15min studijoje apie el. cigarečių draudimo iniciatyvą kalbėjome su buvusiu sveikatos apsaugos ministru Aurelijus Veryga, LSMU gyvensenos medicinos studijų programos vadovu dr. Tomu Vaičiūnu ir psichologe Aina Adomaityte.
– Pagrindinė problema yra jaunimas – žaibiškai populiarėja elektroninės cigaretės, ypač skoninės. Kokie duomenys tai rodo – pardavimai, apklausos?
A.V. Keli yra duomenų šaltiniai, pirmiausia –jaunimo tyrimai . Yra toks garsus ESPAD‘o tyrimas 15-16 m. jaunimo, yra HBSC studija 11-15 metų moksleivių, pastarosios duomenys turės būti paskelbti birželio 1-ąją. Aiškiai matyti, kad jaunėja amžius, kai pradedama vartoti ir auga skaičius. Kitas skaičius, kurio niekaip nepaneigsi – pelnai ir pardavimai įmonių, kurios prekiauja šiais gaminiais. Skaičių nenuneigsi. Trečias dalykas – besipilančios istorijos vaikų, kurie, apsinuodiję įvairiausiomis medžiagomis, patenka į gydymo įstaigas.
– Ar fiksuojama apsinuodijimų augimo statistika?
A.V. Aš manau, kad neabejotinai, nes anksčiau jų tokių tiesiog nebūdavo. Būdavo apsinuodijimų, bet visiškai kitais dalykais. Narkotinėmis kanapėmis, kurios būdavo supurkštos sintetiniais kanabinoidais, o dabar, kai atsirado šitie prietaisai, toksikologams net sunku pasakyti – kuo jie apsinuodijo.
Nežino nei tie, kurie garina, nei tie, kuriems reikia gydyti. Toksikologui kartais sunku ir pagalbą teikti, kai tu nežinai, kas tai per medžiaga, kuo tas vaikas yra apsinuodijęs?
– Tomai, papasakokite apie neseniai jūsų komandos universitete atliktus tyrimus. Ką jie rodo, kokių naujų įžvalgų matoma?
T.V. Kaip ir Aurelijus minėjo, turime vaikų gyvensenos ir elgsenos tyrimą, birželio 1-ąją pasidalinsime duomenimis, bet išankstiniai yra. Kalbant šia tema, elektroninių ir klasikinių cigarečių vartojimo pokyčiai, lyginant su prieš 4 metus turėtais duomenimis, yra ryškūs.
Jei 2018 m. dar nematėme tokio ryškaus pokyčio, tai 2022-aisiais matome, kad vartojimo įprotis keičiasi – nuo klasikinių cigarečių vis labiau pereinama prie elektroninių. Dar daugiau – ne tik jaunėja elektroninių ir klasikinių cigarečių vartojimas, tiek tarp 5-ų, tiek tarp 7-ų klasių moksleivių, bet labai stipriai išsišoka elektroninių cigarečių vartojimas ir tarp vyresnių klasių moksleivių.
Taip pat mūsų paauglių dėmesio centre vis dažniau ir vienkartinės cigaretės. Vyriausi moksleiviai, kuriuos tyrinėjame – 9-okai, tai 26 proc., iš esmės – kas ketvirtas, pastaraisiais metais vartoja vienkartines elektronines cigaretes, nors teoriškai jos net neprieinamos nepilnamečiams. Taigi, jei apibendrinant, procentinė dalis vartojančių tarp 5-9 klasių eksponentiškai didėja.
Ką Aurelijus taip pat paminėjo, turime, kad ir senesnius – 2019 m., ESPAD‘o duomenis, bet kas mane asmeniškai labai stebina, o gal ir neturėtų, trys iš keturių 15-16-os metų moksleivių iš esmės nemato didelės elektroninių cigarečių vartojimo grėsmės. Jų pačių nuomone, rizika labai mažai. Suprask, jos iš viso nėra, jei nėra degimo proceso ar nėra dervų.
– Aina, jūs bendraujate ir su tėvais, ir su jaunimu. Kaip jūs labiausiai pajuntate šią problemą? Kreipiasi tėvai, ką daryti? Ar jaunuoliai patys?
A.A. Iš tiesų šiandien ta problema yra labai auganti. Tarsi visuomenė buvo prijaukinta, buvo reklamų, kad neva galima net vitaminus geriau įsisavinti elektroninėmis cigaretėmis, taigi palaipsniui pereita, kad labai saugiai galime vartoti. Iš pradžių tai buvo orientuota į suaugusių rinką, vėliau ji jaunėjo ir šiandien štai turime tai, ką turime. Turbūt nėra dienos, imant paskutinį pusmetį, kad nebūtų el. pašto, skambučio ar užklausimo iš mokyklos ar tėvų komiteto – ką daryti?
