Tačiau dar kelerius metus Aistė priklausys rizikos grupei – liga gali grįžti. Todėl medikai ir toliau stebės mergaitės kraujo tyrimų rezultatus – iš pradžių kas mėnesį, po to – kas tris, vėliau – ir dar rečiau.
Aistės mama architektė Irma Pivoriūnienė prisipažįsta tik dabar atsigaunanti po šeimą užklupusios dukters ligos. „Grįžtu į gyvenimą ir nuoširdžiai juo džiaugiuosi“, – šypsosi 34 metų moteris.
Aistė su jomis nežaidžia, guli ant sofos išbalusi. Klausiu: „Ar tau viskas gerai?“ Sako: „Gerai, aš tik pailsėsiu“.
Ji sutinka papasakoti dukters ligos istoriją, kad padrąsintų ir suteiktų vilties šeimoms, savo vaikus dar tik slaugančioms ligoninėse, ar toms, kurios dar tik išgirdo kraupią diagnozę.
Nelaimę intuityviai nujautė?
Apie dukters ligą I.Pivoriūnienė išgirdo, kai Aistei buvo vos daugiau nei treji. Laiko ratą sukdama atgal, moteris sako, kad artėjančią negandą tarsi intuityviai nujautė.
„Vieną dieną per feisbuką gavau žinutę, kurioje buvo prašoma pagalbos vaikui, sergančiam vėžiu. Nežinau kodėl, bet tada pradėjau domėtis šia liga, jos simptomais, atsiverčiau internetinį puslapį rugute.lt. Dabar tai atrodo lemtinga“, – pasakoja Irma.
Todėl ji iškart atkreipė dėmesį, kaip persirgęs virusu jaunėlis metukų sūnus iškart atsitiesė, o Aistei temperatūra šokinėjo tai aukštyn, tai žemyn.
Naktimis mergaitę pylė prakaitas. Antklodė būdavo tiesiog permirkusi – nors gręžk. Tačiau apetitas niekur neprapuolė – Irmą tai šiek tiek guodė.
„Tačiau vieną dieną atėjo kaimynė su dukrytėm: pastebėjau, kad Aistė su jomis nežaidžia, guli ant sofos išbalusi. Klausiu: „Ar tau viskas gerai?“ Sako: „Gerai, aš tik pailsėsiu“, – prisimena Irma.
Toliau įvykiai klostėsi žaibiškai. Kitą dieną dukra pasiskundė, kad jai skaudą dubcę. Be to, Irma pastebėjo, kad mergaitė viena koja lyg šlubčioja, vaikšto per kelius sulenkusi kojas. „Gal susimušė“, – ramino save motina.
Dar po dienos Aistė jau nepakilo iš lovos. Verkė, nes nesuprato, kodėl negali atsistoti.
„Tada aš ją griebiau ant rankų ir išlėkiau pro duris. Gyvename kitoje Santariškių klinikų gatvės pusėje. Net į mašiną nesėdau – taip ir nubėgau į Vaikų ligoninę pas šeimos gydytoją“, – dienos įvykius atkūrė Irma.
Kraujas – skystas kaip vanduo
Pacientę apžiūrėjęs gydytojas iš pradžių įtarė sąnarių uždegimą ir nukreipė išsamesniems tyrimams: parašė siuntimą echoskopijai, chirurgo konsultacijai.
Chirurgė buvo įsitikinusi, kad sąnariams viskas gerai. Klubų echoskopija irgi nieko bloga neparodė.
„Tada aš pasiteiravau: „O jums nekeista, kad ji tokia balta, kad ausys atrodo lyg vaškinės?“ – pasakoja Irma. Tada gydytojas atliko ir vidaus organų echoskopiją, pamatė, kad mergaitės blužnis padidėjusi.
Buvo penktadienis, todėl tyrimų rezultatus įvertinęs šeimos gydytojas pacientei skyrė vaistų nuo skausmo, o pirmadienį pakvietė atvykti išsamiems kraujo tyrimams.
„Per savaitgalį Aistei pagerėjo, ji vėl vaikščiojo – tai džiugino“, – sako Irma. Tačiau pirmadienį viltis, kad viskas bus gerai, subliuško.
Slaugytoja, imdama iš piršto kraują, nusistebėjo: labai skystas – kaip vanduo. Hemoglobino beveik nerasta. Nuspręsta tyrimą pakartoti iš venos.
„Jo rezultatų reikėjo laukti kelias valandas, todėl išvažiavome į svečius pas mano seserį. Ten ir sulaukiau gydytojo skambučio – atvykite kiek įmanoma skubiau. Kai nuvažiavome, kabinete jau sėdėjo kitas gydytojas. Jis man padavė lapelį ir pasakė: „Tik neišsigąskite, tokio amžiaus vaikai su tokia diagnoze yra pagydomi.“ O aš žiūriu į tą lapelį ir matau „Leukemija?“ – pasakoja Irma.
Šoko nepatyrė
Netrukus Pivoriūnai suprato, kad jiems labai pasisekė. Minėtas gydytojas keletą metų dirbo Kraujo centre, todėl iš kraujo tyrimų iškart nustatė teisingą diagnozę.
