A.Bavier įsitikinusi, kad Lietuvoje tik didės slaugos specialistų poreikis ir ši specialybė taps viena paklausiausių.
– Ar vaikystėje jau žinojote, kuo tapsite užaugusi?
– Tikrai ne (juokiasi – aut. past.). Buvau tiesiog vaikas, kuriam viskas įdomu. Nesvajojau apie slaugą, tačiau baigdama mokyklą pradėjau vis drąsiau apie tai svarstyti. Papasakojau tėčiui, jog norėčiau tapti slaugytoja. Jis padrąsino mane ir pasakė, jog turiu visas šiam darbui reikalingas savybes. Žinote, mano močiutė ir tetos buvo slaugytojos. Tačiau aš jų neprisimenu dirbant. Prisimenu jas kaip savo šeimą, o ne slaugytojas. Jos visada buvo labai geros, nuoširdžios, mylinčios.
– Ar pasikeitė jūsų suvokimas apie sveikatos apsaugos sistemą ir slaugą įstojus į aukštąją mokyklą?
– Teko atlikti daug tyrimų, perskaityti galybę darbų, nuolatos mokytis, tobulėti. Tačiau niekada nesigailėjau tapusi slaugytoja. Džiaugiuosi, jog visada sutikdavau žmones, kurie mane mokė, patardavo, paaiškindavo. Svarbu ne tik mokyti, tačiau ir niekada nenustoti mokytis. Štai Lietuvoje sužinojau daug apie jūsų sveikatos apsaugos sistemą, slaugą, aplinką ir galimybes. Ši specialybė leido man išbandyti tai, ko niekada netikėjau galėsianti išbandyti ir aplankyti vietas, kur niekada nesitikėjau pabuvosianti. Esu tikrai laiminga. Slauga – tai sritis, skirta padėti kitiems žmonėms. Ji yra gyvybiškai svarbi visame pasaulyje.
Tai, kuo Lietuva gali džiaugtis tik dabar, Amerikoje jau buvo daugelį metų. Slauga Jungtinėse Amerikos Valstijose yra puikiai išsivystyta.
– Kokius pagrindinius skirtumus ir panašumus įžvelgiate slaugytojų darbe Lietuvoje ir Amerikoje?
– LSMU Slaugos fakulteto dekanė prof. dr. Jūratė Macijauskienė dirba turėdama tikslią ir aiškią viziją. Tai svarbu ir sveikintina. Universitete buvo nuveikta labai daug. Tačiau tai, kuo Lietuva gali džiaugtis tik dabar, Amerikoje jau buvo daugelį metų. Slauga JAV yra puikiai išsivysčiusi. Atvykau čia su tikslu padėti einant profesionalumo keliu. Studentai universitete gauna ne tik teorinių žinių, tačiau čia pat gali išbandyti jas praktiškai, gauti dėstytojų patarimų.
– Su kokiais pacientais jums teko dirbti?
– Būdama slaugytoja dirbau su vėžiu sergančiais žmonėmis.
– Kaip pavykdavo atsiriboti nuo sunkių ligonių diagnozių? Ar neišgyvendavote dėl jų?
– Išgyvendavau. Esu labai jautrus žmogus. Užjaučiu žmones ir išgyvenu dėl jų. Tačiau kiekvienas mūsų kontroliuojame savo gyvenimus. Mano kaip slaugytojos užduotis buvo padėti žmogui, kad jo gyvenimas būtų kaip galima kokybiškesnis, jis gautų visą reikalingą gydymą, pagalbą. Reikia galvoti apie savo pacientą ir tai, kas jam yra geriausia. Jie nori pasveikinti savo vaikaitį diplomų įteikimo dieną, dalyvauti sūnaus ar dukros vestuvėse, todėl reikia užtikrinti, kad jie jaustųsi kuo geriau. Turime pastebėti tai, ko jiems reikia.
