Itin agresyvų Teresos vėžį sustabdė vaistai, kuriuos įsigyti padeda nepažįstami žmonės

Teresa serga skydliaukės vėžiu. Nors paprastai skydliaukės vėžys nėra labai agresyvus, moteris ištraukė nelaimingą bilietą. Jos ligos forma – reta ir labai agresyvi. Kai visos prieinamos gydymo galimybės buvo išsemtos, liko paskutinė viltis – vaistas, kuris Teresos šeimai buvo neįperkamas. Gydytojai aiškiai pasakė – jis yra paskutinis šiaudas. Kartu su Vėžio gydymo paramos fondu jai vis dėlto pavyko surinkti pinigų gydymo pradžiai. Rezultatas nustebino net gydytojus.
Teresa
IMG_0716_Fotor / Asmeninio albumo nuotr.

Priežasties ieškojo keletą mėnesių

„Įtarimas, kad kažkas ne taip, kilo 2019 m. pavasarį. Man pradėjo skaudėti kaklą – tarsi skersvėjis būtų perpūtęs. Kai skausmas ilgai nepraėjo, supratau, kad yra kažkas rimčiau, todėl kreipiausi į gydytojus. Buvo atliekami tyrimai ir ieškoma priežasties.

Apie vėžį niekas net nepagalvojo. Per tą laiką kaklas taip išstorėjo, kad pečiai ir galva tarsi susiliejo. Maniau, kad tokia mano išvaizda dėl to, kad pradėjo augti svoris. Taip praėjo pusmetis, kol buvo padarytas skydliaukės tyrimas ir aptiktas auglys“, – dalijosi pašnekovė.

Išgirsti galutinės diagnozės moteris atėjo jau pasiruošusi ir netgi pasidomėjusi šio vėžio rūšimis. Pamačiusi savo tyrimus suprato – tai navikas, kuris statistiškai žmogų sugriaužia per tris mėnesius. Tačiau ji neleido sau sugniužti: „Tikiu, kad Dievas visada mus veda už rankos ir rodo išeitį. Taip pat tikiu mokslo pažanga ir manau, kad šiais laikais vėžys nėra nuosprendis, jis išgydomas kaip ir kitos ligos, tik reikia ieškoti sprendimų.“

Po diagnozės sekė operacija, kurios metu buvo pašalinta skydliaukė, toliau – šešių ciklų chemoterapija. Tačiau tyrimai parodė, kad liga plinta. Kol gydytojai sprendė, ką daryti ir kokį gydymą skirti, vėžys išplito į plaučius. Dėl to 50-metei moteriai tapo sunku kvėpuoti.

„Man net būdavo gėda pasirodyti gatvėje dėl savo garsaus kvėpavimo, nes matydavau į mane įsmeigtus užuojautos žvilgsnius. Vėliau dėl dusulio jau ir į lauką negalėdavau išeiti. Užlipti laiptais į antrą aukštą būdavo tiesiog neįmanoma“, – atviravo Teresa.

Asmeninio albumo nuotr./Teresa
Asmeninio albumo nuotr./Teresa

Jai buvo skirtas dar vienas pusmetį trukęs chemoterapijos kursas, bet ir jis buvo neveiksmingas, tik sukėlė daugiau pašalinių poveikių. „Viena savarankiškai negalėjau nė poros žingsnių žengti. Tai buvo labai sunkūs mėnesiai, lydimi beviltiškumo ir nežinios. Gydytojai aiškiai pasakė, kad nieko daugiau man pasiūlyti negali, tik paliatyvią pagalbą, kuri palengvintų simptomus“, – pasakojo moteris.

Galiausiai jai atlikti genetiniai tyrimai parodė, kad organizme yra mutacijų, kurios reaguoja į tam tikrus vaistus, todėl gali būti taikomas specifinis gydymas. Bet Lietuvoje šie vaistai skiriami tik esant plaučių vėžiui, o Teresos pirminė diagnozė – skydliaukės vėžys.

„Todėl teko praeiti kryžiaus kelius, kad gaučiau bent jau receptą šiems vaistams. Mėnesio kurso kaina – 4500 eurų. Sudėjus mano ir vyro lėšas, šią sumą sutaupytume tik per pusę metų, nors visą šį laiką dirbau nuotoliniu būdu iš namų. O kaipgi nedirbti? Tuomet jokių galimybių nebūtų susitaupyti. Taigi psichologiškai tapo dar sunkiau. Tarsi žinai, kad gydymas yra, bet negali jo gauti, nes nepriklauso teisiškai“, – tikino moteris.

