– Papasakokite, kaip vyksta nugaros diagnostika?
– Pirmiausiai, žinoma, išsiklausinėjame, kuo žmogus skundžiasi: ne tik tai, ką skauda, bet ir kaip veikia žarnynas, ar nesvaigsta galva, nepykina, ar yra jutimų sutrikimų ir pan. Visi šie dalykai yra svarbūs ir gali būti susijęs su stuburo problemomis.
Tuomet įvertiname, kaip žmogus atrodo. Pavyzdžiui, daug ką galima pasakyti iš žmogaus eisenos: kaip jis stato kojas, kiek yra pakumpęs, persikreipęs ir pan. Apžiūrime nugaros odą, patikriname judesius.
Tikriname stuburą specialiu prietaisu, kuris pritaikytas būtent šios krypties manualinei terapijai: ieškome vietų, kurioms reikia tikslios korekcijos.
Atradę problemines vietas, tikriname, ar problemos pasitvirtina spaudimo rankomis ir judesio metu. Tačiau, kad galėtume korekciją atlikti saugiai ir, kiek įmanoma, tiksliai, būtina rentgeno nuotrauka, ypač jei problema yra juosmeninėje dalyje, ji yra lėtinė, žmogus turi ir kitų negalavimų. Aš turiu tiksliai matyti, kaip stovi kaulas, antraip vyksta labiau spėliojimas.
Rentgenas padeda atmesti rizikos veiksnius, kontraindikacijas, leidžia pamatyti patologijas bei struktūrinius pokyčius, kurių įvertinimas yra itin svarbus saugumui, tikslumui bei rezultatui.
– Kokias problemas stubure matote dažniausiai?
– Itin dažnai susiduriu su pirmo ir antro kaklo slankstelių bei kryžkaulio problemomis. Specialistai sutinka, jog pirmas stuburo slankstelis ir kryžkaulis yra labai svarbūs. Dažnai jie kaip tik užauga nelabai tiesūs, bet bandyti juos ištiesinti būtų klaidinga. Kaulas gali būti kreivas, bet iš tiesų viskas su juo gerai, nes jis toks užaugęs – gal dėl vaikystės traumos, gal dar dėl ko nors.
Nerekomenduoju pratimų tik vienai raumenų grupei, turi dirbti visi raumenys.
Tam tikrose vietose kaulai yra netaisyklingoje padėtyje dėl kompensacinių dalykų ir jų liesti taip pat tikrai nereikia, juolab bandyti išlyginti tai, ką kūnas formuoja kaip „gynybą“. Dažniausiai pirminė, pagrindinė problema yra kitoje vietoje.
– Taigi kreiva nugara – nebūtinai problema. Tuomet kas yra problema?
– Problema yra, kai spaudžiamas nervas. Kūno ryšys su smegenimis vyksta per nervus. Ir jeigu kurio nors nervo veikla yra pažeista, kūnas toje vietoje nebegali normaliai funkcionuoti, nes ryšys su smegenimis būna sutrikdytas. Pavyzdžiui, raumuo gali būti įsitempęs, vėluoti judesio metu arba kaip tik turėti per didelį tonusą. Atkūrus šį ryšį raumuo funkcionuoja tinkamai.
Atpalaidavus prie stuburo užspaustus nervus, žmonėms praeina net inkstų, šlapimo nelaikymo, skydliaukės problemos, hemorojus ir pan. Ir tai nekeista, nes jeigu nėra normalios inervacijos, toje kūno srityje esantys organai negali funkcionuoti teisingai. Aišku, minėti organų negalavimai nebūtinai susitvarkys, nes juos gali sukelti ir kitos priežastys.
– Manualinės terapijos procedūros paprastai būna ne iš maloniųjų, ar ne?
