Tačiau labai greitai tokias „šventvagiškas“ mintis pakeičia pasiteisinimai: „Juk ruduo, šlapia – be mašinos niekaip negaliu“, „Aš laisvai galėčiau važiuoti dviračiu, bet kaip kiti – žmona/vyras, vaikai?“
Prie asmeninių pasiteisinimų labai dažnai atsiranda ir kaltinimai – kad nėra pakankamai dviračių takų, neaišku, kur nusiprausti darbe, viešasis transportas važiuoja per retai – nėra laiko jo laukti, o paeiti kilometrą nuo stotelės iki darbo – nesąmonė!
Kažkur girdėta? Apie tai, kodėl daugeliui žmonių sunku pakeisti judėjimo įpročius, nuo ko reikėtų pradėti, jei tam pasiryžti, kas labiausiai motyvuoja kalbamės su individualios psichologijos konsultantu Virginijumi Varkaliu.
Dideli lūkesčiai – dideli ir nusivylimai
„Visus įpročius labai sunku pakeisti, judėjimo taip pat“, – sako individualiosios psichologijos konsultantas V.Varkalis. Jis atkreipia dėmesį į tai, jog galiausiai apsisprendę išbandyti kažką naujo, mes norime, jog tai įvyktų labai greitai ir – pageidautina – be skausmingų pastangų.
„Įvairūs šaltiniai nurodo, kad nauja veikla – ar tai būtų namų rutina, ar bėgiojimas, vaikščiojimas – įpročiu virsta mažiausiai per 21 dieną. Jei padaroma pertrauka – skaičiuojama vėl iš naujo. Kai kurioje literatūroje rašoma, jog naujam įpročiui susiformuoti reikia net 60 dienų – tiek laiko reikia, kad įvyktų pokyčiai mąstyme. Taigi, laiko apimtimi tai labai ilgai užtrunka. Tai ir yra pirmoji priežastis, kodėl nenorime kažko keisti: laiko sąnaudų naujai patirčiai tikrai reikia daugiau“, – teigia pašnekovas.
Antroji priežastis, kuri dažnai net ir pradėjus kažką keisti savo gyvenime, „pakerpa“ sparnus, yra per dideli lūkesčiai.
„Norint pasiekti sėkmę, reikia sumažinti lūkesčius. Pradėkime ne nuo bėgiojimo, o, pavyzdžiui, vaikščiojimo. Jeigu kalbame apie važiavimą automobiliu į darbą, tai kalbėkime apie kitokį judėjimą bent kartą per mėnesį. Arba, pavyzdžiui, planuodami ateinantį mėnesį įtraukite vieną dieną be automobilio, vėliau – kartą per dvi savaites“, – pataria V.Varkalis.
Judėjimo įpročių keitimas gali būti ir vienas iš metinių tikslų. Tačiau išsikėlus jį taip pat reikėtų susiplanuoti realius žingsnius – neskubinti, nespausti savęs keisti įpročius iš karto ir labai intensyviai.
„Jeigu aš noriu, pavyzdžiui, nuo važiavimo automobiliu pereiti prie kasdienio važiavimo dviračiu, tai turėtų būti ne pusmečio, bet metų, o gal net ir trijų metų procesas“, – pažymi pašnekovas. Per tą laiką reikia išsigryninti ir akcentuoti sau elementus, kurie suteikia komfortą.
Judėjimo įpročių keitimas gali būti ir vienas iš metinių tikslų.
„Mes juk nenorime išeiti iš komforto zonos, kurioje esame šiuo metu. Tačiau atradus, kad patogiai keliauti galima ne vien automobiliu ir nebūtinai kasdien, galima lengviau save motyvuoti“, – sako pašnekovas.
Į galvą lendančių pasiteisinimų jis ragino neignoruoti, bet ir neleisti jiems tapti pokyčio stabdžiu.
