– Veikiausiai dažnas nusišypso išgirdęs apie juoko jogą...
– Galbūt. Dar prieš keletą metų man tai taip pat atrodė labai nauja. Pirmą kartą juoko jogos pamokose dalyvavau išvykusi į stovyklą Ispanijoje, tačiau negalėčiau sakyti, kad mane tai labai sudomino. Tik vėliau, kai vėl teko dalyvauti juoko jogos užsiėmimuose, pajutau terapinį, atpalaiduojantį šios praktikos poveikį. Tada pamaniau, kad jei tai padeda man, galbūt bus naudinga ir kitiems bei išvykau jogos subtilybių mokytis į Londoną.
Nors veikiančių juoko jogos klubų yra daugiau nei 70 pasaulio šalių, Lietuvoje tai ganėtinai nauja sritis. Iki šiol daugelis išgirdę apie juoko jogą trūkčioja pečiais ir sako nieko apie tai negirdėję. Grįžusi iš Londono, nė pati gerai nežinojau, ar vesiu užsiėmimus, neturėjau jokių planų ar net vizijos, tačiau jau ketverius metus vedu juoko jogą ir pastebiu, kad žmonėms to reikia.
– Kas yra juoko joga? Ką bendro ji turi su įprasta joga – tai jos rūšis ar visai kita sistema?
– Pavadinimas visai ne sutapimas, tam tikrų panašumų yra. Juokas – tai kvėpavimo pratimai, kurių metų skleidžiamas garsas. Per užsiėmimus atliekami įvairūs tempimo pratimai, taip pat ir atpalaiduojantys kūną bei padedantys atsikratyti slogių minčių. Taigi, kaip ir tradicinė joga, ši praktika taip pat padeda kūnui ir protui, žmogus tampa lankstesnis, emociškai stabilesnis.
Tačiau yra ir skirtumų – juoko jogoje daug improvizacijos bei vaidybos elementų, pvz., kartais bandome suvaidinti kokią nors situaciją ar pamėgdžioti kokį nors gyvūną. Tai suteikia žaismingumo, prajuokina.
Vis dėlto, kaip pagrindinį juoko jogos pranašumą įvardyčiau bendrumo jausmą. Tradicinės jogos pamokose žmonės daugiau dirba individualiai, o juoko joga reikalauja kontakto su kitais, ypač akių žvilgsnio. Neretai po pamokos žmonės sako, kad patys nesupranta kodėl, tačiau jaučiasi vieni kitiems labai artimi.
– Ar lengva prajuokinti atėjusius į treniruotes? Juk kai kurie galbūt ateina nusiminę, pavargę nuo darbų ir rūpesčių...
– Norėčiau akcentuoti, kad juoko jogos metu, aš tik padedu žmonėms perprasti praktikos esmę, įsijausti, atlikti kvėpavimo pratimus, panašius į juoką.
Iš tiesų juokas atlieka apsauginę organizmo funkciją – patyrus stresą išsiskiria adrenalinas, o juokiantis – endorfinai, padedantys numalšinti fizinį ir psichologinį skausmą. Būtent todėl kartais juokiamės įvairiose įtemptose situacijose, kuomet atrodo, kad juoktis nepridera ar nėra priežasties. Taigi juokas – reakcija į stresą. Mūsų kūnas protingas ir žino, ką daryti, kad išliktume.
Į užsiėmimus kartais ateina žmonės sergantys depresija. Jiems minėtoji apsauginė funkcija yra sutrikusi, savisaugos instinktas susilpnėjęs. Kenčiantiems nuo depresijos juoktis be priežasties yra kur kas sudėtingiau, tačiau galiausiai juoktis pradeda visi – yra pratimų, kurie vis tiek priverčia kvatotis. Treniruotes pradedame stimuliuodami diafragmą ir atlikdami staigius kvėpavimo pratimus, tai padeda „užvesti“ organizmą ir vėliau galime juoktis natūraliai.
O tiems, kuriems ne taip lengva greitai įsitraukti į procesą, siūlau tiesiog stebėti užsiėmimą. Suprantu, kad pamokos iš šono atrodo keistai – esame suaugę žmonės, galbūt darbe dėvintys kostiumą ar solidų kostiumėlį, ir staiga atėję į pamoką dūkstame, šėlstame, vaidiname...
– Ar dažnai žmonės tik ir lieka stebėtojais, veikiausiai dažnas vis dar vadovaujasi principu „ką kiti pagalvos?“ ar „kaip aš atrodysiu?“...
– Taip, mes išties per dažnai galvojame apie tai, ką apie mus pagalvos kiti. Tačiau, paprastai net ir tie, kurie iš pradžių negalėjo prisiversti juoktis, vėliau prisijungia ir, kaip patys sako, pajuto bei perėjo tam tikrą lūžį, išlaisvinantį iš susivaržymo, iš gėdos jausmo, ir pagaliau pajuto atsipalaidavimą, palengvėjusį kvėpavimą, lengvumo pojųtį.
Paprastai, siekiant terapinio poveikio, treniruotes vedu mažesnėms grupėms, kad kiekvienam galėčiau skirti daugiau dėmesio, prieiti, padėti. Prieš sesiją su dalyviais atliekame tam tikrus emocinio intelekto praktimus, kurie padeda kiekvienam mokytis stebėti save, nevertinti ir atsikratyti minties, kaip atrodys iš šalies...
– Ar taisyklingai juoktis taip pat reikia mokėti?
– Nėra netaisyklingo juoko, yra tik autentiškas ir unikalus jūsų juokas. Kaip sako mano mokytoja: „ Juokas – kaip jūsų parašas“. Todėl, kai manęs klausia, koks juokas yra geriausias, visuomet atsakau – tas, kuris įvyko.
Juoko joga ir žavi tuo, kad čia neįmanoma klaidingai atlikti pratimų ar kaip nors susižaloti. Tai ne mankštos, kuriose rizikuojate pasitempti raumenis ar gauti kitokią traumą. Net jei netikite šios praktikos galia, net jei esate nusiteikęs skeptiškai, bet vis tiek nors truputį įsitraukėt į juoko jogos sesiją – ji veikia.
Labai gerai atsimenu vienos dalyvės pastebėjimą, kuriai nebuvo paprasta juoktis be priežasties, ji po sesijos pasakė: „Jaučiuosi gerai „pažvengusi“.
– Mūsų organizmui nesvarbu ar juokas tikras ir nuoširdus, ar dirbtinis?
– Moksliniais tyrimais įrodyta, kad nesvarbu ar juokiamės nuoširdžiai, ar dirbtinai, organizmas į juoką reaguoja vienodai – išsiskiria tos pačios medžiagos, vyksta tie patys procesai. Tačiau tyrimai rodo, kad norint, jog organizme vyktų biocheminiai ir psichologiniai pokyčiai reikia nepertraukiamai juoktis apie 10 minučių.
Todėl treniruotės paprastai trunka apie pusantros valandos. Iš pradžių ruošiame save tam, kad treniruotei įsibėgėjus galėtume ilgai kvatotis. Kai kurie juokiasi net ir ilgiau nei 10 minučių.
Paskutinis pusvalandis skirtas atsipalaidavimui ir meditacijai. Tai labai svarbu, nes per pirmąją valandą mūsų kūnas patiria tam tikrą fizinį krūvį, o protas – jam nebūdingą būseną, kai mąstyti nebėra laiko – sesijos metu išties atpalaiduojamas įtemptas protas.
Daug juokiantis veikia ir gilieji kūno raumenys, pilvo peristaltika, gerėja kraujotaka, gaminasi vitaminas C, išsiskiria endorfinai, mankštinami veido raumenys.
– Minėjote, kad neretai į treniruotes ateina ir žmonės, turintys emocinių sunkumų ar net sergantys depresija. Ar jums taip tenka būti šiek tiek psichologe? Veikiausiai reikia mokėti susikalbėti su prislėgtais žmonėmis ir padėti jiems treniruotėse...
– Tikrai nesu psichologė ir jei žmonės turi rimtų psichologinių problemų, galiu tik patarti, kur ieškoti pagalbos. Aš galiu padėti tiek, kiek žmonėms naudinga juoko joga, meditacija ar kvėpavimo pratimai.
Neišskiriu nė vieno žmogaus ir visus dalyvius priimu lygiai – į kiekvieną atsižvelgiu, stebiu jo kvėpavimą, jo įsitraukimo arba atmetimo tempą, ir reaguodama į viską – keičiu tempą, pratimus.
Manau, suasmenintas dėmesys kiekvieną mūsų įgalina daugiau stengtis dėl savęs. Juoko joga pati savaime padeda kitaip pažvelgti į pasaulį – pasijausti ne tokiu vienišu, paskatina daugiau šypsotis, daugiau ir atviriau bendrauti su kitais, padeda auginti pasitikėjimo savimi jausmą.
K.Laučienė pademonstravo kelis juoko jogos pratimus.
