Todėl šiandien jie jau gyvena puikių kaimynų apsuptyje: iš trijų pusių – miškas, iš ketvirtos – upė. Gyvena ne vieni, jų ūkyje jau per 100 gyventojų. Pateikiame Ievos mintis apie miško ūkį, kuriame kiekvienas jaučia ir gyvena pagal savo prigimtį.
***
„NeČia“ ūkyje mes visi skirtingi. Ne tik kaip asmenybės. Visi skirtingo plauko, kailio, plunksnų. Ir visi skirtingai bendrauja, cypsi, tarška, zvimbia, mekena, gagena, prunkščia ir žvengia. Šiandien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyvenimo tikslas – būti laimingiems. Tai mums „priklauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pinigais, nei su namais, daiktais, suknelėmis ar netgi kelionėmis.
Gyvūnai pakeitė pirmiausiai mūsų pačių kasdienybę, vidinį pasaulį, na, visą, banaliai ir skambiai pasakysiu, – gyvenimą. Matydami, kiek bendravimas su jais gali duoti vaikams, suaugusiems, šeimoms, negalime tuo nesidalinti.
Misija – išgelbėti gyvūnus
Gyvūnai pakeitė pirmiausiai mūsų pačių kasdienybę, vidinį pasaulį, na, visą, banaliai ir skambiai pasakysiu – gyvenimą.
Mūsų geras bičiulis ir patarėjas gamtininkas, bitininkas ir bebrų mylėtojas Marijonas, kone kiekvieną kartą atvažiavęs pas mus, su šypsena tylėdamas stebi, kaip miško takeliais einame kartu su šunimis, katinu, būriu žąsų ir ožkomis, ir vis paklausia: „Jūs gal kokius užkalbėjimus naudojate, kad jie taip klauso jūsų“?
O viskas prasidėjo visai nekaltai ir įprastai – nuo dviejų iš prieglaudos „Lesė“ priglaustų šunų ir katino. Patys stebėjomės, kaip jokių komandų nemokėję, už grotų didžiąją savo gyvenimo dalį praleidę Mykolas ir Mira vien žaidžiant ir myluojantis išmoko pagrindines komandas vos per kelias dienas, o jau po savaitės mokėjo „griūti negyvi“. O toliau… gyvūnai pradėjo atsirasti „tarsi savaime“.
Be jokio plano, be jokio pasiruošimo, vienas po kito. Kartais išeidavom į kiemą ir galvodavom – kada spėjo jų čia tiek atsirasti! Iš pradžių prisibijojome: „Ar sugebėsim juos užauginti gyvus ir sveikus? Ar galėsime jiems užtikrinti visas reikalingas sąlygas kokybiškam gyvenimui?“
Šiandien, bėgant tretiems metams, kai mes esame gyvūnų apsuptyje, suprantu, jog esminis dalykas, kurio reikia, – meilė jiems, tuomet jie augs sveiki, laimingi ir geriausiose įmanomose sąlygose. Taigi nors pačioje pradžioje dėl savo neužtikrintumo stengėmės rinktis jaunesnius, sveikesnius gyvūnus, ilgainiui (iki šiol nežinau, sąmoningai ar ne) pradėjome „labiau matyti“ ligoniukus, prastose sąlygose gyvenančius ar jau pakeliui į mėsinę esančius gyvūnus. Šiandien tokių mūsų ūkyje dauguma.
Augintiniai – su vardais
Su ožka Mikute susipažinome pas vieną ūkininką, auginantį didelę bandą ožkų, kur Mikutė buvo vienintelė beragė, todėl visada skriaudžiama, užguita į kampą, baili. O ožką Cirką (vardas toks, nes balta kaip Zacirka) radome pririštą keliasdešimties centimetrų ilgio „lenciūgu“ belangiame tvarte, prie betoninės sienos. Cirka taip bijojo žmogaus, kad neleisdavo prieiti arčiau nei per kelis žingsnius. Šiandien mūsų ūkio svečiai šias dvi ožkas vadina šuniukais, nes jos meilios, mėgsta glaustytis ir visada seka iš paskos.