„Prastas oras ir vaikai, kuriuos reikia nuvežti į mokyklą ir būrelius, iš tiesų yra – jie niekur nedings, todėl keičiant judėjimo įpročius reikės apgalvoti ir suderinti veiksmus, kaip gyventi toliau, kad visiems būtų patogu. Sprendimų tikrai yra: galbūt dalį mano pareigų, susijusių su vaikais, gali perimti antroji pusė? Pavyzdžiui, kartą per savaitę aš važiuoju į darbą su dviračiu, o žmona ar vyras veža automobiliu vaikus“, – mintimis dalinasi V.Varkalis.
Paskatinti gali ir draugų pavyzdys, ir sveikatos problemos
Kalbėdamas apie judėjimo įpročius ir jų keitimą, specialistas pabrėžia, jog universalių patarimų nėra.
„Žmonės yra visokie: vieni intravertiški, kiti ekstravertiški. Vienam užtenka tiesiog peržiūrėti filmą, pamatyti įrašą feisbuke ir jis užsidega idėja. Kitam būtina kompanija, kad jis gautų palaikymą iš šalies. Trečiam užtenka gauti gydytojo diagnozę, kurioje sakoma: „Ar tu nori gyventi sveikas ir ilgai, ar su vaistais?“. Svarbiausia sąžiningai atsakyti sau: „Kam man to reikia?“ Tada atsiras motyvas, kuris paskatins pokyčius“, – sako pašnekovas.
Apsisprendimas – svarbiausias dalykas, tačiau motyvuoti išbandyti naujus judėjimo būdus arba jų derinius gali ir kiti dalykai: mada, nuomonės formuotojai, artimieji ir pan.
Motyvuoti išbandyti naujus judėjimo būdus arba jų derinius gali ir mada, nuomonės formuotojai, artimieji, bičiuliai.
„Mes visi esame socialūs, gyvename sociume. Mada tikrai veikia. Karantino metu man teko stebėti žmones – ir savo šeimoje, ir kitur. Kadangi tuo metu mes daug sėdėjome namuose – nebeliko keliavimo iš namų į darbą ir atgal. T.y. to keliavimo, kurį mes kartais ir vadiname judėjimu. Todėl daug žmonių pradėjo vaikščioti: išeidavo į parką, apeidavo aplink namą ir pan. Iš esmės taip daryti buvome priversti aplinkybių, kita vertus – būtinybė pajudėti buvo labai populiarinama. Žiniasklaidoje buvo nuolat primenama, kodėl būtina pajudėti ir kaip tai padaryti. Tokie „paraginimai“ iš tikrųjų mus veikia“, – sako pašnekovas.
Dar paveikesnis motyvas keisti judėjimo įpročius, anot individualios psichologijos konsultanto, yra draugų ir kolegų pavyzdys, galimybė pasijusti tam tikros bendruomenės dalimi. Šiuo atveju suveikia visa puokštė skirtingų dalykų: nuo noro pritapti iki atsakomybės. „Su bičiuliu iš anksto susitarus kažką daryti (pvz., važiuoti į darbą dviračiu ar dalį kelio eiti pėsčiomis) žmogus labiau mobilizuojamas. Taip jau veikia susitarimai.
Pasižadėjimas kitam – išorinis faktorius, kuris tave pajudina, primena, galų gale suveikia kaip atsakomybės prisiėmimas. Be abejo, tai leidžia ir pasijusti kompanijos, kažkokios subkultūros dalimi. Žmogui svarbu būti priimtam į bendruomenę. Išskirtinumo norime, bet ne per daugiausiai. Taigi, jeigu bičiulių kompanija sportuoja arba daugiau dėmesio skiria judėjimui, žmogui norisi prisijungti“, – kalba pašnekovas.
Išvaizdos pokyčiai ir sveikatos problemos taip pat gali būti tas lūžio taškas, nuo kurio prasideda mintys apie darnų judumą.
