Kai LRT.lt komanda lankėsi hospise, čia kvepėjo pietums keptais bulviniais blynais. Bulvės, kaip ir pienas, iš kurio pagaminta varškė, paaukoti geradarių. 14-oje moderniai įrengtų palatų paskutinio atodūsio laukia įvairaus amžiaus vėžio pakirsti žmonės.
Kaip pasakoja hospiso įkūrėjos iš Lenkijos sesers Michaelos Rak pavaduotoja, savanorių koordinatorė Aušra Taločkaitė, hospise padedama tiems, kuriems medikai pasako: deja, mums nepavyko, gydymas rezultatų nedavė, jau niekuo negalime padėti. Tokiems žmonėms paprastai duodama nuskausminamųjų ir jie išleidžiami namo.
Ar būsi šalia, kai iškeliausiu?
Kadangi kiekviena diena šiems žmonėms gali būti paskutinė, hospise pildomi jų norai. Pirmiausia, sako A.Taločkaitė, norą reikia atpažinti, sugebėti išgirsti pokalbiuose, pasakojimuose.
Ir tai daroma iškart, kol žmogus dar nori ir turi jėgų. Viena mergina, barmenė, norėjo mochito kokteilio bare. Geradarių dėka pavyko suorganizuoti kelionę į barą ir kokteilį. Kiti nori pamatyti jaunystės filmą, išgirsti dainą. Kada viena pacientė panoro įkvėpti žiemos oro, teko imti stiklainį, eiti į lauką, oro prisemti ir atnešti.
Kitas pacientas, biologas, vasario mėnesį panoro išvysti sniegenas. Kad noras būtų įgyvendintas, pirmiausia teko nukasti sniegą, tirpikliu nutirpdyti ledą. Tada ligonis išvežtas su lova. Biologas sniegeną pamatė.
Būna, ligonis užsinori šampano su braškėmis, rytinės kavos lauke, ledų, naminės duonos su kaimišku sviestu. Pašnekovės aiškinimu, hospise kalbama apie gyvenimą, ne apie mirtį, nes mirtis tėra vienas gyvenimo inkliuzų.
Apie 88 proc. čia patekusių pacientų iškeliauja. Jauniausiam pacientui buvo 8, vyriausiam – be vienos dienos 100 metų. Norėdami pateikti į hospisą, žmonės laukia eilėje. Ligoniais rūpinasi 47 medicinos personalo darbuotojai ir apie 100 savanorių.
Praėjusiais metais žmonės čia vidutiniškai praleido 10 dienų. Trumpiausia viešnagė truko parą, ilgiausia – tris mėnesius. Kol žmogus gali gyventi namuose, ten jį stengiamasi ir laikyti – čia pagalbą teikia hospiso medikai. Kada pacientui reikalinga nuolatinė priežiūra, jis atsivežamas į hospisą.
A.Taločkaitė dažnai išgirsta: „Norėčiau, kad būtum šalia, kada iškeliausiu“. Pasak jos, situacijos pakeisti negali, tačiau palaikyti už rankos ir jausti prisilietimą labai svarbu. Vienas vyras sakė, kad jo žmona per jautri, neišgyvens, klausė, ar gali Aušra būti šalia. Taip vieną dieną ateina metas, kada personalas praneša – bėk, jau tave kviečia.
Beje, prieš paciento mirtį aplinkiniai pradeda atpažinti ženklus, nuotaikas, ramumą. Žmonės nurimsta – rengiasi išeiti. Pasak A.Taločkaitės, lytėjimas ir klausa palieka žmones paskutiniai – ligonis gali nekalbėti, neturėti akių kontakto, gali spustelti ranką, gali jam kalbėti ir matyti, kaip reaguoja veido raumenys. Gal jis negali pasakyti, bet jam svarbus tavo buvimas šalia.
Prieš mirtį žmonės dažnai supranta per mažai laiko skyrę šeimai, bendravimui tarpusavyje, paprastiems dalykams – pavyzdžiui, išgerti puodelį kavos. Jie supranta, kad aplinkiniams reikia dažniau sakyti, kokie jie svarbūs. Susirgęs viską vertini kitaip, supranti, kiek daug laiko iššvaistei ir klaidų padarei.
Regėjo keturis stebuklus
Per šešerius veiklos metus Vilniaus Rasų gatvėje įsikūręs hospisas jau padėjo beveik 2000 pacientų.
„4 atvejai iš 2000 paneigė visus medicinos teiginius – ant neštuvų pas mus atvežti numirti jie išėjo savo kojomis ir gyvena iki šiol. Tai laikome stebuklais, nes turime gydytojų konsiliumų dokumentus, kuriuose nutarta, kad žmogus nebeturi vilčių. Taigi galime sakyti, kad stebuklai egzistuoja“, – dėstė A.Taločkaitė.
Prieš savaitę prie hospiso sustojo automobilis, tačiau pacientas iš jo nelipo. „Ateina verkdama žmona, sako, jis nenori, nelipa, nes žino, kur atvažiavo. Pagalvojau, pabandysiu. Atidariau duris, pasisveikinau ir pradėjau sakyti paprastus dalykus – koks nuostabus gražus vyras, žilstelėjęs, pasikvėpinęs, susitvarkęs. Pasilenkiau ir pasakiau norinti pabučiuoti, paklausiau, ar galima, jo akys iškart sužibo. Pakviečiau kartu išgerti kavos. Jis išlipo ir šeimai pasakė: „lieku, jūs važiuokit“, – prisiminė pašnekovė.
Taigi, sako ji, kartais reikia paprastų dalykų. Būna, žmogus nustoja skustis – mano, kad prieš mirtį nereikia. Tačiau jiems aiškinama – o jei kažkas užeis, jei atvažiuos personalas. Ir žmonės, būna, pradeda skustis, pasikvėpina.
Savanorė kirpėja nudažo ligonių plaukus, apkerpa. Kita savanorė daro profesionalų manikiūrą. Taigi žmonės hospise gyvena – jie čia jaučiasi žmonėmis. Būti namais, o ne ligonine, ir yra hospiso idėja.
Nenorėjo draugės palikti našle
A.Taločkaitė galėtų papasakoti dešimtis skaudžių istorijų. „Turėjome vaikiną, kuris rašė bakalaurinį, draugavo su mergina, turėjo būti jų vestuvės. Besimaudydamas jis pastebėjo, kad deformuota viena sėklidė. Nuėjo pas gydytojus ir išgirdo klausimą, kur jis buvo anksčiau. Pasirodo, buvo sėklidės vėžys“, – pasakojo ji.
Aštuonis mėnesius trukęs gydymas buvo nesėkmingas, navikas metastazavosi. Vaikinui buvo reikalingas intraveninis maitinimas, kainuojantis 100 eurų per parą. Mama išgirdo medikų pasakymą, kad tai kainuoja per brangiai, vaikinas miršta ir reikia jį pasiimti. Vaikinui buvo reikalingas deguonies aparatas – jis savarankiškai nekvėpavo.
Persivežėme vaikiną pas mus, čia jis šiek tiek atsigavo, bet mes žinojome baigtį.
„Ateinu rytą į darbą, matau prie durų stovinčią ir verkiančią moterį. Pakalbėjome su sese (hospiso įkūrėja – Lrt.lt) – irgi neturime intraveninio maitinimo, taigi sesuo nusprendė per naktį nuvažiuoti į Lenkiją ir atvežti reikalingą įrangą. Persivežėme vaikiną pas mus, čia jis šiek tiek atsigavo, bet mes žinojome baigtį“, – kalbėjo A.Taločkaitė.
Tuo metu ligonio mergina labai norėjo ištekėti. Tačiau vaikinas gynėsi, kad reikia palaukti – jis sulieknėjo ir neturi kostiumo. Ir tik asmeninio pokalbio metu vaikinas Aušrai paaiškino nenorįs draugės palikti našle ir sugadinti gyvenimo. Todėl jam buvo lengviau sukurti iliuziją, kad per vestuves nori gerai atrodyti.
Minėtas vaikinas turėjo norą – pamatyti savo šunį. Jam keturkojį leista atvesti į palatą.
Mirė vestuvių dieną
Hospise būta ir vestuvių, ir krikštynų, ir kitų sakramentų. Čia žmonės padaro tai, ko iki ligos nespėjo.
„Turėjome pacientę, kuri labai mėgo drugelius. Sesuo sugalvojo, kad kiekvienas, pas ją užeidamas į palatą, atsineštų drugelį. Per porą savaičių palata prisipildė. Jos svajonė buvo vestuvinė suknelė su drugeliais. Mes suplanavome vestuves, ji parodė, kaip turi atrodyti suknelė, radome vestuvinių suknelių nuomos įmonę, kuri mums padovanojo sukneles, iš dviejų pasiuvome vieną, nes reikėjo specialios suknelės lovai uždengti. Prie suknelės lygintuvu klijavome drugelius, nes taip norėjo nuotaka“, – prisimena pašnekovė.
Tą dieną, kai turėjo vykti šventė, buvo užsakytas tortas, viskas detaliai suplanuota, laukta parskrendančio nuotakos tėčio. Deja, mergina iškeliavo.
Kitą kartą suorganizuoti vestuves reikėjo per dvi valandas. Sesuo davė pinigų sidabriniams žiedams, vairuotojas atvežė kostiumą, mat jaunikis teturėjo karišką uniformą.