– Suaugusių priklausomybės paprastai siejamos su išgyvenimais, bandoma nusiraminti, įveikti stresą. Su paaugliais yra kiek kitaip, veiksnys – kompanija. Kaip reikėtų su tuo kovoti, ar jūs manote, kad visiškas draudimas padėtų? Ar lauksime, kol bus nebemadinga?
A.A. Klausimas, kiek teks laukti ir kokios po to gali būti pasekmės. Kaip reikės su tomis pasekmėmis gyventi? Greičiausiai, kad nebus nebemadinga, jei nesikeis bendrai mūsų visuomenės požiūris.
Sąlyginai lengva manyti – palaukime, kol užaugs. Bet, pavyzdžiui, paimkime, kad ir alkoholį – nė vienas neplanavo tapti alkoholiku. Lygiai taip pat ir čia – nė vienas neplanuoja vartodamas elektronines cigaretes nukeliauti iki kažkokių problemų.
Ką mes matome, kad toks vartojimas paprastai išauga į kitą vartojimą. Jei imtume duomenis prieš metus, tikrai nebuvo tiek apsinuodijimų. Vadinasi, buvo labiau apsistota prie el. cigarečių pasirinkimo – jų skonių. Matoma, kad plečiasi ne tik kiekis vartojimo, bet ir tai, kad ieškoma vis stipresnės būsenos.
– Aurelijau, jūs labai drąsiai pasisakote apie draudimą, nors dažnai kalbame ir apie tai – ar draudimas apskritai yra priemonė. Kokie jūsų argumentai?
A.V. Na, nėra tai pati geriausia priemonė. Nesame nei aš, nei kiti kolegos, kurie apie tai kalba, naivūs ir suprantame, kad jis nebūtų absoliutus. Būtų, kas atsivežtų, kas kitais būdais gautų.
Bet aš nesugalvoju kito sprendimo ir negirdžiu, kad jį kas pasiūlytų – kokį nors racionalų. Jeigu jų atsiras, mes galėsime kalbėti apie kitas priemones, bet dėl ko dabar siūloma ši?
Kontroliuoti net ir tai, kas yra legalioje rinkoje, yra be galo sudėtinga. Kvapų, skonių ir mišinių kombinacijų – sunkiai suskaičiuojamas skonis. Aš, tiesą sakant, neprisimenu kito tokio įžūlaus elgesio iš verslo, kad būtų taip įžūliai ignoruojami įstatymai. Ir tai yra daroma žinant, kad tikrinti yra sudėtinga – brangu, užtrunka ir valstybė neturi tokių išteklių.
O net jeigu ir pavyktų visą šį procesą suvaldyti, neužmirškime, kad yra rinka, kurios nesuvaldysi. Ta, kurios nematysi, ta kuri vyksta.
– O ar draudimas jos nepaskatintų dar labiau?
– A.V. Ji yra. Ir aš pasakysiu, dėl ko yra ta draudimo logika aptarinėjama. Tai labiau ne apie skysčius, o apie prietaisą. Prietaisas, aš jau pradžioje sakiau, palaukime momento, kol į jį pils bet ką ir bus sunku patikrinti – taip ir yra. Dabar ten prisipilama visko – pradedant žiurknuodžiais, baigiant nelegaliomis narkotinėmis medžiagomis, nes garint iš esmės gali bet ką.
Draudimas leistų pačiai visuomenei dalyvauti kontrolės procese. Tikrai niekas neturi iliuzijų, kad aplink, ant kiekvieno kampo, bus policininkų. Bet man, kaip visuomenės nariui, kai aš žinau, kad kažkas yra nelegalu, aiškiau – galiu pranešt, nufilmuot. O dabar – iš kur man žinoti, kas ten viduje – legalu ar nelegalu?
– Aina, kaip jūs manote, ar draudimas neišprovokuos jaunimo, kuris dažnai maištauja, dar didesnio polinkio į šią priklausomybę?
– Ar gali būti dar didesnis? Šiandien klausimas apie dar didesnį kažin ar gali kilti. Draudimas mus vis tiek visus įdėtų į vieną suvokimą. Nes dabar mes galvojame – kieno rankose yra atsakomybė? Gal tėvų. Tėvai galvoja, kad ugdymo įstaigų. Dar kiti galvoja, kad įstatyminių dalykų.
Tarsi ta atsakomybė mėtoma lyg karšta bulvė – nei pas vieną, nei pas kitą. Uždraudimas būtų visiems vienoda žinutė – ne, šitas variantas netinka.
Vėlgi, mes visą laiką esame gąsdinami, kad bus ta nelegali rinka, bet įvedus kontrolę, apribojant, mes visada turime rezultatą. Mes galime prisiminti daug tokių pavyzdžių – ar prieš daug metų automobilio diržo segėjimas, juk situacija dabar pakito. Tų atvejų yra ir kitų. Viskas turbūt apie tai, kad kai visuomenei trūksta sąmoningumo, valstybė įveda kontrolę.