„Tokiais atvejais žmogus dažnai būna priėjęs kryžkelę – arba lieka su senais įpročiais ir toliau blogina sveikatos būklę, arba kažką keičia. Jis renkasi, čia jo sprendimas. Ar jis į lėtinę ligą ir kitokį sveikatos pablogėjimą žiūri pasyviai ir galvoja, kad „vis tiek numirsiu“. O kitas sako: „Na jau ne! Aš turiu dar daug planų. Turiu kažką daryti“. Taip susidėliojami prioritetai“, – kalba V.Varkalis.
Ligos diagnozė kartais yra lemianti svarbiausius gyvenime dalykus.
Ekologija, vaikai ir šunys – visa tai gali tapti lūžio tašku
Domėjimasis ekologija ir tvaresni gyvenimo pasirinkimai nėra naujiena Lietuvoje. Vis daugiau žmonių renkasi mažiau taršias valymo priemones, atsisako greitosios mados produkcijos, renkasi vegetarišką ar veganišką mitybą. Vis dėlto kalbant apie darnaus judumo sprendimus, atrodo, jog „žalia žinutė“ lietuvius veikia mažiausiai.
„Žalios idėjos aktualiausios jaunesnio amžiaus žmonėms, gyvenantiems didmiestyje. Tačiau periferijoje žmonės apie tai tikrai negalvoja kūrendami malkomis savo namus ar turėdami šeimoje net ne du automobilius“, – pastebi V.Varkalis.
Jis atkreipia dėmesį, kad sprendimus, susijusius su ekologija ir judėjimu, žmogui lengviau priimti, kai tai tiesiogiai susiję su juo pačiu arba vaikais.
„Tada tikrai lengviau priimti sprendimus, kurie tinka ir man, ir aplinkai. Kita vertus, mes, lietuviai, visko, kas susiję su ekologija, dar mokomės: net ir atliekų rūšiavimo. Geriausiai rūšiuoja šiuo metu vaikai, kurie gauna patirtį nuo mažumės – ir šeimoje, ir mokykloje. Jie, sakyčiau, yra mūsų mokytojai ir kitose srityse, taip pat ir judėjimo – daugelis daugiau vaikščioti ir važiuoti dviračiu pradeda atsiradus vaikams“, – sako pašnekovas ir priduria: galvodami apie vaikus bei jų ateitį stengiamės būti pavyzdžiu.
„Net, jeigu mano gyvenimo būdas iki vaikų buvo vienoks, jiems atsiradus viskas stipriai pasikeičia. Pirmiausia pasikeičia mano vaidmuo, taip pat labai dažnai ir vertybės, požiūris į aplinką, ateitį“, – teigia konsultantas.
Tiesa, vaikai tikrai nėra vienintelė aplinkybė, priverčianti permąstyti tai, kaip gyveni. Kartais užtenka įsigyti augintinį – šunį, kuris į gyvenimą įneša ne tik daugiau disciplinos, bet ir paskatina kitaip ir daugiau judėti.
„Pabandykite ryte pasakyti šuniukui, kad nenorite eiti į lauką pasivaikščioti, nes lyja?“ – juokauja pašnekovas, pridūręs, kad apibendrinant vaikus ir augintinius galima tuos gyvenimo pokyčius įvardinti kaip rūpesčio kitais atsiradimas.
Kasdieniai judumo po miestą įpročiai – būdas „surinkti" fizinį aktyvumą
Retai susimąstoma, kad judėjimo įpročius ir susiklosčiusias, jau įprastas „taisykles“ galima pakeisti pakoregavus tai, su kuo bene kasdien susiduriame kiekvienas – keliones į darbo vietą.
„Susisiekimo paslaugos“ komunikacijos vadovė Miglė Bielinytė pasakoja, kad bendradarbiaujant su Vilniuje esančiomis įmonėmis, šios dalinasi įdomiomis savo darbuotojų įžvalgomis apie kasdienius keliavimo į darbą įpročius bei jų pokyčius.