Pačiai Aušrai teko surasti vestuvinę suknelę. Nuomos salonas šalia suknelės padovanojo diademą, sesuo atnešė savo kvepalus. Šalia gulinčios ligonės dukra nupirko tortą, išlygino vestuvinę suknelę.
Priesaiką žmonai jaunikis sakė atsiklaupęs. 27 m. nuotaka po vestuvių išgyveno dvi paras. Tuoktis skubėta ir dėl to, kad ligonės 8 metų dukra, likusi našlaite, neatsidurtų vaikų namuose.
Kitas vyras jautė išeinantis ir labai bijojo, kad jo mirtis ateityje nesisietų su sūnelio gimtadieniu. Taip hospise pavyko surengti gimtadienį su plakatais, fejerverkais, balionais. Vaikui tai tapo gražiausiu gimtadieniu.
Popiežiaus lauks lovose ant kalno
Šiuo metu hospise intensyviai ruošiamasi popiežiaus Pranciškaus vizitui. Seseriai Michaelai gimė mintis sujungti maldą, laukimą, šv. Tėvo intencijas ir ligonių kančią – sukalbėti rožančiaus devindienį, prie kurio prisijungti pakviestos visos Lietuvoje veikiančios panašaus tipo įstaigos.
„Mūsų tikslas – kad per vieną dieną būtų sukalbėtos visos keturios rožinio dalys. Kiekviena institucija turi jai paskirtą dalį ir už ją atsako. Taip siekiama, kad per 24 valandas susikurtų gyvas rožinis, apimdamas visą Lietuvą“, – pasakojo A.Taločkaitė.
Kalbant rožinį meldžiamasi palaikant Šventąjį Tėvą ir savo misiją. Rožinis kalbamas nuo 13 dienos, šeštadienį įvairios institucijos suvažiuos iš skirtingų Lietuvos kraštų ir rožinį kalbės kartu. Per keletą mėnesių ligoniai kartu su sveikaisiais rankomis supynė 70 metrų ilgio rožinį. Dirbdami ligoniai užsimiršdavo, kad skauda.
Kulminacijos laukiama šeštadienį, kada popiežius nuo Aušros vartų važiuos Katedros link. Tą dieną šalia hospiso planuojama statyti 10 metrų palapinę atvirais šonais. Jei leis gamta, tikimasi čia suvežti ligonius su lovomis ir ant kalno laukti popiežiaus. Pakalnėje bus išdėliotas rožinis. „Turime vilties, kad jis, matydamas ligonių kasdienybę, viltį akyse ir norą jį pasveikinti, tikrai stabtels. Turime tokią viltį“, – kalbėjo hospiso atstovė.
Paremti galima ir vieną dieną atsisakant kavos
„Aš čia esu ir tai mano namai, nes žemė, kuria vaikštau, mano namai – čia mano broliai ir seserys. Nesu prisirišusi prie vietos, esu prisirišusi prie žmogaus širdies, kuri jaučia ir nori padėti. Buvo laikas, kai buvau ir tarnavau Lenkijoje, atėjo laikas atvykti į Lietuvą, čia tarnauju, ir jei bus toks laikas, kad turėsiu vykti Afriką, vyksiu ir žmonėms tarnausiu ten, nes ten irgi žmonės, kuriems reikia pagalbos“, – LRT.lt sakė hospiso įkūrėja sesuo M.Rak.
Sesuo, suskaičiavusi iki 10 tūkst. amžinybėn išlydėtų žmonių, skaičiuoti nustojo. Beje, Lenkijoje ji vadinama cunamiu.
Sesuo čia atvyko nemokėdama kalbos, kišenėje turėdama du telefono numerius ir tris zlotus, kuriuos paaukojo moteris prie kapinių. Lietuvoje niekas nesuprato, ką reiškia neatlygintinai. „Jie ir dabar nesupranta, kartais sulaukiame skambučių, klausia, turbūt už slaugymą mes norėsime buto, dar kažko“, – priduria A.Taločkaitė.
Šiuo metu šalia hospiso statomas priestatas – jis bus skirtas mažiesiems ligoniukams, kurie galės čia jaustis kaip namie. Čia visą likusį laiką galės gyventi visa sergančio vaiko šeima. Pašnekovės aiškinimu, vaikui ypač svarbu ne ligoninės aplinka. Štai vienam vaikui hospise specialiai buvo perdažyta palata, parinktos dekoracijos, patalynė.
Hospisas didžiąja dalimi išlaikomas rėmėjų lėšomis. A.Taločkaitė pataria, kaip sutaupyti ir paremti gali kiekvienas: „Kartą per savaitę kolektyve atsisakius pudelio kavos, jei kavos puodelis aparate kainuoja eurą, susidaro 20 eurų, o tai – dvi pakuotės pampersų. Taip ir savęs nenuskriausi, ir žinai, kad gali prisidėti“.