Mūsų paukščiai irgi kiekvienas turi istoriją. Vieni išpirkti iš ūkininko, laikiusio juos tamsiuose nevalomuose narvuose, su vieninteliu tikslu – „kad kuo daugiau prisivestų”, kiti – nykstančios veislės, pavyzdžiui, vienintelė lietuviška žąsų veislė, kurios niekas nenori auginti, nes jos nepriauga svorio kaip mėsinės, dar kiti – tiesiog niekam nebereikalingi ar be šeimininkų likę paukščiai.
Beveik visi mūsų paukščiai turi vardus: Guzas, Advokatas, Chuliganai-Sanitarai, Pupukai, Citriniukas, Mama Čioli, Pipiriukai. Jei kuris ir neturi vardo, gerai žinome „chebrą“, kuriai jis priklauso, ir nors vieno iš jos narių vardus.
Neseniai iš žirgyno išpirkome dvi ligotas, taip pat nykstančios lietuviškos stambintų žemaitukų veislės kumeles, kurioms būtina išskirtinė priežiūra ir sąlygos, kurių jos negaudavo žirgyne. Dabar jaučiamės labiau pasitikintys savimi, todėl vis dažniau į mūsų ūkį atkeliauja probleminiai gyvūnai, tačiau kol kas visi gavę gerą dozę meilės ir rūpesčio tampa meilūs, prieraišūs ir draugiški…
Gyvūnų terapija
Šiandien beveik sutartinai psichiatrai, neurologai ir kiti „emociniai“ specialistai teigia, kad bendravimas su gyvūnais palankiai veikia žmogaus psichiką.
Gyvūnų terapijos ištakos prasidėjo prieš tūkstančius metų. Žmonės gyvenę gamtoje, kaip klajokliai ar medžiotojai, kartu buvo ir medžiojamieji. Prijaukinti gyvūnai, keliavę kartu, žymiai anksčiau už žmones pajusdavo pavojų. Ramus, atsipalaidavęs, miegantis gyvūnas žmogui buvo ženklas, kad pavojus nuo plėšrūnų negresia, todėl ir žmogus prie tokių gyvūnų jausdavosi ramus.
Sigmundas Freudas savo psichoanalizės seansuose su pacientais dažnai būdavo su savo čiau čiau veislės šunimi, tam, kad pacientai jaustųsi ramesni, labiau atsipalaidavę ir galėtų atsiverti. Šiandien beveik sutartinai psichiatrai, neurologai ir kiti „emociniai“ specialistai teigia, kad bendravimas su gyvūnais palankiai veikia žmogaus psichiką. Glostymas, visavertiškas rūpinimasis „silpnesniu“ žmones skatina jaustis ne tik ramesniais, labiau savimi pasitikinčiais, bet ir reikalingais globėjais.
Nedaug kas pasikeitė ir šiais laikais. Vaikai, pabendravę su „išauklėtu“ gyvūnu, pajunta jų atsidavimą ir besąlygišką simpatiją, o kartais ir meilę. Todėl šiandien mes laimingi. O toks ir buvo (ir yra) gyvenimo tikslas – būti laimingiems. Tai mums „priklauso“ pagal natūralią kiekvieno žmogaus prigimtį ir niekaip nesusiję nei su pinigais, nei su namais, daiktais, suknelėmis ar netgi kelionėmis. Suprasdami, jog gyvūnas nevertins ar nekritikuos (kaip tai daro suaugę), vaikai tampa atviresni, labiau savimi pasitikintys ir lengviau bendraujantys.
Šiandien beveik sutartinai psichiatrai, neurologai ir kiti „emociniai“ specialistai teigia, kad bendravimas su gyvūnais palankiai veikia žmogaus psichiką.