Gavo antrą šansą gyventi

Vis dėlto Teresa nusprendė nepasiduoti. Pirmam mėnesiui vaistus įsigyti padėjo šeima ir artimieji. Toliau gydymas buvo tęsiamas iš Vėžio gydymo paramos fondo, į kurį jį kreipėsi, surinktų lėšų. Šiuo metu yra ketvirtas gydymosi šiuo vaistu mėnuo. Rezultatai – stulbinantys. Savarankiškai gyventi nebegalėjusi ir tarp keturių kambario sienų įkalinta moteris jau gali nueiti apie porą kilometrų.

„Kvėpavimas po truputį sugrįžta, bet pažeista daug nervų, todėl reikia laiko, kad jie atsistatytų. Pastebėjau, kad šiuo metu sunkiau kvėpuoju tik susijaudinusi, kai kyla emocijos. Ramybės būsenoje, savo aplinkoje, su namiškiais, kvėpuoju visiškai normaliai.

Vis labiau grįžta jėgos – daug būnu lauke. Negaliu sakyti, kad jau galėčiau bėgti maratoną, bet porą kilometrų nueinu laisvai. Esu labai laiminga. Man buvo labai sunku peržengti per save ir paprašyti pagalbos, tačiau dabar man trūksta žodžių, kuriais galėčiau išreikšti dėkingumą žmonėms, kurie suteikė man šią galimybę“, – dėstė moteris.

Pašnekovė neslėpė, kad labai tikėjo vaistų poveikiu. Tikėjo jais nuo pat pirmos akimirkos. Jos manymu, norint pasveikti, tikėjimas yra būtinas – niekada negalima prarasti vilties.

„Tačiau būtų sunku tikėti ir kalbėti apie viltį, jeigu neturėčiau galimybės įsigyti šių vaistų. Šie vaistai padarė stebuklą, aš atsigaunu. Kita vertus, jeigu nebūtų aplinkui tiek gerų žmonių, aš neturėčiau šių vaistų. Prašydama pagalbos labai vyliausi, kad žmonės nenusigręš, bet, ko gera, tokios paramos tikrai nesitikėjau. Kartu su pinigais gavau ir daugybę palaikymo žinučių, kurias man siuntė pažįstami, kolegos ir net nepažįstami žmonės.

Paprastai ašaros bėga dėl nelaimės, bet šiuo atveju verkiau iš laimės ir džiaugsmo, kad yra žmonių, kurie man padovanojo antrą šansą gyventi. Prieš pusmetį pasaulį išvydo anūkė, kuri kasdien vis auga, keičiasi. Jeigu neturėčiau šio gydymo, negalėčiau ja džiaugtis – manęs čia tikrai nebebūtų. Vėl pradedu kurti gyvenimo planus, o buvo laikas, kai apie tai net pagalvoti negalėjau. Dabar galvoju – čia reikia gėlytę pasodinti, gal būtų gerai ten nuvažiuoti...

Aišku, baimės yra, nes ši liga – klastinga. Tačiau su kiekviena diena vis labiau auga mano tikėjimas Dievu. Kasdien Dievas su manimi kalba per kitus žmones, kurie man siunčia savo palaikymą. Tokių žodžių, kuriuos skaitau, nesugalvosi, jie turi lietis iš širdies. Atrodo, tarsi Dievas su manimi jų žodžiais kalbėtų. Daugybė žmonių rašo, kad džiaugiasi kartu su minimi, nors aš jų akyse nesu mačiusi. Kaip galiu nesidžiaugti tokia šiluma? O kai grįžta jėgos, gali ir pats kitiems padėti“, – tikino pašnekovė.

Šiuo metu artimiausi Teresos planai – aplankyti Baltijos jūrą. Ligos metu kartą ji jau buvo pajūryje, tačiau dėl apsunkinto kvėpavimo iki pat jūros jai nueiti nepavyko.

„Birželio mėnesį – mano gimtadienis. Šia proga vaikai padovanojo kelionę – nuveš mane savaitgaliui prie jūros. Džiaugiausi kaip vaikas, išgirdusi šį pasiūlymą. Anksčiau aš vaikus veždavau prie jūros, o dabar vaikai veža mane. Net susigraudinau nuo šios minties“, – džiaugėsi moteris.