– Nors vėžys įveikiamas vis dažniau, o medicina milžiniškais žingsniais žengia į priekį, daugeliui ši diagnozė vis dar asocijuojasi su mirtimi. Kaip pacientai paprastai reaguoja išgirdę šią diagnozę? Kaip padėti tokiam žmogui?
– Be abejonės, žmones tai šokiruoja. Tačiau gydymo proceso metu reikia profesionalų pagalbos. Tiesa ta, kad kiekvienas žmogus yra skirtingas, skirtingi ir mūsų organizmai. Nėra vieno recepto ar paramos žodžio, kuris tiktų visiems. Pacientas pats turi nuspręsti, kaip kovos, gydysis. Tai jo sprendimas. Slaugytojai turi būti kritiškai ir greitai mąstantys žmonės. Reikia mokėti ne tik suteikti visą būtiniausią pagalbą, tačiau ir bendrauti su pacientu. Reikia žinoti, ką atsakyti į klausimus, ko klausti pačiam, kaip bendrauti. Taip pat reikia paaiškinti žmogui, jei jam trūksta informacijos apie gydymą, suteikiamą pagalbą. Tai specialybė, kuriai reikia tiek rankų darbo, tiek ir proto. Tačiau protas turi pasakyti, ką daryti rankoms.
– Tačiau jaunam žmogui turbūt sudėtinga ne tik suleisti vaistus į veną, bet ir pirmąkart bendrauti su pacientu. Kaip to mokoma?
– Be abejonės, tačiau mes, dėstytojai, patariame, paaiškiname, kokios galimos klaidos, kaip daryti yra geriau. Iš pradžių mokomasi su dirbtinėmis kūno dalimis, dėstytojai aiškina, kaip ir ką daryti, ir tik vėliau žinios ir praktika yra pritaikoma darbe su žmonėmis. Tai atsakingas ir daug ištvermės reikalaujantis darbas.
– Sakoma, jog parsinešti į namus darbą nėra gerai. Tačiau ar tai pavyksta dirbant slaugytoju?
– Tiesa. Po darbo reikia užsiimti kita veikla, ilsėtis, atitrūkti. Savo studentų savaitės pradžioje visada pasiteirauju, ką jie nuveikė per savaitgalį. Labai svarbu atrasti laiko ir užsiimti kita veikla. Jie tai žino, todėl neretai užsiima sportu, bėgioja. Štai viena studentė kartą į egzaminą atėjo su bėgimo pirštinėmis. Ji paaiškino, jog prieš egzaminą nubėgo keletą kilometrų, norėjo atsipalaiduoti, pravėdinti galvą. Egzaminą ji išlaikė puikiai.
– Kaip, jūsų nuomone, slauga pasikeis po 10–15metų?
– Per ateinančius 15 metų slauga labai pasikeis. Žmonės vis labiau domisi savo sveikata, stengiasi gyventi sveikai. Kalbant apie technologijas, jos padeda, palengvina darbą, tačiau pacientui yra reikalingas gyvas ir savo darbą išmanantis žmogus, kuris vienokioje ar kitokioje situacijoje priima teisingus sprendimus, reaguoja į besikeičiančią ligonio būklę. Profesionalių slaugytojų poreikis tikrai išaugs.
– Tačiau šiandien nemaža dalis jaunų žmonių emigruoja. Profesionalūs slaugytojai vyksta į Vokietiją, Didžiąją Britaniją, Norvegiją, Ameriką.
– Tai natūralus procesas ir jis vyksta visame pasaulyje. Dalis tokių specialistų išvyksta visam laikui, o dalis pasisemia patirties ir sugrįžta. Amerikoje slaugytojo specialybė yra gerbiama. Slaugytojams yra keliami aukšti reikalavimai, privaloma turėti bent bakalauro diplomą, kvalifikaciją, patirties. Slaugytojų atlyginimai taip pat aukštesni nei vidurkis. Laikui bėgant specialistų poreikis tik išaugs, jie bus geriau vertinami. Lietuvoje tai jau galime pastebėti.