Mes nesame specialistai, tad ir terapija vyksta ne medicininiais tikslais. Greičiau vidiniam pasauliui auginti ir vidinei harmonijai (at)kurti. Mūsų gyvūnai gyvena beveik laisvėje („beveik“ todėl, kad mes jais rūpinamės ir jie didžiąja dalimi priklausomi nuo mūsų). Dažnai kalbamės, klausiame vienas kito, ką galvojame apie tai, kas vyksta ūkyje, kaip jaučiamės ir ką jaučiame, analizuojame gyvūnų tarpusavio elgesio galimus motyvus ir ieškome elgesio su mumis ypatybių, stebimės jų išradingumu ir kuriozinėmis situacijomis, mokomės juos suprasti ir bendrauti jų kalba... Kitaip tariant – terapinamės ir tobulėjame.
Ilgainiui pajutome, kad bendravimas su natūraliomis sąlygomis gyvenančiais gyvūnais – yra ne kažkokia nenatūrali tarprūšinė komunikacija, o dvasinė, emocinė ir mentalinė evoliucija.
Kaip viskas veikia
„NeČia“ ūkyje daug įvairių gyvūnų ir jų bei jų rūšių ratas po truputį didėja. Iš vienos pusės, tai vyksta nesąmoningai, nes vis akiratyje atsiranda koks nors nelaimėlis, kurį reikia priglausti, išpirkti, ar išgelbėti nuo mėsinės. Iš kitos pusės, kuo daugiau gyvūnų rūšių, tuo efektyvesnė ir jų terapija. Juk kiekvienas gyvas sutvėrimas, tiek gyvūnas, tiek žmogus yra visiškai unikalus, su savo charakteriu, poreikiais, būdu. Todėl neįmanoma, jog visi čia atvykę niurkytų katiną, žaistų su šunimis ar šukuotų žirgų karčius. Kiekvienas gali susirasti Tą Savo gyvūną, artimiausią ir mieliausią širdžiai ir sielai, arba tokį, kurio būtent tuo metu reikia labiausiai.
Empatija
Gyvūnai pirmiausiai ugdo empatiją. Kartais net maištaujantys paaugliai, kupini įtampos, pasireiškiančios pykčiu, agresijos priepuoliais, paėmę neseniai išsiritusį viščiuką į rankas tiesiog akyse pasikeičia – nurimsta, tampa rūpestingi, pradeda ieškoti maisto jam ir rūpintis, kad gyvūnas nesušaltų, pasikeičia net jų tonas ir žvilgsnis. Galimybė kažkuo rūpintis silpnu, pažeidžiamu labai daug duoda vaikui, kuris dažnai patiria nesaugumo jausmą, ir galimybė jį sukurti gyvūnui tampa asmeniškai prisiimta atsakomybe.
Galimybė kažkuo rūpintis silpnu, pažeidžiamu labai daug duoda vaikui
Gražiausia ką teko matyti, kalbant apie empatiją gyvūnams, kai vienas iš NeČia svečių ūkio šunims skaitė pasaką.
Disciplina
Gyvūnų terapija – vienas veiksmingiausių priemonių ir disciplinai ugdyti. Prijaukinti gyvūnai negali pilnai pasirūpinti savimi, maistu, saugumu, ta užduotis tenka žmogui. Žaisti su gyvūnais labai smagu, tačiau vaikai, ko gero, greičiau už suaugusius supranta, kad pirmiausia gyvūnus reikia pamaitinti ir pagirdyti, tuomet apsaugoti nuo plėšrūnų (čia dažnai prasideda smagiausia dalis, nes neįtikėtina stebėti, kaip savo pasirinktą gyvūną vaikai pradeda saugoti nuo visų pavojų, realių... ir ne visai). Iš čia kyla svarbiausia užduotis – kuomet prisiimta atsakomybė už gyvūno priežiūrą tampa svarbesniu faktoriumi nei tik žaidimas.
Kūrybiškumas
Atrodo neįtikėtina, tačiau gyvūnai ugdo ir meninę kompetenciją bei vizualinį kūrybiškumą. Geriausiai, ko gero, tai iliustruoja dekoratyvinės vištų veislės. Po dienos žaidimų, lesinimų ir gainiojimo kieme įvairiausių spalvų, formų, plunksnų paukščių, jie nugula vaikų fantazijose, piešiniuose, lipdiniuose, o dažnai ir rašiniuose. Vien žiūrėjimas į laisvai lakstančius gyvūnus (ypač vištas, po visą kiemą gaudančias muses) šiek tiek primena jūros ar ugnies stebėjimą ir yra savotiška meditacija. Čia nuolat vyksta veiksmas, viskas juda, tačiau tuo pačiu metu kuria ramybę.
