Su „Žmogaus psichologijos instituto“ įkūrėju, LSMU Neuromokslų instituto mokslo darbuotoju, podiplominių kognityvinės ir elgesio terapijos studijų kurso vadovu dr. Juliumi Neverausku kalbamės apie tai, kaip šį procesą paversti mažiau skausmingu.
Pasak gydytojo psichoterapeuto, gedėjimas yra mūsų atsakas į netekimą to, prie ko mūsų smegenys buvo prisirišusios. Žmogaus smegenys linkusios prisirišti ne tik prie kitų žmonių, bet ir prie naminių gyvūnėlių, vietovių, namų, daiktų, svajonių, įvairių savo gyvenimo aspektų, net vilčių ir dar daug ko. Netekus to, prie ko prisirišta, įvyksta gedėjimas, kuris yra tarsi perėjimo nuo gyvenimo su objektu, prie kurio buvo prisirišta, į gyvenimą be šio objekto laikotarpį. Todėl jis toks skausmingas.
Gedėjimo procesas apima įvairius mūsų gyvenimo komponentus. Visų pirma, tai mintys. Mes ilgimės prarasto ryšio, apie tai galvojame. Antra, tai emocijos. Dažniausios emocijos gedėjimo procese – liūdesys, nerimas, pyktis, tačiau gali būti ir stiprus kaltės jausmas. Trečia, tai mūsų kūno reakcijos, kurios gali pasireikšti nemiga, įvairiais vidaus organų funkcijos sutrikimais. Taip pat tai gali būti mūsų elgesys, pasireiškiantis noru atsitraukti, atsiriboti nuo realaus pasaulio, užsisklęsti.