– Tinkamai atlikta korekcija nesukelia kūnui didelio streso, kitaip tariant, korekcijos neturi būti skausmingos, tačiau gali kelti diskomfortą. Tai priklauso nuo kiekvieno asmens individualiai. Pagal metodiką, su kuria dirbu, slankstelį mes tiesiog pastumiame į vieną ar kitą pusę, bet netaikome sukamųjų judesių, kurie gali pridaryti tik dar daugiau bėdos.
Jei problema nėra lėtinė, pagerėja iš karto po korekcijos. Esant senai problemai, atsistatymas gali užtrukti.
– Kokius pratimus patariate daryti sveiko stuburo palaikymui?
– Po procedūros pacientai manęs dažnai klausia, kokius pratimus daryti, kad problema neatsinaujintų. Mano patarimas paprastas – reikia daryti viso kūno mankštą. Nerekomenduoju pratimų tik vienai raumenų grupei, turi dirbti visi raumenys.
Esu už aktyvias, dinamiškas treniruotes, kurios vyksta ne gulint ant kilimėlio, o stovint ant dviejų kojų, kai įsijungia visi sąnariai, raumenys. Tik taip suprasite, kaip jūsų kūnas funkcionuoja, kokios yra problemos, kurioms vietoms reikia daugiau dėmesio.
Korekcijos neturi būti skausmingos, tačiau gali kelti diskomfortą. Tai priklauso nuo kiekvieno asmens individualiai.
Daugiau dirbti su tam tikromis raumenų grupėmis galima, tačiau tik tada, kai tikrai žinome, kad raumens inervacija, t. y. ryšys tarp nervo ir to raumens, yra geras ir kad tikrai šiam raumeniui trūksta krūvio.
– O jeigu aktyvios treniruotės nepatinka arba yra per sunkios?
– Pirmiausiai aš visada siūlau daug vaikščioti, t. y. tiesiog daug judėti. Juk šiais laikais dažnas žmogus 20 valandų per parą praleidžia nejudėdamas – gulėdamas arba sėdėdamas. Todėl būtina užsiimti kokia nors fizine veikla, pavyzdžiui, kad ir turėti aktyvų pomėgį. Net jei tai žvejyba – ir tai gerai, nes jūs ruošiatės, važiuojate, ieškote geriausios vietos, vis šiek tiek judate.
Jei sunku prisiversti daryti mankštą, susiraskite veiklą, kuri jums patinka. Jei mieste vyksta koks nors renginys – būtinai reikia eiti. Susitiksite pažįstamų, paplepėsite, nueisite dar kur nors, pasivaikščiosite, gal ir kelionę kartu suplanuosite. Moterims puikus pasirinkimas – šokiai. Pavyzdžiui, salsa puikiai išjudina visą kūną, o kartu suteikia ir puikių emocijų.
– Ką patartumėte pradedantiesiems sportuoti?
– Svarbu nepersistengti. Kiekvienas esame labai skirtingi. Vieni iš prigimties yra labai lankstūs, kiti neturi tokio kūno elastingumo, jų genuose tai neužprogramuota.
Jei žmogus visą gyvenimą nelankstus, ar jam verta pradėti lankstytis ir tampytis? Iš esmės galima, bet savo ribose. Jei tos ribos bus peržengtos, jis ištampys savo raiščius, juose atsiras laisvumas. Kol žmogus jaunas, viskas gerai, nes jo raumenys stiprūs. Bet senstant raumenys silpsta, ir tuomet prasideda problemos sąnariuose.
Taigi jeigu mes pasilenkę negalime pirštais pasiekti žemės, galbūt tam yra priežastis. Kai kada tai galima išlavinti, bet iki tam tikros ribos. Jeigu vienas klubas neatsiverčia, vėlgi yra priežastis, ir to judesio, kaip kartais patariama, jokiu būdu negalima forsuoti. Galbūt tas klubas dėl fiziologinių ypatumų ar struktūrinių pokyčių niekada labiau neatsivers. Beje, norint tikrai žinoti, kodėl nejuda klubas, vėlgi labai reikšmingas rentgenologinis ištyrimas.