„Žmonės, kurie į darbą atmina dviračiu ar ateina pėsčiomis, pasakoja, jog toks pradinis pajudėjimas vos išėjus iš namų juos motyvuoja ir toliau, dienos bėgyje „gaudyti" fizinį aktyvumą. Pavyzdžiui, į trečią aukštą palipėti, o ne skubėti į liftą, iki susitikimo miesto centre ne važiuoti, o tuos keletą kilometrų pasivaikščioti skubesniu žingsniu ir taip pasimankštinti, pakvėpuoti grynu oru, su kolega pasimatyti ne susitikimų kambaryje ir valandą prasėdėti, o pakviesti į susitikimą „ant kojų". Įsisuki į savotišką ratą, netgi žaidimą, kurio rezultatas – suvokimas, jog dar dienos bėgyje pajudėjai pakankamai nemažai nieko esminio net nepakeitęs, tik tam tikras smulkmenas. Vienos pritampa, kitos mažiau, tačiau tokiu būdu susiformuoja nauji judumo po miestą įpročiai“, – pasakoja pašnekovė.
M.Bielinytė priduria, kad smulkesni judumo pokyčiai dažnai vyksta pakankamai organiškai, todėl žmogui nekelia baimės dėl staigumo ar žinojimo, jog „nuo šiol viskas bus kitaip“. Be to, į judumą žiūrima vis plačiau suvokiant, kad fizinis aktyvumas, kasdieniai keliavimo įpročiai, gera savijauta yra glaudžiai susiję.
„Judumas mieste – tai daugybės susijusių elementų visuma, kuri vienaip ar kitaip turi lemti gyvenimo kokybę, gerą potyrį. Susisiekimas susijęs su daugeliu kitų sričių, bendru pasitenkinimu gyventi mieste. Jei žmogus juda vien automobiliu, nes jis neturi patogių alternatyvų – tai miesto klausimas, kurį svarbu spręsti eismo organizatoriams ir kitoms su tuo susijusioms įmonėms. Visgi gatvės ir iš esmės erdvė mieste nėra begalinė – jei judumo alternatyvų yra, o žmogus jų neišbando ar nenori pastebėti – tai jau labiau motyvacijos, pasiryžimo tam tikram pokyčiui klausimai. Štai karantino metu žmonės aiškiau suprato, jog iš esmės spūstys juk esame kiekvienas mūsų. Tad norint pokyčio reikalingos abipusės pastangos – tiek miesto, eismo organizavimo ir miesto planavimo, tiek ir pačių gyventojų.
Judumas mieste – tai daugybės susijusių elementų visuma.
Tą patį pastebime ir bendradarbiaudami su įmonėmis, atlikdami jų darbuotojų keliavimo į darbą apklausas. Pokyčiams dažnai paskatina patys darbdaviai, tačiau konkretus žingsnis, kai į darbą nuo šiol, pavyzdžiui, judama ne dviem, o vienu automobiliu jungiantis su šeimos nariai ar kolegomis, neretai pirmiau įvyksta ir žmogaus galvoje. Kartais tai paskatina noras gyventi sąmoningiau, kitąsyk – aktyviau, kitus paskatina gerieji pavyzdžiai“, – pasakoja M.Bielinytė.
Liepos viduryje Vilnius pristatė visus judumo būdus sostinėje suvienijantį ženklą – JUDU. Jis skirtingas judumo paslaugas sostinėje palaipsniui sujungs „po vienu skėčiu“ JUDU šūkis „Po miestą paprastai“ nurodo filosofiją ir paskirtį vilniečiams – suvienyti ir patogesnėmis daryti visas esamas ir būsimas judumo sritis: viešąjį transportą, automobilių eismą, keliones dviračiais, paspirtukais ir kitus judumo būdus, kurie gims mieste.
Detaliau su Darnaus judumo mieste planu ir JUDU susipažinkite: www.judu.lt/vilnius
Parengta pagal SĮ „Susisiekimo paslaugos“ užsakymą. Turinys apmokėtas.