Jis man padavė lapelį ir pasakė: „Tik neišsigąskite, tokio amžiaus vaikai su tokia diagnoze yra pagydomi.“ O aš žiūriu į tą lapelį ir matau „Leukemija?“
„Išvengėme siuntinėjimų per įvairiausius specialistus. Vėliau išgirdau, kad žmonės pusę metų vargsta, kol prisikasa iki diagnozės“, – atsiduso Irma.
Tą pačią dieną ji su dukra buvo paguldyta į Santariškių Vaikų onkohematologijos centrą.
„Tiesą pasakius, šoko nepatyriau. Matyt, pasąmoningai jau buvau susitaikiusi ar bent jau nusiteikusi, kad taip gali būti“, – neslėpė moteris.
Ne laikas savęs gailėtis ir verkti
Aistei buvo patvirtinta ūminė limfoblastinė leukemija – Pivoriūnų šeimos gyvenimas vertėsi kūliais. Ką tik krūtimi maitintas sūnus motinos nematė kone mėnesį.
Aistė ir Irma pateko į palatą, kurioje prieš porą dienų buvo paguldytas berniukas su motina.
„Mes kokią savaitę nekišome nosies iš palatos – buvo labai baisu matyti tas plikas vaikučių galvytes. Vakarais kartu pažliumbdavome. Vieną naktį per langelį matėme, kaip slaugytojos bėga koridoriumi su aparatais, o mama, vargšė, laksto ir šaukia: „Padėkit!“ Kraupu“, – patirtimi dalijosi Irma.
Tačiau ji nė karto savęs nepaklausė – už ką man? „Kai esi tame kailyje, nėra kitos išeities – tik spręsti problemą. Koks kitas variantas: savęs gailėtis ir verkti? Ne. Tada darai viską, kad tavo vaikas pasveiktų. Ligoninėje mobilizavau jėgas, o emocijos prasiveržė jau grįžus namo – tada buvo sunku. Jaučiu, kad tik dabar atsigaunu“, – atviravo Irma.
Trimetė – o jau labai brandi
Ligoninėje ji suprato, kad jos dukra – labai brandi. „Iš pradžių ji nenorėdavo gerti vaistų, o paskui pati apie juos primindavo. Ji negailėjo net savo ilgų šviesių plaukų. Atsikėlusi pamatydavo juos ant pagalvės, jų pilna būdavo ir ant veido. Tai ją erzindavo. Paklausiau: „Gal nori apsikirpti kaip kiti vaikai?“ O ji: „Noriu!“ Nebuvo jokio streso. Juokingiausia, kad Aistės bendraamžė pusseserė pareiškė: „Aš irgi noriu nusikirpti kaip Aistė!“ Vaikai tokių dalykų nesureikšmina, tai suaugusieji žino, kas yra“, – svarstė Irma.
Grįžus į darbą supratingumą pademonstravo ir vadovai, sakydami: „Kiek reikia, tiek eik – ir nesiteisink.“
Aistės gydymas vyko sklandžiai – kaip iš vadovėlio. Mergaitės nekamavo sunkūs šalutiniai poveikiai. Tiesa, po pirmos chemoterapijos pykino, tačiau tai – palyginti niekis.
Gydymą 100 proc. kompensavo ligonių kasos.
„Pirmuosius ligos metus daugiausiai laiko praleisdavome ligoninėje. Tuo metu buvau vaiko priežiūros atostogose, todėl nereikėjo išeiti iš darbo. Draugai nuo mūsų nenusigręžė, labai padėjo tėvai, sesuo. O vėliau grįžus į darbą supratingumą pademonstravo ir vadovai, sakydami: „Kiek reikia, tiek eik – ir nesiteisink“, – aplinkinių geranoriškumu džiaugiasi Irma.
Liga – ne mirties nuosprendis
Po dukters ligos I.Pivoriūnienė sako pradėjusi labiau branginti laiką: „Imuosi tik tokių darbų, kurie man iš tikrųjų įdomūs, veikiu tai, ką iš tikrųjų noriu“, – šypsosi moteris.
Užklupę sunkumai tik sustiprino Pivoriūnų šeimą. Irma suprato: kad ir kas nutiktų – gyvenimas tęsiasi.
„Ligoninėje sutikau motinų, kurios slaugo vieną vaiką ir laukiasi kito. Kurios neteko vieno vaiko, tačiau netrukus pagimdė kitą“, – pasakoja pašnekovė.
Matyt, taip dėliojasi likimas. Yra taip, kaip turi būti. Tačiau Pivoriūnai įsitikino – vėžį galima įveikti. Diagnozė – dar ne mirties nuosprendis.
Aukoti gali kiekvienas
Statistiškai Lietuvoje kasmet vėžiu suserga iki 100 vaikų.
Vėžį galima įveikti. Diagnozė – dar ne mirties nuosprendis.
Kai valstybės pagalbos neužtenka, o gydymui būtini vaistai nekompensuojami arba kompensuojami tik iš dalies, onkologinėmis ligomis sergantiems vaikams į pagalbą stoja paramos ir labdaros fondas „Mamų unija“, savo veiklą pradėjęs 2008 metais.
Tik socialiai atsakingų žmonių ir verslo indėlis „Mamų unijai“ leidžia veikti: suteikti gyvybiškai svarbias paslaugas ir paramą, reikalingus vėžiu sergantiems vaikams ir jų šeimoms. Apie galimybę paaukoti galima sužinoti čia.
