje, naktiniai budėjimai, sportas, šokiai ir kitokios veiklos. Miegodavo mažai – nebūdavo kada. Tiesa, aktyvius periodus keisdavo nuovargis, bet net ir tuomet ji tempdavo save „už pakarpos“ į veiklą. Taigi nuolat balansuodavo ant kraštutinumų ribos. Tai tęsėsi apie trejus metus, kol pats kūnas pasakė „stop“.
„Tai buvo 2017 m. balandis. Tuo metu kaip rezidentė dirbau reanimacijoje. Atsimenu, namuose nuskambėjo žadintuvas, bet aš nusprendžiau dar 10 minučių nusnūsti. Kai atsibudau, pamačiau, kad šalia stovi draugas ir sako: „Aš tau iškviečiau greitąją.“ Pasirodo, man miegant prasidėjo traukuliai.
Pati nieko nejaučiau, bet iš karto įsijungė gydytojo smegenys. Pradėjau klausinėti, kaip tie traukuliai atrodė, pasitikrinau, ar neįsikandau liežuvio, ar neapsišlapinau. Aha, liežuvį įsikandau, vadinasi, tikrai buvo nevalinga smegenų iškrova. Pasišlapinimo nėra, vadinasi, ta iškrova nelabai stipri... Atvykusi greitoji nuvežė mane tyrimams į ligoninę, buvo atlikta galvos smegenų encefalograma, magnetinio rezonanso tyrimas. Įtarė epilepsiją, taigi gavau receptą vaistams“, – prisiminė pašnekovė.
Moteris grįžo į darbą ir toliau gyveno, kaip gyvenusi. Po mėnesio, vieno naktinio budėjimo metu, įvyko antras incidentas.
„Pacientę, kuriai pradėjo trikti sąmonė ir buvo įtariamas insultas, vežėme į kompiuterinę tomografiją. Atsimenu, stengiausi sukoordinuoti ir skubinti kolegas, kad viską atliktume kuo greičiau. Per tą laiką dar spėjau paskambinti kolegai rezidentui, kad perimtų kitų ūmių atvejų priežiūrą. Ir štai vieną akimirką aš veiksme, mes jau keliame pacientę į tomografą, kitą akimirką atsibundu pati gulinti lovoje, apraizgyta daugybe vamzdelių.
Man sakė tik tiek, kad nualpau. Atėjusi gydytoja pasiteiravo, ar reguliariai geriu man paskirtus vaistus. Patikinau, kad taip, – juos visada nešiojuosi su savimi. Pasakiau jų pavadinimą ir dozę, nors galvoje – košė. Tuomet gydytoja paprašė juos parodyti, ir aš pamačiau, kad ir pavadinimas ne tas, ir dozė – ne ta. Tokios dozuotės, kurią nurodžiau, net nėra. Jaučiausi dėl to labai nejaukiai.
Apskritai jaučiausi kalta prieš kolegas, kad juos išgąsdinau ir sukėliau tiek šurmulio. Nežinojau, kas nutiko mano pacientei, man neramu. Todėl, kai aplankyti atėjo gydytoja, su kuria budėjau, mano pirmas klausimas buvo – ar ji išgyveno?“ – atviravo I.Auglytė.
TAIP PAT SKAITYKITE: A.Zinkevičiūtė – apie perdegimą, apimantį vis daugiau žmonių: „Degalai seniai baigėsi, o įsivaizduoji galįs spausti iki dugno“
Teko sustabdyti rezidentūrą
Po šio įvykio moteris klimpo vis giliau į psichoemocinę duobę – didėjo nuovargis, silpnumas, atsirado panikos priepuoliai.
„Nors mano darbas rezidentūroje oficialiai pasibaigdavo apie 15–17 val. ir manęs tikrai niekas neversdavo pasilikti ilgiau, iš ligoninės išeidavau vėlai vakare, o kartais net vidurnaktį. Tiesiog užeidavo panikos priepuoliai, ir man atrodydavo, kad jeigu dabar išeisiu, mano pacientams nutiks kas nors bloga.
Viskas baigėsi tokiu nuovargiu, kad darbas ėmė kelti pasišlykštėjimą, ėjau į darbą kaip velkama. Man pačiai buvo nemalonu dėl šio jausmo, bet nieko negalėjau pakeisti ir dariau viską, ką turėjau padaryti. Mat, buvau rezidentė ir žinojau, kad jeigu noriu sėkmingai pabaigti rezidentūrą, privalau nepasiduoti. Tačiau ilgai neištvėriau – teko kreiptis ir į psichologus, ir į psichiatrus. Tuo metu dar nesupratau, kad tai perdegimo sindromo blykstės“, – pasakojo pašnekovė.
Tiesiog užeidavo panikos priepuoliai, ir man atrodydavo, kad jeigu dabar išeisiu, mano pacientams nutiks kas nors bloga.
Moteris atvirai prisipažįsta – jai teko gulėti psichiatrijos skyriuje, tačiau šio fakto nesigėdija ir visus, kuriems prireiks tokios pagalbos, ragina jos neatstumti. Pasak jos, visuomenėje vis dar sklando daug mitų apie tai, kaip ligoninėje gydomi psichikos sutrikimus patiriantys ligoniai, bet nieko panašaus nėra.
Po ligoninės jai teko prašyti akademinių atostogų, kad vėl atsistotų ant kojų ir baigtų studijas.
Kas padėjo atsitiesti?
Paklausta, kas jai padėjo atsitiesti, I.Auglytė tikina, kad tik pozityvus mąstymas, kurio ji mokosi iki šiol, bei griežtas darbo ir gyvenimo atskyrimas.