Asmeninio albumo nuotr./Teresa
Asmeninio albumo nuotr./Teresa

Prieš gydymą prognozės buvo atsargios

Nacionalinio vėžio instituto onkologas chemoterapeutas Leonidas Gatijatulinas patvirtino, kad Teresa serga gana retu skydliaukės vėžiu, kuris greitai plinta. Buvo išnaudotos visos prieinamos gydymo galimybės, tačiau liga ir toliau plito.

„Pacientė konsultavosi kitose šalyse, kurių specialistai rekomendavo atlikti genetinį tyrimą. Buvo rastos tam tikros genų mutacijos, kurių blokavimui yra vaistas, tačiau paprastai jis skiriamas esant kitiems susirgimams. Atlikta pakankamai klinikinių tyrimų, kad jis veiksmingas gydant plaučių vėžį, todėl daugelyje šalių yra kompensuojamas. Kita vertus, dabar manoma, kad net ir sergant kitų rūšių vėžiu, jeigu yra minėta mutacija, vaistas gali padėti.

Todėl ekspertai pasiūlė vartoti šiuos vaistus, blokuojančius genetinį ligos kelią. Nors iš anksto prognozuoti, kaip į gydymą reaguos organizmas, neįmanoma, šiuo atveju tai buvo paskutinis šansas. Aptarę šį klausimą Bioetikos komitete, nusprendėme, kad reikia mėginti. Tačiau problema ta, kad vaistą skiriant ne pagal indikaciją, t. y. ne plaučių, o skydliaukės vėžiui, kuris šiuo atveju yra pirminis, negalima prašyti kompensacijos. Todėl vienintelis kelias – kreiptis paramos“, – vaisto skyrimo priešistorę pasakojo pašnekovas.

Praėjus dviem mėnesiams po vaisto vartojimo pradžios Teresai atliktas kompiuterinės tomografijos tyrimas parodė, kad metastazių sumažėjo.

„Metastazės buvo išplitusios po visą kūną – jų buvo randama daugelyje vidaus organų ir tiek daug, kad nebuvo įmanoma suskaičiuoti. Tačiau jau po dviejų mėnesių – tikrai trumpo laiko tarpo – gavome labai gerą rezultatą. Jis buvo įvardintas kaip „ženklus teigiamas atsakas“. Tai reiškia, kad metastazių sumažėjo daugiau nei 20 proc. Gavus tokį rezultatą, aišku, gydymą reikia tęsti, juolab kad šiuo metu nėra jokių pašalinių reiškinių. Nauji kontroliniai tyrimai suplanuoti po 2,5 mėnesio.

Paprastai taikinių terapija, jeigu neatsiranda šalutinių reiškinių ir neišsivysto organizmo atsparumas vaistui, taikoma ilgai – ne vienerius metus. Žinoma, visiškai išgyti šiuo atveju neįmanoma, bet galima maksimaliai sumažinti vėžinių židinių skaičių ir dydį bei užkirsti kelią ligos progresavimui. Toks gydymas gali labai ilgam pratęsti kokybišką žmogaus gyvenimą. Štai ir ši pacientė jaučiasi daug geriau nei prieš gydymą“, – teigė L.Gatijatulinas.

Teresą globoja Vėžio gydymo paramos fondas, kuris įkurtas savanorystės pagrindu – visi jame dirbantieji tai daro neatlygintinai. Jo tikslas – padėti vėžiu sergantiems žmonėms gauti gyvybiškai būtiną gydymą, kuris Lietuvoje nekompensuojamas. Sprendimą, ar patenkinti paciento prašymą, priima fondo taryba, į kurią įeina pacientų atstovai ir medikai. Gydymas finansuojamas tik tiems pacientams, kurių sveikatos būklė leidžia tikėtis teigiamo efekto.

Iš viso žmonės Teresos gydymui surinko 12 tūkst. eurų. Šiuo metu iš jų lėšų liko tik dar vienam gydymo mėnesiui. Toliau – nežinia.

Galintieji prisidėti prie Teresos gydymo ir suteikti jai viltį sustabdyti ligą, paaukoti pinigų gali tokiu būdu:

Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas

A/s: LT932140030004135605 (Luminor bankas)

Paskirtis: pagalba Teresai

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų