Vasario 1–ąją Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose persodintos kepenys 60 metų vyrui. Pacientas šiomis dienomis perkeltas iš reanimacijos skyriaus į palatą ir kasdien jaučiasi vis tvirčiau. „Vaikšto, valgo, bendrauja“, – pasidžiaugė Santariškių klinikų Pilvo chirurgijos centro direktorius, profesorius Kęstutis Strupas.
Tai buvo jau 50–oji kepenų transplantacija Santariškių klinikose ir 73–ioji Lietuvoje. „Šiandien galiu pasidžiaugti, kad mūsų ligoninėje susiformavo stipri komanda, dėl kurios profesionalumo kepenų transplantacijos gali vykti nenutrūkstamai. Tai yra garsūs mūsų šalies gastroenterologai, chirurgai, anesteziologai–reanimatologai, radiologai, imunologai ir gausus slaugytojų būrys“, – pagyrimų savo kolektyvui negailėjo K.Strupas.
Jis neslėpė susižavėjimo kolegų atsidavimu savo darbui: „Per visą laiką nuo pirmosios kepenų transplantacijos 2000–aisiais neišgirdau nė vieno atsisakymo atvažiuoti transplantuoti. Kai kurie komandos nariai yra pakilę nuo stalo ir išvažiavę iš savo gimtadienio šventės, esame kartu susitikę ir Velykų rytą.“
Daugiau apie organų transplantaciją
„Kito karto gali ir nebūti“
Nors 2000 metais Lietuvoje atliktos pirmos kepenų persodinimo operacijos nebuvo sėkmingos, toliau aktyviai tobulintasi šioje chirurgijos srityje. Todėl šiandien apie kepenų transplantaciją jau kalbama kaip apie sėkmingą ir kai kuriais atvejais veiksmingiausią sunkiai sergančių ligonių gydymo būdą.
40–čiui vilniečiui Gintarui Klimui kepenų transplantacija aplikta 2006–aisiais. „Gruodžio 19 dieną sulaukiau gydytojos skambučio, – antrojo gimtadienio dieną puikiai prisimena vyriškis. – Tai man buvo labai netikėta: šalis maža, o ir operacijų tuo metu buvo atlikta nedaug – maniškė tik septintoji. Tačiau man sekėsi – donoras atsirado per dešimt mėnesių. Kai gydytoja paskambino, buvau mieste. Dar paklausiau: „Gal kitą kartą?“ O ji: „Kito karto gali ir nebūti.“
G.Klimas nepraleidžia progos viešai padėkoti jo kepenų donoro artimiesiems. „Kiek žinau, man buvo persodintos dvidešimt kelerių metų merginos iš Klaipėdos kepenys“, – kalbėjo vilnietis, dirbantis krovinių pervežimo įmonėje.
Kodėl susirgo kepenų ciroze, jis taip ir nesužinojo, bet spėja, kad lemiamos įtakos turėjo neteisinga mityba ir piktnaudžiavimas alkoholiu.
„16–a metų dirbau policijoje: naktiniai budėjimai, išsibalansavęs režimas, valgymas degalinėse… Alkoholikas nebuvau, bet taurelės neatsisakydavau“, – prisipažino G.Klimas.
Rizikos grupė
Medikai griauna mitą, kad kepenų cirozę dažniausiai lemia nesaikingas alkoholio vartojimas – reikšmingos įtakos jis turi mažiau nei penktadaliui sergančiųjų.
Užtat net 57,5 proc. pacientų diagnozuojama virusinė kepenų cirozė, lemta įvairių tipų hepatito.
„Hepatitas tylus žudikas: sergantysis ilgą laiką nejaučia jokių simptomų ir negalavimų. Cirozei išsivystyti reikia 20–25 metų“, – pažymėjo gydytoja gastroenterologė Arida Buivydienė.
Pasaulyje pastebima tendencija, kad pastaruoju metu daugėja cirozių ir kepenų vėžio atvejų.
„Hepatito C virusas atrastas tik 1992 metais, iki tol apie šį virusą nieko nežinota ir dėl jo netirta. Todėl žmonės, iki 1992–ųjų buvę donorais, patyrę kraujo perpylimą ar turėję operacijų, automatiškai patenka į rizikos grupę. Jiems rekomenduojame pasitikrinti profilaktiškai“, – atkreipė dėmesį A.Buivydienė.
Degtinės – nė lašo
Kad serga hepatito B virusu, 57 metų šiaulietis Vladislovas Norkevčius sužinojo 1977 metais, kai buvo paprašytas duoti kraujo.
„Tačiau konkretaus gydymo tais laikais nebuvo, bent jau aš tokio negavau – gyvenau ir tiek. 2000–aisiais man išoperavo tulžies pūslę. Po operacijos chirurgai pasakė, kad man reikia susirūpinti kepenimis. Kreipiausi į infektologą Šiauliuose, vėliau buvau nukreiptas į Vilnių. Gydžiausi iki 2010 metų, kai buvo nuspręsta man atlikti kepenų transplantaciją“, – pasakojo šiaulietis, donoro sulaukęs vos per tris mėnesius.
Šiandien jis gyvena pilnavertį gyvenimą. Nors turi antrą neįgalumo grupę, ima dairytis darbo: „Pirmus metus po operacijos labai saugojausi, tačiau laikui bėgant vis daugiau pabandai, išdrąsėji ir grįžti į normalias vėžias. Tačiau degtinytės neišgeriu nė lašo: būtų amoralu žlugdyti dovanotą gyvenimą.“
Donorų problema – vis dar aktuali
Transplantacijos neretai tampa vienintele žmogaus viltimi išgyventi. Tačiau ligonių, laukiančių organų persodinimo, skaičius kelis kartus didesnis už atliekamų transplantacijų skaičių.
Šiuo metu Lietuvoje kepenų persodinimo operacijų laukia apie 50 žmonių.
„Vieniems pacientams organas atsiranda, vos įtraukus į laukiančiųjų sąrašą, kitiems tinkamo donoro tenka palaukti kelerius metus“, – sakė A.Buivydienė.
Pasak medikų, kepenų donoro nesulaukia labai maža pacientų dalis.
Vis dėlto donorų trūkumas išlieka aktuali viso pasaulio problema, kurią kiekviena šalis sprendžia savo nuožiūra.
„Pavyzdžiui, Ispanijoje yra priimti palankūs donorystei įstatymai: jei asmuo neturi donoro kortelės, laikoma, kad jis sutinka būti donoru, o Lietuvoje tokiu atveju dėl donorystės sprendžia artimieji, kurie nelaimės akivaizdoje elgiasi neprognozuojamai“, – lygino K.Strupas.
Ligonių kasų skaičiavimais, kepenų transplantacijos operacija Lietuvoje kainuoja 100–110 tūkst. Lt. Tuo metu Vokietijoje tai įvertinta 80–85 tūkst. eurų.
Lietuvoje kepenų transplantacijos atliekamos Kauno klinikose ir Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikose. Kiekviena gydymo įstaiga, atliekanti kepenų transplantaciją, šią operaciją daro remiantis joje patvirtintu protokolu.