Savitvarda
Savitvardos ugdymas – kiekvienas gyvūnas yra asmenybė, tai reikia žinoti ir gerbti. Gyvūnų terapija pirmiausia emocinio ryšio atradimas, užmezgimas su gyvūnų ir empatijos ugdymas. Su kai kuriais gyvūnais (pavyzdžiui žirgais, šunimis) negalima elgtis bet kaip, darkytis ar rodyti agresijos priepuolių. Žingsnis po žingsnio, bendraujant su bet kokiu gyvūnų, būtina išmokti tvardyti emocijas, ramiai sekti ir skaityti gyvūnų kūno ir ženklų kalbą. Išmokus to su gyvūnais galima bendrauti natūraliomis sąlygomis, be pavadžių ar botagų. Labai paprasta vedžioti gyvūnus už pavadėlių, ar bendrauti su jais uždarytais garduose arba aptvaruose, kai bendravimas aprisiboja skaniukų ar maisto davimu, taip bet kurį gyvūną galima priversti bendrauti. O pabandykite taip susidraugauti su gyvūnais, kad jie (nesvarbu ar viščiukas ar kaimenė arklių) sektų jus iš paskos ir norėtų būti šalia būdami laisvi.
Lyderystė
Gyvūnai moko lyderystės, tačiau kiek kitokios, nei įprastai suvokiama civilizuotame pasaulyje.
Tikime, kad kiekvienas suaugęs žmogus ar vaikas turi žinoti ir matyti sąryši tarp to, kas jo lėkštėje, ir to, iš kur tai atsiranda.
Norint, kad gyvūnas pripažintų tave kaip lyderį neprivalai būti stipresnis, greitesnis ar agresyvesnis. Privalai būti rūpestingas, visuomet pagalvoti apie kitus, apie jų poreikius, gerovę ir saugumą, tuomet tampi tikras lyderis, kuriuo pasitikima ir kuris gerbiamas (dažnai ir su malonumu tenka stebėti, kaip rūpestingas gaidys, radęs grūdą, nesulesa jo, o kviečia savo vištytę ir leidžia jai sulesti). Bendravimas su gyvūnu kiek primena šokį, kur žmogus vaidina vedančiojo vaidmenį, o gyvūnas siekia suprasti ir laukia, ką daryti toliau. Šokis tampa gražus tik tuomet, kai bendraujama klausantis ir atsiliepiant į vienas kito signalus. Vedančiajam, arba lyderiui, noriai paklūsta partneris, nes jis visuomet lieka laisvas.
Atradimai
Atradimų džiaugsmas. Man asmeniškai tai vienas smagiausių reikalų „NeČia“. Visi gyvūnai pas mus gyvena natūraliomis sąlygomis, laisvėje. Taip pat ir vištos. Vaikų ir suaugusių reakcija (suaugusių kartais keliskart stipresnė) radus kiaušinį kažkur pievoje tarp šakų krūvos – neįtikėtina. O kai kiaušiniai dar ir skirtingų spalvų, dydžių ir netgi formų... istorijų apie šiuos atradimus klausomės nuolat, kiekvieną kartą susitikę su tais, kam teko džiaugsmas atrasti. Kiti randa plunksnas! Raibas, taškuotas, baltas ir iš jų kuria sages, kalėdines dekoracijas, rašo laiškus.
Gyvūnai žmogui gali duoti be galo daug, tačiau labai svarbu, jog gyvūnų terapija nevyktų vienpusiškai. Kad užsimegztų stiprus emocinis ryšys ir terapija būtų efektyvi, būtinas ir žmogaus indėlis. Pagarba ir rūpestis gyvūnais – būtina terapijos dalis. Kaip ten bebūtų, man pačiai dažnai atrodo, kad gyvūnai man duoda daugiau nei aš jiems.
