Internete bangą sukėlęs Karolio įrašas:
„Nuo pandemijos pradžios praėjo daugiau nei pusė metų“, – taip prieš porą dienų teigė bičiulė, savo feisbuko paskyroje pasakojanti apie situaciją Vilniaus universiteto Santaros klinikose. Ten „staiga“, „netikėtai“ prireikė medikų gydyti COVID-19 infekuotus pacientus.
Personalas be mokymų, įspėjus prieš dieną ar dvi, buvo permestas į kitą skyrių. Čia, nepamirškime, kad kažkam iškart teko kamšyti skyles jų originaliose darbo vietose. Virškrūviai, chaosas.
Lygiai tas pats vyksta ir Kauno klinikose. Dėl save izoliuoti priverstų medikų būna budėjimų, kai gydytojas specialistas iš namų konsultuoja net ne savo specialybės gydytoją rezidentą. Praėjo daug laiko, bet namų darbai toli gražu neparuošti.
Ką daryti, jei nustatytas COVID-19? Improvizuojame. Tokių improvizuotų sprendimų, kuriuos personalas turi priimti kasdien – apstu.
Tiek dirbant Kauno klinikose, tiek, panašu, ir Santaros klinikose susiduriama su labai reaktyviu sprendimų priėmimu.
Dingo elektra LSMU Kauno ligoninės Josvainių padalinio reanimacijos-intensyvios terapijos skyriuje? Pacientai keliauja į Kauno klinikų centrinės reanimacijos-intensyvios terapijos skyrių. Neliko vietų? Į Kauno klinikų Skubios pagalbos skyrių. Liko tik vienas nenaudojamas, anestezijai skirtas ventiliacijos aparatas? Personalas pats nusprendžia, kad geriau aparatą skyriuje palikti laisvą, neduok Dieve, GMP (greitoji medicinos pagalba) atveš daugiau nei vieną pacientą ne iš reanimacijos, o iš gatvės ar namų, todėl pacientai nukreipiami į trečią įstaigą.
Situacija ne ką lengvesnė, kai pagalbos prireikia pacientui, kuriam dėl inkstų nepakankamumo gydymo įstaigoje tris kartus per savaitę atliekama hemodializė. Ką daryti, jei nustatytas COVID-19? Improvizuojame. Tokių improvizuotų sprendimų, kuriuos personalas turi priimti kasdien – apstu. Iš kai kurių pamažu atsiranda ir sisteminės pamokos.
Dėl teisybės svarbu pasakyti, kad tam mes ir turime Skubią mediciną ir profesionalius medikus, kad sugebėtume improvizuoti, bet ar tikrai nė vienos tokios situacijos nebuvo galima numatyti, paskaičiuoti ir sukurti planą? Planą, kuriame dalyvautų visos regiono ligoninės, o ne pavieniai skyriai? Juk turėjome tam pusę metų. Improvizuotų sprendimų galėtų būti žymiai mažiau.
Viskas susiveda į problemas, kurios jau daug metų kankina sveikatos apsaugos sistemą: trūksta vadybinių, strateginio planavimo kompetencijų; medikai sistemoje tėra resursas, o ne žmonės, kuriais taip pat reikia rūpintis, su jais komunikuoti; įstaigos interesai, reputacija yra aukščiau mediko interesų ir reputacijos.
Sveikatos sistemos epicentre turėtų išlikti paciento ir mediko santykis. Visa kita yra tam, kad šį santykį būtų galima realizuoti sklandžiau, efektyviau ir saugiau, vienodai rūpinantis abiem šalimis. Jei „visa kita“ nedaro namų darbų, nekomunikuoja ir sprendimus priiminėja reaktyviai, taip apsunkinant minėtą santykį, tai reikalauja kritikos ir atsakomybės prisiėmimo.
Svarbiausia, ką ši pandemija gali mums atnešti, – suvokimą, kad sveikatos sistema šiuo metu nėra orientuota į Žmogų.
Tikiuosi, kad įstaigų, savivaldybių vadovams ir politikams pacientas bei jį gydantis personalas nėra tik statistika, nes dėl jų neveiksnumo ir kompetencijos stokos asmeninę kainą reikės mokėti ne jiems, o mums – pacientams ir medikams.
Svarbiausia, ką ši pandemija gali mums atnešti, – suvokimą, kad sveikatos sistema šiuo metu nėra orientuota į Žmogų, taip skatindama imtis realių darbų, kuriais pradėtume ją statyti ant teisingų vertybių, centre išlaikant mediko ir paciento santykį.
Linkėdamas sėkmės kolegoms ir garantuodamas, kad medikai net ir šiomis sąlygomis padarys viską dėl savo pacientų, viliuosi, kad taip ir nutiks.
