Nors yra manančių, kad poros visada turi atostogauti kartu, A. Diržytė pataria galvoti ne tik apie kompromisus, bet ir apie save: „Reikia daug ką daryti kartu, reikia būti kartu, bet reikia ir pasižiūrėti, kaip aš, būdamas su kitu, galiu mėgautis gyvenimu. Jei negaliu, jei kito žmogaus interesai šiek tiek kitokie negu mano, aš turiu teisę būti savimi. Ir kitas žmogus turi teisę būti savimi, domėtis tuo, kas jam patinka. Jei aš kenčiu mėgindamas prisitaikyti prie kito žmogaus, ar to reikia, ar prasminga tokia auka ir kančia?“
– Teigiama, kad „poatostoginį“ sindromą patiria ir darboholikai, ir tie, kurie nelinkę persidirbti. Kodėl taip yra?
– Pasibaigus atostogoms, žmonės gali reaguoti trimis būdais. Pirmas – apgailestavimas, susijęs nerimu, liūdesiu. Tokie žmonės mąsto, kaip gaila, kad geriausia jau praėjo, kad visi geri dalykai labai greitai baigiasi. Kai kurie galvoja, kad atostogos baigėsi, o jie nepailsėjo arba nieko nenuveikė, nors buvo susiplanavę įvairių darbų.
Kiti, pasibaigus atostogoms, išgyvena atsisveikinimo su vasara ir praėjusiomis dienomis momentą, tačiau, žvelgdami į praėjusias dienas, jaučia dėkingumą, nes tai, ką jie patyrė, prisideda prie jų gyvenimo ir psichologinės gerovės. O trečia grupė žmonių jaučia palengvėjimą ir sako „ačiū Dievui, atostogos baigėsi“, nes jiems atostogos kelia stresą. Taigi yra trys pozicijos: dėkingumas, apgailestavimas ir palengvėjimas. Jos priklauso ir nuo pačių žmonių mąstymo schemų, patirties, ir nuo atostogų turinio, ir nuo to, su kokiais žmonėmis, kur ir kaip buvo atostogaujama.
Kaip įveikti tą sindromą, ką daryti, kai, baigiantis atostogoms, žmogus išgyvena nostalgiją, liūdesį? Yra tokia strategija. Pirmas žingsnis – patyrinėti, ką aš mąstau, ką jaučiu, kas vyksta. Tada reikia priimti jausmus – netgi liūdesį. Kodėl? Jei nuo liūdesio bėgsime, jis vysis. Jei mes bėgame nuo savo emocijų, jos pradeda mus vytis, persekioja, tampa įkyriomis mintimis, ir žmogui taip ir sukasi minčių ratas, kad viskas, atostogos ir vasara baigėsi, tuoj bus šalta, vėl darbai...
Galima netgi parašyti tokį liūdesio laišką „man liūdna, nes...“
Daliai žmonių tai tampa labai rimta problema, o dalis žmonių net skirsto gyvenimą į atostogas, kurias sieja su malonumu, atsipalaidavimu, ir į darbus, kuriuos sieja su rutina, kančia, kentėjimu, pareigų atlikimu. Taigi ką daryti toliau? Kai mes suvokiame, kad jaučiame liūdesį, ir kai suprantame, kad galime sau leisti paliūdėti, reikia paliūdėti. Galima netgi parašyti tokį liūdesio laišką „man liūdna, nes...“.
– Atsisveikinimo su atostogomis laišką?
– Taip, atsisveikinimo su atostogomis laišką, bet tam, kad išreikštume liūdesį, kad jo neliktų ir kad jis nevogtų mūsų energijos. Kitas žingsnis – padėkoti už tai, kas buvo, pasidžiaugti, kad buvo puiku, net jei ir nepadarėme to, ką norėjome padaryti. Vis tiek prisiminkite, kas buvo gero per atostogas, nes tai yra gyvenimo vertė, kolekcionuokime geras patirtis.
Dar vienas žingsnis – pasiruošti kitam etapui. Gyvenimą galima palyginti su kelione. O, kai esi žygyje, kelionėje, kartais reikia pailsėti, tarkim, pievutėje pasėdėti, pavalgyti, pasidžiaugti. Įsivaizduokime, kad atostogas galima palyginti su tokiu poilsiu pievelėje. Bet ar jūs norėtumėte toje pievelėje pasilikti visam laikui? Ar nenorėtumėte keliauti toliau, į priekį? Atostogos buvo tai, kas jums leido atsipalaiduoti, pailsėti, bet argi neįdomu pasižiūrėti, ką gyvenimas pasiūlys toliau?