Gydytojas man išrašė akinius, kuriuos užsidėdavau tik paskaitose arba eidama į kiną. Pirmuosius dvejus metus nesukau sau galvos dėl to, kad gatvėje neatpažįstu savo draugų ir pažįstamų, kol jie prie manęs neprieina, ar kad nematau autobuso numerio, kol jis neatvažiuoja į stotelę. Ir vėliau dėl to ne ypač išgyvenau, tačiau vieną dieną prabudo mano smalsumas!
Po poros metų aš jau turėjau sveikatos draudimą, neblogą darbą ir išgalėjau kas mėnesį nupirkti kontaktinius lęšius. Pirmasis įspūdis buvo nenusakomas: pagaliau aš galėjau įžiūrėti gatvių pavadinimus kitoje kelio pusėje, naktį mačiau, koks žvaigždėtas dangus ir ryškus mėnulis. Buvo super!
Pirmasis įspūdis buvo nenusakomas: pagaliau aš galėjau įžiūrėti gatvių pavadinimus kitoje kelio pusėje, naktį mačiau, koks žvaigždėtas dangus ir ryškus mėnulis.
Kontaktinius lęšius nešiojau šešis su puse metų. Būtinybės atlikti lazerinę regėjimo korekciją aš nejutau, tačiau kai vis daugiau kolegų bei pažįstamų ėmė „taisyti savo akeles“ ir džiaugtis puikiais rezultatais, o ir mano finansinė padėtis jau buvo nebloga, aš susimąsčiau – o kodėl gi ne?
Kontaktiniai lęšiai manęs ypač neerzino, aišku, išskyrus tai, kad apie juos privalėjau nuolat „galvoti“: jei kažkur einu, būtinai turiu neštis konteinerį ir skysčio buteliuką. Tai reiškia, kad nešiojantiems kontaktinius lęšius neįmanoma tiesiog spontaniškai išlėkti iš namų, tam turi pasiruošti. Kalbant apie kasdienį gyvenimą, pavyzdžiui, vakare, kai susisukusi į pižamą išsitiesi lovoj pažiūrėti įdomaus filmo, negali visiškai atsipalaiduoti, kol neišsiėmei kontaktinių lęšių – nors ir kaip tingu vėl keltis.
Nešiojant lęšius, negalima trinti akių (nors ir draudžiama, bet kaip kartais norisi, kai į akį įkrenta kokia dulkelė), tuomet būtina akis praplauti specialiais lašais ar skysčiu kontaktiniams lęšiams išimti. Iš tiesų, visa tai smulkmenos, tačiau kaip malonu gyventi be jų. Taigi dėl šių priežasčių aš pagaliau ryžausi šį pavasarį atlikti lazerinę akių korekciją.
Kodėl būtent Vilniuje?
Kai buvo priimtas sprendimas, kad operacija visgi bus, iškilo klausimas – kur ją atlikti?
Dauguma mano pažįstamų, kuriems buvo atlikta lazerinė regėjimo korekcija, pasidalino į dvi stovyklas: tie, kurie važiavo į Rygą pas gydytoją Solomatiną, ir tie, kurie kreipėsi į Lietuvos akių kliniką „Naujas regėjimas“. Žinoma, labai patogu, kai klinika yra tavo mieste, ir aš tikrai nebūčiau niekur važiavusi, jeigu ne kaina. Tokia operacija Rygoje (be nuolaidų ir akcijų) kainuoja 1800 Eur, kaina Vilniuje – 810 Eur. Taigi netgi priskaičiavus kelionės į Vilnių išlaidas ir pietus, Rygoje ši procedūra atsieis kur kas brangiau.
Tokia operacija Rygoje (be nuolaidų ir akcijų) kainuoja 1800 Eur, kaina Vilniuje – 810 Eur.
Žinoma, toks kainų skirtumas iš pradžių ir man sukėlė abejonių, todėl kreipiausi į Rygos kliniką klausdama, kodėl jų kaina už tą pačią procedūrą dvigubai didesnė. Atsakymas buvo toks:
a) „mes ir nesiekiame būti mažų kainų klinika“;
b) „mūsų specialistai dažnai lankosi Europoje vykstančiose konferencijose“.
Tai yra, nieko apie tai, kad jie naudoja geresnę aparatūrą ar didesnė jų atliekamos procedūros rezultato garantija. Nieko panašaus. Tapo aišku, kad Rygoje, kaip įprastai, norima tik kuo daugiau užsidirbti, todėl reikia važiuoti į Vilnių.
