Nusivylė savo gydymo metodais
Buvusios netradicinės medicinos atstovė nusivylė savo naudotais gydymo būdais ir pavadino juos nepagrįstais mokslu, netgi šarlatanizmu.
Šiuo metu jai 32 metai. Mokyklos metais ji siaubingai kentė nuo žvynelinės, kurios simptomus vaistai panaikindavo tik laikinai. Padėtis labai pagerėjo, kai ji pradėjo vartoti žuvų taukus ir iš esmės pakeitė savo mitybą. Nuo tada ji tiesiog tapo apsėsta idėjos visas sveikatos problemas spręsti be vaistų, todėl po mokyklos pasirinko homeopatijos studijas, rašo www.statnews.com.
Man buvo nesunku įtikinti savo pacientus, kad esu kompetentinga, kadangi turiu puikią iškalbą.
Pasak jos, ji mokėsi dalykų, kurie skamba labai akademiškai (žmogaus anatomija, fiziologija ir pan.), tačiau studijų metu nesužinojo, kaip pagal medicinos standartus gydyti daugybę ligų, ir turėjo pernelyg mažai tiesioginės praktikos su pacientais. Nepaisant to, B.Hermes prisipažino laikiusi save medike ir nedvejodama skirdavo gydymą savo pacientams: „Man buvo nesunku įtikinti savo pacientus, kad esu kompetentinga, kadangi turiu puikią iškalbą.“
Gailisi dėl mokslams paaukotų 200 tūkst. dolerių
Viena jos pacientė kentė nuo endometriozės. Tai liga, kai paprastai tik gimdoje esantys audiniai ima plisti už jos ribų. Moteris nesėkmingai bandė pastoti, todėl ginekologė, išbandžiusi visus jai prieinamus gydymo metodus (nepadėjo net operacija), jai patarė kreiptis į netradicinės medicinos atstovą.
Pati pacientė prisipažino, kad labiausiai jai padarė įspūdį, kad B.Hermes konsultacijai skyrė net pusantros valandos: „Tikrai labai įkvepia, kai gali išsipasakoti savo bėdas ir jauti, kad tave išklauso.“ Tačiau Emilijos entuziazmas ėmė sekti, kai bėgo mėnesiai, o pastoti taip ir nepavyko. Kai ji išsakė savo abejones B.Hermes, pastaroji ėmė prikaišioti pacientei, kad ji nepakankamai sąžiningai vykdanti gautus nurodymus.
„Tuo metu aš nuoširdžiai tikėjau tuo, ką darau. Tačiau dabar suprantu – aš išleidau 200 tūkst. dolerių išsilavinimui, kurio dabar negaliu pritaikyti“, – tikino buvusi homeopatė.
Kaip atsirado homeopatija
Ko gera, jai drąsiai paprieštarautų daugelis praktikuojančių Vokietijos medikų. Šioje šalyje homeopatija labai populiari ir plačiai taikoma. Iš čia kilęs ir jos pradininkas.
XVIII–XIX-to amžių sankirtoje gyvenęs Samuelis Hahnemannas pagal išsilavinimą buvo gydytojas, tačiau jis buvo nepatenkintas gydymo metodų, kuriuos taikė tuometiniai gydytojai, efektyvumu, ir pradėjo ieškoti naujų. Jis pasirėmė savo atrastu principu, kad cheminės medžiagos organizme sukelia tuos pačius reiškinius, kaip ir ligos, nuo kurių jos vartojamos.
Pavyzdžiui, jei svogūno sultys sukelia ašarojimą ir išskyras iš nosies, vadinasi, jos gali gydyti ir pačią slogą. Eksperimentuodamas su savimi medikas išsiaiškino, kad sumažinus vaistinės medžiagos koncentraciją jos poveikis, kaip bebūtų keista, didėja.
Taigi S.Hahnemannas pradėjo gaminti tirpalus, atskiestus vandeniu. Tirpalą jis labai intensyviai supurtydavo. Jo manymu, taip vanduo įgydavo gydomųjų savybių. Šis homeopatinių vaistų gaminimo principas taikomas iki šiol. Tirpalai dažniausiai skiedžiami 10–100 kartų, tam tikrais atvejais – net iki dešimčių tūkstančių kartų.
Homeopatijos veikimo principai
Pasak homeopatų, jei organizmas jautrus tam tikrai veikliajai medžiagai, jis reaguoja net į nedidelį jos kiekį. Šiuo atveju galima išvesti paralelę su alergija, kai esant organizmo įsijautrinimui, net menkiausias alergeno kiekis gali sukelti stiprią alerginę reakciją. Tačiau jeigu organizmas nėra jautrus į jį patenkančiai medžiagai, jokia reakcija nepasireikš. Todėl teigiama, kad homeopatiniai vaistai, skirtingai nei cheminiai, neturi pašalinio poveikio.
Jei vaistas parenkamas netinkamai, jis iš tiesų neveikia. Būtent todėl egzistuoja labai prieštaringi homeopatijos vertinimai.
Kita vertus, kad būtų veiksmingi, jie turi būti skiriami labai individualizuotai, atsižvelgiant į konkretaus organizmo ypatumus. Jei vaistas parenkamas netinkamai, jis iš tiesų neveikia. Būtent todėl egzistuoja labai prieštaringi homeopatijos vertinimai. Vieni žmonės sako, kad išsigydyti tam tikras lėtines ligas padėjo tik homeopatija. Kiti, priešingai, teigia, kad homeopatiniai vaistai jiems nepadėjo.