„Dabar, žiūrėdama atgal, manau, kad koją pakišo mano perfekcionizmas. Norėjau atlikti savo darbą tobulai, o vis atrodė, kad nepakankamai gerai dirbu. Norėjau baigti rezidentūrą aukščiausiais balais. Ir baigiau. Bet ar tapau laimingesnė? To džiaugsmo, kurio tikėjausi, nebuvo.
Manau, perdegimas labiausiai ir gresia perfekcionistams, kurie nori viską atlikti tobulai, nenori rytdienai palikti „uodegų“, stengiasi per dieną sutvarkyti visus reikalus, kurių sutvarkyti per dieną neįmanoma. Jie mano, kad yra nepakeičiami, tačiau nepakeičiamų nėra.
Niekada neturi išnykti riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tai svarbiausias skambutis, kad einama ne ta kryptimi.
Niekada neturi išnykti riba tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Tai pirmas ir svarbiausias skambutis, kad einama ne ta kryptimi. Kai aš vakarais ir per atostogas namo pradėjau neštis pacientų istorijas, kai mano telefonas tapo visada įjungtas darbo skambučiams, kai pradėjau gyventi nuolatinio budėjimo režimu, natūralu, kad ilgai traukti negalėjau. Darbas man užėmė gyvenimo vietą, nors aš to nemačiau.
Todėl šiuo metu esu nubrėžusi aiškią ribą tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. Nesinešu darbo namo, pacientai man gali skambinti tik darbo valandomis ir turiu jų tik tiek, kad viską spėčiau atlikti laiku. Jeigu esu pavargusi, aš ilsiuosi, jeigu noriu miego, einu miegoti, t. y. mokausi gyventi vidurio kelią“, – teigė pašnekovė.
Šiandien kiekviename gyvenimo įvykyje, koks jis bebūtų, ji stengiasi įžvelgti pozityvų pradą ir neprisirišti prie negatyvių jausmų, kurie kaip inkaras traukia gilyn. Ne visada tai lengva.
„Būna ir sunkesnių dienų, kai nuo pat ryto jaučiuosi pavargusi. Tuomet atsisėdu, susikaupiu ir pagalvoju: juk mokiausi 11 metų, kad dirbčiau šį darbą, ir man tikrai nėra sunku tai daryti. Ir su kiekviena nauja konsultacija vis labiau „užsivedu“, mano psichoemocinė būsena gerėja. Aš suprantu, kad mes patys esame atsakingi už savo būsenas, jas pakeisti galime tik patys – niekas kitas už mus to nepadarys“, – tikino I.Auglytė.
Kaip atsiranda perdegimas
Kaip anksčiau pranešime žiniasklaidai yra pasakojęs psichoterapeutas prof. Eugenijus Laurinaitis, galima išskirti dvi veiksnių grupes, kurios skatina perdegimo sindromą.
Pirmoji yra profesinė. Egzistuoja profesijos, kurios pačios savaime yra labai pavojingos šio sindromo atsiradimui ir jos susijusios su darbu su žmonėmis: tai gali būti gydytojai ir medicinos personalas, mokytojai, kurie dirba su mokiniais, pardavėjai, vadybininkai ir t. t. Toks darbo pobūdis reikalauja nuolatinių permainų darbo vietoje, nes yra būtina prisitaikyti prie kiekvieno kliento.
Mes neturime teisės keisti darbo ir poilsio proporcijų, ypač didindami darbo valandų skaičių.
Antroji yra administracinė organizacinė. Ji apima pačių organizacijų darbo kultūrą. Egzistuoja darbų, kuriuose darbas prasideda 8-tą valandą ryto, o baigiasi, kada baigiasi. Tai gali būti ir 18-a, ir 20-a valanda ar net po vidurnakčio.
Jo teigimu, reikia neužmiršti, kad para sudaryta iš 24-ių valandų, todėl darbo laikas turi būti proporcingas poilsiui ir asmeniniam gyvenimui. Mes neturime teisės šių proporcijų keisti, ypač didindami darbo valandų skaičių.
Norintiems išvengti perdegimo, psichoterapeutas pataria laikytis trijų paprastų taisyklių.
Pirmoji taisyklė. 3×8 = 24. 8 valandos poilsiui, 8 valandos asmeniniam gyvenimui ir 8 valandos darbui.
Antroji taisyklė. Gerai dirbti gali tik tas, kuris gali gerai ilsėtis.
Trečioji taisyklė. Deimantinė kinų patarlė: „Viešpatie, duok man jėgų padaryti, ką galiu, duok man proto nedaryti, ko negaliu, ir duok man išminties atskirti vieną nuo kito.“
Svarbiausia, kad žmogus sugebėtų laikytis šių taisyklių, nes permainos ateina tik tuomet, kai nuoširdžiai jas taikome. Jeigu nepavyksta pajusti pagerėjimo, tuomet būtina kreiptis į specialistus. Jau daugiau nei ketverius metus perdegimo sindromas yra oficialiai įtrauktas į psichikos ligų klasifikaciją ir tai yra medicininė diagnozė.
Atsiradus perdegimo sindromui, žmogaus profesinis gyvenimas pradeda jam nebeteikti džiaugsmo – darbas yra atliekamas be užsidegimo ir entuziazmo. Taip pat krinta produktyvumas, darbo našumas ir kūrybingumas. Taigi darbas, kuriam tiek laiko skirta, savo prasmę praranda, o asmeninis gyvenimas, kurį žmogus turėjo, taip pasikeičia, kad yra nebeatpažįstamas ir svetimas. Tuomet iškyla rimti egzistenciniai klausimai.