Kaip viskas vyko?
Pirmiausia reikėjo užsiregistruoti. Akių klinikoje „Naujas regėjimas“ nebuvo jokių eilių ir kelių mėnesių laukimo. Kai parašiau jiems pirmą kartą, man buvo pasiūlyta atvažiuoti praktiškai „poryt“ – tai labai nudžiugino, bet aš užsiregistravau vizitui po mėnesio. Klinika neprašo jokio išankstinio mokesčio.
Gegužes 23 d. 7 val. ryto sėdome į automobilį ir išskubėjome į Vilnių, kadangi prieš operaciją man buvo paskirta diagnostika (regėjimo ir bendros akių būklės patikra), kuri trunka pusantros valandos. Tiems, kas neturi savo automobilio, klinika siūlo paslaugą – „pristatymą“ iš Rygos centro tiesiai į kliniką, o po operacijos parveža atgal į Rygą, iki pat namų (visa tai tik už 35 Eur).
Daug kas manęs klausia, ar buvo baisu (nes aš tokia bailiukė). Atsakau atvirai: aš tiek daug visko prisiskaičiau ir prisiklausiau apie šią operaciją, kad jau nebebuvo baisu, buvau nusiteikusi labai pozityviai. Baimė apėmė likus 30 min. iki operacijos, kadangi esu labai jautri, o gydytoja man smulkiai nupasakojo, ką jie darys su mano vargšėmis akimis ant operacinio stalo. Taigi patarimas jautresniems: neskaitykite iš anksto operacijos aprašymo (aš apie tai taip pat nepasakosiu, kam įdomu, pasiieškos informacijos Google) ir jau tikrai nežiūrėkite jokių operaciją vaizduojančių filmukų.
Tai štai, atvykus į kliniką, mane per kelias minutes užregistravo apžiūrai. Ji užtruko kiek daugiau negu valandą – nieko skausmingo ar baisaus nebuvo. Tiesiog skirtingais aparatais apžiūrimos Jūsų akys, visiškai standartiškai tikrinamas regėjimas: kokius skaičius ar raides matote lentoje.
Vienintelis nemalonus momentas – kai pakartotinai tikrina regėjimą po specialių lašų įlašinimo. Nemalonus jis dėl to, kad po to, kai Jums sulašina akių lašų, Jūs turite 30 min. sėdėti ant sofos užsimerkę. Lyg nieko čia baisaus, tik truputį nejauku, ypač jei tuo metu nėra su kuo pasikalbėti. Dar aišku tai, kad po šių lašų matai žymiai blogiau negu įprastai.
Po akių patikrinimo Jus palydės pas gydytoją, kuris įvertina rezultatus ir pasako, ar Jums galima atlikti operaciją (kaip teigia klinikos gydytojai, dažniausiai operacija galima – kontraindikacijų pasitaiko retai). Gydytojas Jums papasakoja, kaip bus atliekama operacija, kas bus daroma Jūsų akims, kaip jausitės po operacijos, ką galėsite daryti, ko nepatariama ir t. t.
Po to, jeigu dar neišsigandote, Jums išrašomas receptas akių lašams, kuriuos turėsite lašinti pirmą savaitę po operacijos. Tuomet sumokate už operaciją ir dar turite kažkiek laiko (nuo 30 iki 60 min.) pasivaikščioti, užkąsti, vaistinėje nusipirkti lašų.
Apie pačią operaciją
Simpatiška klinikos darbuotoja pakviečia Jus ir dar grupę žmonių (iš principo, visi klinikos darbuotojai labai malonūs ir draugiški – man niekur kitur neteko sutikti tokio puikaus personalo!) ir palydi į laukiamąjį. Smagu ten sėdėti kartu su kitais, tokiais pat kaip Jūs (mano kompanijoje bevek visi buvo rusakalbiai iš Latvijos): visi jaudinasi, bet juokauja ir stengiasi vienas kitą palaikyti. Prieš operaciją reikia užsidėti kepuraitę, apsimauti antbačius ir apsirengti „ligoninės“ chalatą (nežinau, gal jis turi kažkokį specialų pavadinimą). Dezinfekuoja veidą ir įlašina dezinfekcinių akių lašų. Na, ir tuomet visus pagal eilę pradeda kviesti į operacinę.
Pati operacija trunka vos 5 minutes.
