Tailando sveikatos apsaugos pareigūnai pranešė, kad išgelbėtų berniukų psichologinė būklė bus vertinama, kad būtų galima spręsti bet kokias potencialias jų šiurpaus išmėginimo sukeltas problemas.
Ekspertai viliasi, kad grupės, kaip futbolo komandos draugų, identitetas ir vaikų jaunas amžius turėtų padėti jiems atsigauti.
Santaros klinikų psichologės psichoterapeutės Romos Grumulaitienės manymu, potrauminio streso greičiausiai nepavyks išvengti nė vienam urvo belaisviui. Po tokių stiprių patirčių tai tiesiog neįmanoma. O tiems, kurie demonstruos tvirtumą ir teigs, kad nieko baisaus nenutiko, sunkūs išgyvenimai neišvengiamai smogs vėliau.
„Neįmanoma, kad tokie įvykiai nepaliktų pėdsako. Kiekviena trauma turi būti perdirbta, iškalbėta, išgydyta. Antraip žmogui bus sunku judėti pirmyn“, – kalbėjo R.Grumulaitienė.
Nežinome, kol nesusiduriame
Urvo belaisviai, susispietę ant mažos sausos atbrailos, britų narų buvo rasti tik dešimtą dieną. Visą tą laiką jie neturėjo maisto, gėrė tik lašantį vandenį.
Jaunųjų futbolininkų „Laukinių šernų“ komanda – 11–16 metų amžiaus berniukai ir jų 25 metų treneris – paras leido visiškoje tamsoje ir nežinioje.
Sunku įsivaizduoti, kas dėjosi jų galvose, kokias emocijas jie patyrė, galėdami tik laukti ir viltis.
R.Grumulaitienės teigimu, žmogaus amžius nelemia krizinių situacijų padarinių jo psichologijai. Kiekvienas turime unikalų streso slenkstį ir psichologinį atsparumą.
„Apie savo asmeninius resursus, vidinius išteklius ir gebėjimą reaguoti tam tikru būdu į traumą sužinome tik susidūrę su traumuojančiu, kriziniu įvykiu. Tik tada galime išmatuoti, kiek esame psichologiškai atsparūs“, – aiškino psichologė.
Savo atsparumą stresui galima ištreniruoti. To mokosi ekstremaliomis sąlygomis dirbantys, specifinių profesijų atstovai: kariai, gelbėtojai, medikai ir pan.
Tačiau eilinis žmogus, o juo labiau vaikas, sukrėtimams dažniausiai nėra pasiruošęs – krizės užklumpa netikėtai.
Nuo vilties iki beviltiškumo
R.Grumulaitienė įsitikinusi: visi urvo įkaitai patyrė milžinišką distresą – didžiulę psichologinę kančią.
„Normalus, mums įprastas stresas skatina veikti, inspiruoja, o distresas gniuždo ir atima jėgas. Emocinio distreso metu mes negalime kontroliuoti savo reakcijų ir veiksmų, netgi negalime suprasti, kas su mumis vyksta“, – lygino specialistė.
Per dešimt dienų visiškoje nežinioje urvo belaisviai turėjo išgyventi visą įmanomą jausmų spektrą nuo vilties, kad viskas bus gerai, iki beviltiškumo – mes mirsime.
„Turėjo būti ir pykčio – kodėl man taip nutiko, kodėl čia ėjau, ir kaltės jausmo, ir situacijos neigimo – tai vyksta ne su manimi, ir savęs nekontroliavimo, ir ašarų, ir padrąsinimų“, – vardijo R.Grumulaitienė.
Ekstremalios sąlygos – tamsa, badavimas, tuštinimasis kitiems matant – šiuos išgyvenimus tik dar labiau paaštrina.
„Treneris, kuris iš esmės irgi yra jaunas žmogus, turėjo jausti atsakomybę ne tik už savo, bet ir už vaikų gyvybę ir sveikatos būklę. Jis irgi patyrė didžiulę kaltę, distresą, buvo pasimetęs ir sumišęs toje situacijoje“, – neabejojo R.Grumulaitienė.
Tačiau vargu ar savo tikrąsias emocijas jis paleido į paviršių, nes, būdamas vyriausias, turėjo įkvėpti, skatinti ir drąsinti.
Berniukų treneris darė viską, kad jie jaustųsi geriausiai, kaip galima tokiomis sąlygomis. Savo auklėtinius jis mokė meditacijos. Medituojančius juos rado ir britų narai.
„Į tokią ekstremalią situaciją patekus vienam žmogui būtų nepalyginti sunkiau viską ištverti. Grupėje esantys emociniai ryšiai padeda nepalūžti, dalytis emocine kančia – kartu mes išgyvensime!“, – svarstė R.Grumulaitienė.
