Šiandien turėjau progą aplankyti 24 lovas, lovas tų, kurie labai labai sunkiai serga. Taip. Covid. Stovėjau prie moters lovos, o ji bandė įkvėpti. Sunkiai, lyg plaučiai būtų išėję, o oras nežinotų, kur reikia papulti, nes nepavyko rasti kelio bronchų tuneliuose. Beje, einant teko pasiruošti, nusirengti savo drabužius, apsirengti gydytojo „pižamą“, tada – į TO skyriaus prieangį.
Jame visa sistema – dezinfekcinis, dar dezinfekcinis ir drabužių davinys. Apsirengimo, apsimovimo, apsidengimo etapai ir baimė nepadaryti kažkurio žingsnio neteisingai. Tada didžiuliai batai, madingo ilgio – virš kelių. Ir paskutinis štrichas – akiniai ant respiratoriaus, kombio užtrauktukas užsegtas iki pat pat ir nuostabaus gydytojo žodžiai – „pasižiūrim, ar gražiai atrodom“ – ir einam.
Matai sutinusius veidus, akių vokus, kurie lyg didžiulės spurgos akiduobėse, ir jei ne lapas su pavarde, kai kurių lyties nenuspėtum.
Įėjom. Kostiumuotieji ir jie, intubuotieji. Girdi, kaip kvėpuoja... aparatai. Matai sutinusius veidus, akių vokus, kurie lyg didžiulės spurgos akiduobėse, ir jei ne lapas su pavarde, kai kurių lyties nenuspėtum. Gale palata. Vienintelė neintubuota pacientė, viena neintubuota pacientė visame skyriuje, kurios apranga, vieta, šukuosena tampa niekuo, pamačius akis – beviltiškumas, baimė, sunkumas ir gebėjimo kvėpuoti sutrikimas.
Gydytojas keičia kaukę, jungia deguonį, o ji tokiom pasakiškai gražiom, tik liūdnom akim dėkoja nuoširdžiau, nei įmanoma padėkoti žodžiais. Gydytojas tokiais švelniais, lengvais judesiais pakelia jos galvą, uždeda kaukės tvirtinimus, prideda kaukę prie veido ir paleidžia deguonį. Nuo srovės, atrodo, ji uždus, nuo oro srauto. Nes negali taip lengvai įkvėpti. Tada sunormalizuojamas oro padavimas, ir moteris rimsta.
Jai taip sunku kvėpuoti, krūtinė sunki, oras nežino, kur eiti. Pradeda kosėti, gydytojas glosto ramindamas – kvėpuokit, gydysim plaučiukus, pakosėkit, taip gleivės pasišalins, labai sunku? O moteris, imdama jį už rankos rodo, kad jai darosi geriau. Deguonis 93. Norėčiau pamatyti jos akis, bet aš taip stipriai kvėpavau, kad akiniai pasidengė rūku, ir pradėjau girdėti, kaip kvėpuoju aš.
20 minučių. Po 20 minučių, žinau, važiuosiu namo. Pati. Kvėpuodama. Pati. Nusirengimo algoritmai itin apgalvoti. Gydytojas rengiasi kartu, rodydamas, kaip tai daryti, kur negalima prisiliesti, ir po kiekvieno judesio sekantis dezinfekcinio skysčio liejimas.
„Nusiimkite akinius, neliesdama odos, pirmą pirštinių porą. Tepkit dezinfekciniu. Ar rankos šlapios? Nelabai, dar skysčio – ir šlapiom rankom. Rankovės. Skystis. Kapišonas. Kombio viršus. Skystis. Botai. Skystis. Kombio apačia. Skystis. Kombį į dėžę. Skystis. Antra pirštinių pora. Skystis. Kepurėlė. Skystis. Trečia pirštinių pora. Skystis. Ant kilimėlio. Išeinam. Prie durų skystis. Tada šlapiom rankom respiratorių. Skystis. Nauja kaukė. Rankena“.
Ėjau tylėdama, nežinau kodėl. Lyg ne šokas. Ne baimė. Lyg beviltiškumas. Pagarba. Noras išrėkti visiems d...ams – ateikit, be kostiumų, be kaukių, ir va tada parėkaukit, kas yra ir ko nėra, ir kodėl uždarė sienas.
Ir labai nuoširdžiai prašau – jei jums nėra Covid, nereikia skiepų, nes sučipuos, ir viskas čia melas – eikit... iš draugų, pažįstamų ir šiaip beskaitančiųjų, ką aš kartais rašau, sąrašo. Sėdėkite savo spalvotam pasaulyje, kur šuo yra vaikas, skiepai yra blogis, o jūsų nebaigtas profesinis yra aukščiau gydytojo žinių ir darbo. Nuoširdžiai.
Ir po visko, lėkiau pas kitą klientę, veždama paramą ir galvodama, kaip viename jos skyriuje Jam padės apklotų rinkiniai. Pasiskambinusi išgirstu – išėjo, vyras, tėtis, traumotologas, skyriaus vedėjas. Covid. Kurio nėra.