Kita blogybė – žmonės dažnai sportuoja per dideliu krūviu, nors kūnas jam neparuoštas. Natūralu, kad kitą dieną jis nepaeina, be to, gali prisidirbti ir rimtesnių bėdų. Todėl sporto klube prie treniruoklių būtinai turi būti specialistai, kurie prižiūrėtų, kad žmonės pratimus atliktų teisingai ir tinkamu jiems krūviu.
Jeigu žmogus ilgai nesportavęs, siūlau išmokti pratimus su asmeniniu treneriu, kuris parodys, kaip juos atlikti saugiai, parinks tinkamą krūvį ir dar patars, kaip maitintis.
Man asmeniškai patinka grupinės treniruotės. Asmeninis treneris naudingas, kai iškeliate sau konkrečius tikslus – pavyzdžiui, paformuoti kūną ar sulieknėti. Bet jeigu reikia tik pradėti judėti, grupinės treniruotės tam puikiai tinka, juolab kad jos patenkina ir socialinius įgūdžius.
– Esu girdėjusi, kad jeigu po treniruotės skauda raumenis, vadinasi, persistengta. Kiti sako, kad kaip tik gerai, kai skauda. Kur yra tiesa?
– Jeigu žmogus tik pradėjo treniruotis, normalu, kad po treniruotės skauda raumenis: dėl veiklos raumenyse vyksta uždegiminiai procesai. Tai kūno prisitaikymo prie krūvio procesas. Kai kūnas prisitaiko, skausmas išnyksta arba nebebūna toks intensyvus. Taigi bendras raumenų maudimas neturėtų būti stabdis sportuoti, tik nereikia persistengti.
Tačiau jeigu po sporto jaučiate, kad jums skauda, pavyzdžiui, tik vieną kūno pusę arba konkrečiai vieną tašką, ir po kitos treniruotės darosi dar blogiau, faktas, kad yra problema ir ją reikia spręsti.
Reikia suprasti, kad ne visi mes esame idealiai suformuoti. Dažniausiai tai koks nors struktūrinis pažeidimas – kažkur yra neteisingas ryšys tarp smegenų ir kūno.
– Atėjus pavasariui daug žmonių pradeda bėgioti. Apie bėgimą yra prieštaringų nuomonių. Kaip jūs jį vertinate?
– Aš manau, kad bėgimas yra normalus kūno veiksmas, naudingas kūnui ir nekenkia, jeigu neturime struktūrinių problemų. Jeigu stuburas juosmeninėje dalyje yra nestabilus, ilgai bėgdami pajusite atitinkamus padarinius.
Be to, bėgti reikia teisingai. Mano požiūriu, saugiausia yra tiesiog daug vaikščioti, bet jei norisi bėgti, geriau rinktis trumpesnes distancijas ir bėgti greičiau, o ne ristele. Tada įsijungia daugiau mūsų raumenyno, ir kūnas įgauna stabilumo.
Greitesnį bėgimą tinka kaitalioti su ėjimu, galima netgi prisėsti pailsėti, padaryti mankštą tarp bėgimo atkarpų ir bėgti toliau.
Saugiausia yra tiesiog daug vaikščioti, bet jei norisi bėgti, geriau rinktis trumpesnes distancijas ir bėgti greičiau, o ne ristele, – teigia V.Pilelis.
– Kas vyksta su mūsų stuburu, kai nejudame?
– Kūnas tiesiog sustingsta ir praranda savo plastiką. Sąnariai turi judėti norint išlaikyti juos veiksnius. Raumenys su amžiumi silpsta, mažėja stuburo tarpslanksteliniai tarpai, atsiranda kalkėjimo požymių, kinta kaulų forma, struktūra praranda prisitaikymo mechanizmą. Dėl to sutrinka viso kūno ryšiai su nervų sistema, kas sukelia įvairias ligas bei nepageidaujamus simptomus.