Pasekmės – skausmingos
Euforijai, kad buvo išgelbėti, nuslūgus urvo įkaitus neabejotinai užklups įvairios psichinės sveikatos problemos.
„Jų formos labai įvairios. Gali persekioti įkyrios mintys, vystytis panikos atakos. Gali būti būdingas agresyvokas, impulsyvus elgesys. Gali užlieti nesaugumo jausmas, noras nuolat testuoti situacijas (ne)saugumo aspektu. Gali sumažėti dėmesio koncentracija. Vaiko elgesys gali regresuoti su tam būdingais ženklais: naktiniu šlapinimusi į lovą, noru miegoti su žaislais ar tėvais, – dažnus potrauminio streso palydovus vardijo psichologė. – Artumas – tai būdas užsitikrinti, kad nesi vienas ir izoliuotas. Nes izoliacija reikštų, kad vėl atsiduri urve ir išgyveni traumą.“
Be to, išgelbėti urvo įkaitai gali susidurti su įvairiomis fobijomis – tamsos ar mažų patalpų. Jiems gali prasidėti miego ir mitybos sutrikimai arba fiziniai negalavimai: galvos skausmai, kvėpavimo sistemos funkcijos sutrikimai, astma.
Kai kurie vaikai išgyvenimus gali bandyti užblokuoti, nustumdami juos užmarštin. Kiti priešingai: gali norėti dorotis per kokį nors pasikartojantį žaidimą – kartodamas elgesį lyg iš naujo išgyveni situaciją: „Instrumentų, padedančių įvertinti realią vaikų būklę, yra: tokiais atvejais pirmiausia vyksta psichiatrinis įvertinimas, o psichologinis – jau po to.“
Tėvai sutiks kitokius vaikus
Kas galėtų padėti įveikti visas šias urvo šmėklas? Receptai įvairūs: medikamentai, pokalbiai, terapija, grupinė terapija.
„Yra toks terminas nujautrinimas, kai trauma perdirbama mažais žingsneliais nuo įsivaizduojamo susidūrimo su trauminiu patyrimu, susiduriant su juo vaizduotėje ir prisimenant, ką išgyvenau, ką galvojau, ką kūne jaučiau, kaip elgiausi, iki perėjimo į realią situaciją, kai vykstama prie urvo, kur patirtas emocinis sutrikimas. Čia vėl išmatuojamas emocinis distreso lygis, be to, padedama suvokti, kad ne vieta kalta dėl to, ką išgyvenai, o susiklosčiusios aplinkybės“, – aiškino R.Grumulaitienė.
Jos įsitikinimu, grupinė terapija šiuo atveju irgi būtų vienas iš efektyvių būdų spręsti psichologines problemas: „Buvimas grupėje įgalina, kad po to nesivysto baimės ar fobijos, kiti sutrikimai.“
R.Grumulaitienė pažymėjo, kad potrauminį stresą gali jausti ne tik išgelbėti urvo belaisviai, bet ir jų artimieji, irgi patyrę netiesioginį traumavimą ir tapę aukomis: „Jie susitiks jau kitokį savo vaiką, kitą jo versiją. Ir reikės su tuo susitaikyti bei kartu pereiti per jausmų sumaištį.“
Laiminga pabaiga tikrai įmanoma
Nemenkas vaidmuo žaizdų gydyme teks ir visuomenei bei žiniasklaidai. „Palaikymas, dialogas ir meilė“, – tris gydančius žodžius vardija R.Grumulaitienė.
Ji viliasi, kad medijų atstovai ir pokalbių laidų vedėjai nesiims profesionalių psichikos sveikatos specialistų vaidmens ir suteiks istorijos herojams erdvės.
„Žurnalistai kartais galvoja, kad kalbindami žmogų jam padeda. Tačiau jei medijos šį įvykį norės nušviesti ne nuotykio–išgyvenimo ar drąsos–išbandymo perspektyvoje, o kaip išgyventą kančią, vaikų psichinei sveikatai kils labai didelis pavojus”, – įspėjo R.Grumulaitienė.
Sunku prognozuoti, kaip toliau klostysis urvo įkaitų gyvenimo istorijos. Scenarijų gali būti įvairių: nuo savižudybių ir žalingų įpročių malšinant sielos skausmą iki visiško baimės įveikimo ir pasinėrimo į speleologiją, siekiant gelbėti kitų gyvybes.
„Laiminga pabaiga tikrai įmanoma. Tačiau vienam žmogui pačiam įveikti sunkumus gali būti labai sunku. Dėl to ir reikalinga psichologinė pagalba, bet nebūtinai iš psichologo: ją suteikti gali ir šeima, draugai, net perskaityta knyga“, – apibendrino R.Grumulaitienė.