Pati operacija trunka vos 5 minutes. Atsiguli ant operacinio stalo, tau įlašina nuskausminamųjų lašų, kad procedūros metu nieko nejaustum. Virš tavo veido pritraukiamas specialus aparatas. Tuomet prasideda, atvirai sakant, pats nemaloniausias šio „renginio“ etapas: įstatomas vokų laikiklis, kad operacijos metu nemirksėtum. 3–4 sekundes nieko nematai. Pakartosiu, tikrai nejutau jokio skausmo! Paskui apie minutę reikia tiesiog žiūrėti į žalią tašką, kol gydytojas daro tai, ką reikia.
Kaip ir žadėjau, nenorėdama išgąsdinti jautresnių žmonių, nepasakosiu medicininių smulkmenų, tik pasakysiu, kad operacijos metu tikrai nejauti jokių nemalonių pojūčių, tik matai tą žalią tašką ir jis tampa tai ryškesnis, tai vėl blausesnis, o fone juda „lazdelė“. Paskui tas pats atliekama kitai akiai. Gydytojas buvo tikrai labai geras, visas 5 minutes su manimi kalbėjo ir aiškino, kas vyksta, ką reikia daryti, kur žiūrėti. Jaučiausi komfortiškai ir tikrai saugiai.
Operacija baigta. 10–20 sekundžių dar galima pagulėti, o tada keliesi ir eini atgal į laukiamąjį. Ten reikia pasėdėti dar 15 minučių, gali atsigerti vandens, atsargiai nusišluostyti ašarėles. Po 15 minučių gydytojas vėl tave apžiūri ir išleidžia namo.
Kalbant apie skausmą, užtikrinu: operacijos metu tikrai visai neskauda, kadangi įlašinama nuskausminamųjų lašų, tačiau kai jų poveikis baigiasi, 3–4 valandas po to akys gali stipriai ašaroti. Nešiojantys kontaktinius lęšius supras mano palyginimą: jausmas lyg būtum įsidėjęs „išvirkščią“ lęšį. Arba kaip smėlio pojūtis akyse. Po operacijos negalima akių trinti, taigi pirmąsias valandas tiesiog tenka „verkti“ ir šluostytis ašaras. Jau pusiaukelėje namo į Rygą šitas diskomfortas beveik išnyko, ir aš jau mėgavausi gražių Lietuvos laukų vaizdais :)
O kas dabar? Dabar aš matau!
O jeigu rimtai, žinoma, nėra jokios magijos, kažkurį laiką tenka patirti tam tikrų nepatogumų. Pavyzdžiui, pirmąją naktį rekomenduojama miegoti ant nugaros su saulės akiniais, kad netyčia miegodamas nepasitrintum akių. Kelias savaites patariama visur eiti tik užsidėjus saulės akinius: visų pirma, kad į akis nepatektų nešvarumų, antra, dėl to, kad akys dar būna jautrios ryškiai šviesai.
Taip pat pirmąją savaitę negalima gerti gazuotų ir raugintų gėrimų, rūkyti, pirmąsias dvi savaites po operacijos negalima sportuoti. Tai pagrindiniai draudžiami dalykai. Klinikoje galima pasiimti lankstinuką su visa reikalinga informacija.
Kompiuteriu dirbti galėsite jau trečią dieną, bet aš dar atostogavau ir pradėjau tik penktąją. Iš pradžių būna labai sunku įžiūrėti arti esančius objektus, t. y į tolį matai beveik kaip erelis, o iš arti tenka regą įtempti. Tai normalu, todėl reikia stengtis kuo daugiau skaityti ir iš naujo mokyti savo akeles dirbti, taip greičiau pradėsite gerai matyti ir iš arti. Praėjusią savaitę man dar buvo labai sunku dirbti, o šiandien jau žymiai geriau.
Praėjus 3–4 dienoms po operacijos, būtina atvykti į pakartotinę pooperacinę apžiūrą. Ji nemokama, tačiau būtina, kad būtumėte ramūs, jog Jūsų akelės jaučiasi puikiai. Pati apžiūra truko vos 10 minučių. Po jos aš galėjau pasivaikščioti ir savo puikiu regėjimu pasigrožėti Vilniaus vaizdais (juk aš čia pirmą kartą!). Vilnius iš tiesų labai gražus miestas, todėl labai džiaugiuosi, kad naudą suderinau su malonumu – ir akeles „pataisiau“, ir naują miestą pažinau!
Informacija parengta remiantis šiuo šaltiniu.