Medikai gydo peršalimus ir nervų ligas
Fitoterapeutas prof. Juozas Vasiliauskas prisipažino prireikus pats save gydantis homeopatiniais vaistais.
„Man teko būti Vokietijoje – ten labai plačiai propaguojamas homeopatinis gydymas. Pabuvus konferencijose išties nekyla abejonių, kad šis gydymas veikia. Taigi mano požiūris teigiamas. Tai gydymo metodas, kuris labai švelniai veikia organizmą. Tik gydymas yra palaipsnis, lėtas. Nėra taip, kad paspaudei mygtuką ir išgijai. Homeopatija labai tinka nervų sistemos ligoms gydyti, širdies kraujotakai, virškinimo sistemai, taip pat padeda žmonėms, kurių organizmas nualintas“, – tikino pašnekovas.
Šeimos gydytoja Regina Balčiūnienė teigė taip pat skirianti savo pacientams homeopatinius vaistus, tačiau pabrėžė, kad tiek cheminis, tiek homeopatinis vaistas turi būti skiriamas individualiai, atsižvelgiant į pacientą ir jo simptomus.
„Jeigu rinkoje išlieka tam tikri homeopatiniai vaistai, vadinasi, jie padeda. Kiti tiesiog išnyksta. Tačiau tai tik palaikomoji priemonė, o ne rimtas gydymas. Homeopatinius vaistus paprastai skiriame funkciniams sutrikimams gydyti, t. y. kai nerandame organinių pažeidimų. Jie dažniausiai skiriami simptomams švelninti virusinių susirgimų metu, vegetacinės nervų sistemos sutrikimams, pavyzdžiui, atsiradus perdėtam jautrumui, dirglumui. Tarkime, žmogus patyrė didelį stresą, dėl to išsiderino jo nervų sistema“, – sakė medikė.
Pataria nesirinkti patiems
Pasak jos, cheminė tabletė, įvertinus jos naudą ir šalutinį poveikį, skiriama greitam poveikiui. Jei užtenka, kad vaistas veiktų palaipsniui, skiriami žoliniai arba homeopatiniai preparatai. Tačiau žmonės klaidingai mano, kad jie visiškai nepavojingi, todėl dažnai juos renkasi geriausiu atveju pasitarę su vaistininku, kuris taip pat negali tinkamai patarti.
„Ir maistas gali tapti nuodu, jei netinkamai jį naudosi. Netiesa, kad jie negali turėti šalutinio poveikio. Kuo jaunesnis arba kuo vyresnis organizmas, tuo vaistus vartoti reikia atsargiau. Pavyzdžiui, jie gali susikryžminti su kitais vartojamais vaistais, gali sukelti toksinę organizmo reakciją, susijungę su virusu“, – svarstė R.Balčiūnienė.
Neįmanoma atlikti poveikio tyrimų
Vilniaus miesto klinikinės ligoninės Vidaus ligų klinikos vedėja prof. Danutė Kalibatienė prisipažino jau daug metų esanti ligoninės žmogus, o ligoninėje reikia skubių sprendimų ir greito poveikio vaistų, todėl apie homeopatiją čia net negalvojama. Kita vertus, jai padarė įspūdį apsilankymas šiuolaikiškuose Vokietijos homeopatinių preparatų fabrikuose.
„Vis dėlto, mano manymu, šie vaistai labiau skirti lėtinėms arba nesunkioms ligoms, pavyzdžiui, peršalimams, imuninės sistemos nusilpimui, nervų sistemos sutrikimams. Ir šiais atvejais, matyt, jie padeda. Jeigu jie būtų visai neveiksmingi, žmonės nevartotų.
Tačiau homeopatija – individualizuotas gydymas, todėl neįmanoma atlikti mokslinių tyrimų kaip su tradiciniais vaistais. Negalime, pavyzdžiui, surinkti tūkstančio ligonių, turinčių padidėjusį kraujospūdį, ir išbandyti vaistą. Jeigu didžiajai daliai padėjo, vadinasi, jis veiksmingas. Taigi rezultatas gana aiškus.
Homeopatijos atveju tokio tyrimo nepadarysi – vienam tas pats gydymas padės, kitam – ne, nes homeopatija iš prigimties tokia. Kita vertus, dažnai homeopatiniai preparatai vadinami placebu. Esą žmogus tiki, todėl vaistas veikia. Tačiau kai stažavausi Vokietijoje, man paliko įspūdį, kad net fermeriai karvėms duoda homeopatinių preparatų ir padidėja primilžiai. Karvės juk nežino, kad gauna vaistų“, – svarstė pašnekovė.
Tradiciniai vaistai taip pat veikia individualiai
Kita vertus, tradiciniai vaistai, pasak medikės, taip pat ne visus veikia vienodai, todėl juos taip pat tenka atitaikyti. Kad ir hipertenzija. Atrodo, skiriamas pacientui geriausias vaistas, o jis neveikia. Tuomet tenka ieškoti kito.
„Nieko neturiu prieš homeopatiją. Apskritai švelnusis gydymas atsigauna. Kažkada buvo labai nuskriausta fitoterapija, dabar valerijonas, iš kurio prieš 15 metų medikai juokėsi kaip iš bobučių vaisto, įtrauktas į vaistų žinynus kaip vienas iš preparatų, kai nebūtini stiprūs vaistai.
Manau, ir homeopatija gali rasti savo vietą, tik reikia medikams daugiau žinių apie ją. Gal patys homeopatai daugiau turėtų bendradarbiauti su šeimos gydytojais, teikti jiems informaciją. Juk joks medikas neskirs savo pacientui vaisto, apie kurį labai mažai žino“, – teigė D.Kalibatienė.