Mums, ko gero, smagiausia, kai net kaime gyvenantys žmonės, kurių ūkiuose taip pat daug gyvūnų, atsidūrę mūsų kieme, stebisi, nenori išvažiuoti ir sako „Pas jus čia faina!“ arba „Jūs kažkokie šamanai ir užburiate gyvūnus“. Jau penktus metus vasaromis organizuojame stovyklas vaikams iš socialinės rizikos grupių, vaikų namų. Turime svajonę, kad vasaros stovykla virstų pavasario, vasaros, rudens, žiemos atostogų stovykla. Kad vaikai čia galėtų kurti Savo erdvę, Savo daržus, auginti Savo gyvūnus.
„NeČia“ ūkio tikslas
Pats „NeČia“ ūkis ir gyvūnų terapija jame turi išsikėlę tam tikrą tikslą. Ugdyti meilę gyvūnams. Atrodytų „pffff....kas čia per tikslas, juk visi myli gyvūnus“. Taip, myli, kates, šunis, na, dar kartais kanarėles ir žiurkėnus ar pan. Tačiau ūkio gyvūnai kažkodėl visuomet lieka tarytum meilės užribyje. Kodėl?
O todėl, kad labai nepatogu valgyti tuos, kuriuos myli. Tačiau, kai pamatai, kad višta, lygiai taip pat, kaip ir šuo, atsiliepia ir tekina bėga pas tave, pašaukta savo vardu, ar kai tenka lašinti akies lašiukus akį susižeidusiam žąsiukui, ar kai ožka arba kumelė vis kiša ir kiša galvą po ranka, kad tik ją glostytum, pakasytum, tuomet išnyksta riba tarp naminių gyvūnėlių ir ūkio gyvulių. Jie visi tampa tiesiog mylimais gyvūnais.
Nesame radikalūs vegetarai ar veganai, tačiau tikime, kad kiekvienas suaugęs žmogus ar vaikas turi žinoti ir matyti sąryši tarp to, kas jo lėkštėje, ir to, iš kur tai atsiranda.
Tik turint supratimą galima daryti pasirinkimą, visais kitais atvejais pasirinkimą už mus padaro kažkas kitas (gamintojai, reklama, pardavėjai). Dėl šios priežasties visi gyvūnai pas mus yra nevalgomi. Neturime tikslo užsidirbti nei iš gyvūnų, nei iš gyvūnų terapijos. Nors persikeliant į vienkiemį planavome veiklas, kaip užsidirbsime iš savo ūkio. Šiandien labai gerai suprantame, kad jei mūsų vieta ir veikla, kuria mes tikime, taps pajamų šaltiniu – ji praras kažką.
Nenorime „pragyventi iš čia“ norime čia tiesiog gyventi ir dalintis, tuo, kas tikime, yra stipru ir reikalinga. Mes neturime lankytojų ar klientų, mes turime svečius. Mes neturime įkainių, mes turime darbų ūkyje.
Epilogas
Kartais pagalvoju, kiek daug čia dar neturime: nei vandentiekio, nei virtuvės baldų, ką ten virtuvės, nėra net normalios lovos. Tačiau yra neaprėpiamas dangus ir beribiai pievų, miškų, kalvų plotai, neužimti jokių kaimynų, statinių. Dar yra ramybė, įkvėpimas ir suvokimas, kad čia yra viskas, viskas, ko reikia būti laimingam. O juk toks ir yra gyvenimo tikslas – būti laimingam.
Ir šiandien, kaip ir kitas dienas pastaruoju laiku, viduje aš spingsiu šimtais įvairiaspalvių švieselių, tokių, kokios būna ryto saulei pagavus spalvotą stiklo krislelį. O vakarais šviečiu šimtais mažų vaško žvakelių, šiltomis liepsnelėmis. Kartais kunkuliuoju ir nežinau, kaip išsproginėti tą džiaugsmą, atrodo, kūnas net realiai fiziškai pradeda virpėti. Tada šaunu į lauką ir glostau. Visus. Šunis, kates, ožkas, paukščius, žirgus. Ir nesinori keliauti toliau nei horizontas.
Viskas yra čia.
